Ką Lietuvos žuvininkystės specialioji atašė veikė Briuselyje

„Lietuva visą laiką buvo labai aktyvi siekdama apriboti Rusijos karo mašinos finansavimą ir per žuvininkystės produktų importą. Manau, kad mums bent iš dalies pavyko sumažinti iš Rusijos ir Baltarusijos importuojamų produktų kiekį. 2022 metais ES žuvininkystės produktų importo iš Rusijos vertė buvo 900 milijonų - 1 milijardas eurų, o šių metų viduryje šio importo vertė buvo per 400 milijonų eurų“, - sako E. Poviliūnė.

Žuvininkystės tarnybos Žvejybos stebėsenos ir kontrolės skyriaus vedėja E. Poviliūnė į Briuselį išvyko 2022 metų rugpjūčio 1 d. ir dirbo ten iki 2025 metų rugpjūčio 1 d.

Kaip jūs atsidūrėte Briuselyje?

2022 metais dalyvavau konkurse specialiojo žuvininkystės atašė pareigoms eiti. Paprastai atašė atrenkami iš ministerijos darbuotojų. O tais metais ministras nusprendė išplėsti konkurso dalyvių skaičių darbuotojais iš pavaldžių institucijų. Aš laimėjau tą konkursą.

Ar džiaugėtės?

Atsirado nemažai iššūkių, nes buvo netikėta. Turėjau labiau sportinį interesą pasižiūrėti, kas tai yra, laimėti nesitikėjau. Teko gana greitai susipakuoti daiktus. Persikraustyti iš vienos valstybės į kitą fiziškai nėra labai sudėtinga, bet kai kartu vyksta šeimos nariai, atsiranda papildomų rūpesčių.

Ar buvote Briuselyje apgyvendinti, ar patiems reikėjo ieškotis būsto?

Paprastai atašė patys susitvarko, padeda kolegos, jau ėję tokias pareigas. Įgijau ir tokios patirties, buvo įdomus mano gyvenimo momentas. Teko taikytis prie kitos šalies taisyklių ir gyventojų įpročių - jie kitokie.

Ar labai skiriasi atlyginimas, palyginti su Lietuva?

Iš principo yra mokamas tavo atlyginimas, bet dar yra skiriamos tam tikros kompensacijos atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje šalyje.

Kaip atrodo atašė aparatas?

Visos 27 ES šalys ES Taryboje turi savo atstovus, kartais ir ne po vieną, pavyzdžiui, prancūzai jų turi daugiau. Jeigu šalis pirmininkauja ES Tarybai, ji turi 2-4 atstovus. Artėja ir Lietuvos pirmininkavimas, kuris truks 2027 metų pirmąjį pusmetį. Jam šiuo metu intensyviai ruošiamasi.]

Tenka ieškoti sąjungininkų, kai reikia apginti savo interesą. Tai atašė veiklos standartas - vienas lauke nesi karys.

Briuselyje yra nemažas Lietuvos atašė kolektyvas, kuris rūpinasi įvairiais valstybės reikalais. Kiekviena ministerija turi tam tikrą skaičių paskirtų atstovų. Aš atstovavau Žemės ūkio ministerijai. Standartiškai Lietuva turi keturis atašė - žemės ūkio, kaimo plėtros, veterinarijos ir fitosanitarijos bei žuvininkystės. Tačiau dirbant atsiranda daugiau reikalų ne tik iš tavo srities.

Tie atašė rūpinasi tik savo šalies ar ir visos ES klausimais?

Prioritetiniai yra savos šalies klausimai, kuriuos reikia padėti ES ant stalo. Apskritai klausimų būna daug, darbotvarkės plačios, jos nesikoncentruoja į vienos valstybės reikalus.

Ką jums reikėdavo daryti?

Pirmasis iššūkis - susidoroti su didžiuliu informacijos srautu. Bet atrandi tam tikras taisykles, susidarai tam tikrus algoritmus. Žuvininkystės politikos darbo grupė renkasi kartą per savaitę, įprastai ketvirtadieniais. Visą tą laiką plaukia įvairūs dokumentai, kurie pagal darbotvarkę yra priskiriami tam tikram klausimui. 

Kartu su kolegomis iš ministerijos turime per savaitę paruošti poziciją tam tikru klausimu, kuri ištransliuojama darbo grupės posėdžio metu. Žinoma, Lietuvai nebuvo aktualūs absoliučiai visi darbotvarkių klausimai.

Atrodo, apie žuvininkystę žinai nemažai, tačiau kiekvienais metais vis kažkas nutikdavo, kad atrodydavo, jog pasaulis apsiversdavo aukštyn kojomis.

Gautus dokumentus (neretai itin trumpais terminais) turi perskaityti, išanalizuoti, susisteminti ir paskui atvaizduoti ataskaitose, kurios yra rašomos nustatytais terminais. Trumpos žinutės kartais ištransliuojamos net ir posėdžio metu, jeigu klausimas yra itin svarbus ir skubus.

Įprasta, kad trumposios ataskaitos parengiamos ir iškomunikuojamos tą pačią dieną po posėdžio. Tiek trumposios, tiek ilgosios ataskaitos pasiekia institucijas, su kurių kompetencija yra susijęs atitinkamas klausimas. Žuvininkystė nėra visiškai izoliuota sritis, su ja yra susijusi prekyba, tarptautiniai santykiai, mokslas, aplinkos apsauga ir kt.

Tačiau prisitaikius prie sistemos įgyji įgūdžių valdyti šį procesą. Bet tuo tavo darbas (nuo ketvirtadienio iki ketvirtadienio) nesibaigia, vyksta papildomi dvišaliai, trišaliai, techninės ekspertų grupės susitikimai, tenka organizuoti Lietuvos atstovų susitikimus su Europos Komisija (EK) ar kitomis institucijomis. Tokių susitikimų būdavo nemažai, per metus jų įvykdavo per 100. 

Kartais tekdavo nueiti ne tik į pagrindinę žuvininkystės darbo grupę, bet ir į kitas, jeigu jose svarstomi klausimai galėjo turėti įtakos žuvininkystei.

Kaip atašė bendradarbiauja tarpusavyje?

Komunikacija ir bendradarbiavimas yra esminiai elementai šiame darbe. Palaikydami ryšius mes randame tam tikrų bendrų taškų. Kartais būna, kad valstybių narių interesai tam tikru klausimu radikaliai išsiskiria, tačiau yra klausimų, kur turima bendrų interesų, todėl tenka nemažai derintis bandant surasti bendrų taškų.

Tenka ieškoti sąjungininkų, kai reikia apginti savo interesą. Tai atašė veiklos standartas - vienas lauke nesi karys. Net turėdamas teigiamų vizijų, įžvalgų ar pasiūlymų vis tiek turi rasti bendradarbiaujančių kolegų, kurie tave arba tu juos palaikytum nagrinėjant vieną ar kitą klausim. Turi laviruoti tarp daugybės interesų.

Susidaro įspūdis, kad atašė darbas yra gana sudėtingas. Jis turi būti ir diplomatas, ir kas tik nori?

Taip. Jam keliami tam tikri reikalavimai. Žinoma, mokytis tenka visą gyvenimą, ypač susiduriant su netikėtomis situacijomis. Nepaisant to, kad galima įžvelgti tam tikrą stabilų cikliškumą nagrinėjant europinius žuvininkystės klausimus, tačiau kiekvienais metais vis kažkas nutikdavo, kad atrodydavo, jog pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Būdavo, nepavykdavo užbaigti derybų su trečiosiomis šalimis ir t. t.

Ar per tuos trejus jūsų darbo Briuselyje metus buvo keliami klausimai, susiję su Rusija?

Rusijos klausimas kildavo dėl esamos geopolitinės situacijos, ypač svarstant žvejybos galimybes Baltijos jūroje. Lietuva jau antrus metus taiko draudimą importuoti Rusijos ir Baltarusijos žuvininkystės produktus, Latvija taip pat yra pritaikiusi tam tikras ribojamąsias priemones. Tačiau pasiekti, kad visos ES valstybės narės vienodai traktuotų situaciją ir susitelktų bendriems veiksmams, sudėtinga. 

Tam tikrų šalių priklausomybė nuo rusiškų produktų yra žymiai didesnė nei Baltijos valstybių. Kai kurių valstybių narių pramonės atstovai stoja piestu sakydami, kad neturi kitų alternatyvų. Nežinau, ar įmanoma visiškai sustabdyti šalies agresorės produktų srautą į ES.

Lietuva yra pritaikiusi draudimą importuoti Rusijos žuvininkystės produktus.

Paminėtina, kad ir kitos trečiosios šalys turi įtakos įvairiems sprendimams žuvininkystės srityje, geopolitinės priežastys daro įtaką tam tikriems pasirinkimams. Čia galima prisiminti JAV įvestus muitus. Šalis agresorė nėra vienintelis faktorius tame lauke, nors mūsų pastangos buvo telkiamos didinti sąmoningumą, nefinansuoti vykdomo karo mašinos. 

Tokios pozicijos laikėmės ne tik žuvininkystės, bet ir kitų sričių atžvilgiu, įskaitant ir ES sankcijų paketus.

Kokiais darbo Briuselyje rezultatais esate patenkinta?

Pavyko apsaugoti mūsų žvejybos pramonę kai kuriais klausimais: tęsiama žvejyba su surenkamaisiais maišais tolimuosiuose regionuose. Šios žvejybos pagrįstumo klausimas toliau sprendžiamas mokslininkų, tačiau šita žvejyba buvo išsaugota nepaisant to, kad šia Šiaurės rytų Atlante vykdoma žvejyba patenkintos toli gražu ne visos šalys.

Yra pavykę atkovoti istorines savo žvejybos teises, reikėjo atsiimti mums priklausančią šiaurinių menkių išteklių Šiaurės vakarų Atlante dalį. Tai savotiškas nepriklausomybės atgavimas dar kartą - reikėjo dar kartą atsidalinti žvejybos galimybes, kurios buvo uždraustos prieš daugiau nei 30 metų, atrasti savo procentą, surasti paskirstymo raktą tarp valstybių narių.

Nebuvo lengvas kelias, bet jau pasirodė signalų, kad galbūt ir vėl ES atsivers Maroko vandenys. Žvejyba Maroke jau dvejus metus nevykdoma dėl vykusių Europos Teisingumo Teismo bylų. Jau matyti tam tikri teigiami judesiai, reikia tikėtis, kad EK įdės pastangų siekdama šiuos itin svarbius žvejybos vandenis ir vėl atverti mūsų pramonei. 

Maroke ir Mauritanijoje daugiausia žuvų sugauna mūsų tolimosios žvejybos atstovai. Maroko vandenys yra vieni iš žuvingiausių. Juose Lietuvos žvejai sugaudavo apie 30 proc. visų savo laimikių tolimuosiuose žūklės rajonuose.

ES ir Maroko susitarimas nutrūko 2023 metais ir nebuvo pratęstas dėl vykusių teismų, tad ES valstybės narės, tarp jų ir Lietuva, neteko galimybės ten žvejoti. Klausimas buvo platesnis nei tik susitarimas dėl žuvininkystės, teismuose buvo paskendę ir klausimai dėl žemės ūkio produkcijos. 

Dabar jau judama į priekį, rastas tam tikras sprendimas dėl žemės ūkio produkcijos, atsiranda bent jau teorinė galimybė sudaryti ir naują susitarimą dėl žuvininkystės.

ES žuvininkystės srityje labai daug dirba ir su Jungtine Karalyste. Šiemet pasiekta, kad susitarimas dėl žvejybos jos vandenyse pratęstas dvylikai metų. Tai nuostabus pasiekimas. Buvo kalbama apie 3-5 metus. Derybininkai padirbėjo iš esmės, atsirado tam tikras prognozuojamumas verslui.

Taip pat daug dirbama su Norvegija. Yra ir kitos šalys Šiaurės Atlante, su kuriomis reikia nuolatos dirbti ir žiūrėti, kokie jų veiksmai, kaip tvariai jos naudoja išteklius.

Galima pasidžiaugti susitarimu su Islandija. Jis yra ne dėl žvejybos išteklių, bet apskritai dėl bendradarbiavimo žuvininkystė srityje. Islandija yra mūsų partnerė daugelyje sričių, bet kartu ir Šiaurės rytų Atlante. Anokia paslaptis, kad mums reikia ne priešų, o partnerių, su kuriais mes galime rasti bendrų taškų tiek ES viduje, tiek išorėje. Kaip šeimoje reikia santykius palaikyti ir puoselėti, lygiai taip pat reikia elgtis su partneriais žuvininkystės srityje.

Dar vienas pasiekimas, svarbus Lietuvai - tai išsaugota galimybė tęsti Lietuvos vidaus vandenų įveisimą europiniais unguriais, itin ribotomis sąlygomis paliekant stiklinių ungurių žvejybą ES. Taip užtikrinamas ungurių išlikimas ten, kur dėl kritinės išteklių būklės natūraliai jie beveik nepasiekia savo tradicinių buveinių, bei siekiama įgyvendinti nustatytą europinių ungurių migravimo į jūrą tikslą.

Norėčiau pasidžiaugti, kad Lietuva nemažai dėmesio skiria naujienoms iš Briuselio, kur dirba žurnalistų komanda. Žinoma, visų naujienų neišpasakosi, jų ten daugybė, bet Lietuvos visuomenė yra gerai nušviečiama. Užsienio reikalų ministerijos komunikacijos komanda taip pat deda nemažai pastangų nušviesti aktualiausius užsienio politikos klausimus.

Kas jus labiausiai nustebino dirbant Briuselyje, kas buvo netikėta?

Netikėtumo faktorius slypėjo, ko gero, kiekvieną dieną. Iš pradžių stebino tai, kad kartais tekdavo ieškoti tarpinstitucinės vienybės. Atrodo, Lietuva yra viena, bet kartais jos būna daugiau. Norėdavosi didesnio institucijų susitelkimo. Bet tai išsprendžiamas dalykas. Didžioji dalis kolegų buvo linkę bendradarbiauti, tad dažniausiai rasdavome reikiamus sprendimus.

Ar iš tiesų Briuselyje labai daug biurokratijos?

Visi sukurti mechanizmai turi perteklinį reguliavimą, nes norima sureguliuoti kiekvieną sritį, aprašyti kiekvieną dalyką, tai labai apsunkina visų - tiek ūkio subjektų, tiek priežiūrą vykdančių asmenų, tiek eilinio piliečio gyvenimą.

Taisydama tokią padėtį naujai suformuota EK paskelbė, kad mažins administracinę naštą, ypač norima sumažinti prievoles informacijos teikimo atžvilgiu. Kaip tai seksis padaryti, bus matyti.

Kaip pavyzdį galima būtų pateikti Žuvininkystės kontrolės reglamentą, dėl kurio Lietuva turėjo pakoreguoti savo Žuvininkystės įstatymą, dabar dar vyksta darbas adaptuoti lydinčius teisės aktus prie tų peržiūrėtų reikalavimų. Tačiau našta šiuo 2023 m. priimtu reglamentu toli gražu yra ne sumažinta, o dažnai net ir padidinta.

Be jau priimto Žuvininkystės kontrolės reglamento, yra rengiami papildomi įgyvendinamieji teisės aktai. Juos rengdama EK „aplipdo“ papildomais reikalavimais, kurie net tik nesumažina, bet dar labiau apsunkina ir taip itin sugriežtinto kontrolės reglamento nuostatas.

Kokias pareigas dabar einate Žuvininkystės tarnyboje?

Tas pačias pareigas kaip ir prieš išvykdama - Žvejybos stebėsenos ir kontrolės skyriaus vedėjo pareigas. Vykdau tolimosios žvejybos laivyno priežiūrą. Šiandien galime pasidžiaugti, kad Lietuva turi šešis tokius žvejybos laivus.

Ar dabar jums, grįžus iš tarptautinių vandenų į Lietuvą, nebus nuobodu dirbti?

Lietuvoje negali būti nuobodu dirbti. Turiu tam tikrų minčių, norisi ir čia pasiekti teigiamą poslinkį, kad našta nedidėtų tiek ūkio subjektams, tiek ir pačiai administracijai. Juolab žinant kad situacija su žuvų ištekliais dažnai negerėja dėl daugybės kompleksinių priežasčių, į kurias daugelį metų nebuvo atsižvelgta.

Štai situacija Baltijos jūroje yra grėsminga. EK nuolatos siūlo tik mažinti žvejybos galimybes, tačiau esminės problemos dėl pačios jūros būklės yra nesprendžiamos. Rugsėjo 30 d. vyko jau trečiasis Baltijos valstybių narių aplinkos, žemės ūkio ir žuvininkystės ministrų aukšto lygio susitikimas „Mūsų Baltija“. 

Žvejyba Maroko vandenyse nebuvo vykdoma dvejus metus. Gali būti, kad juose vėl bus žvejojama.

Tačiau kol kas pasigendu informacijos apie konkrečius veiksmus, kas bus įgyvendinama, nors mūsų jūros prioritetas buvo išskirtas šių metų pavasarį pristatytame strateginiame EK parengtame dokumente „Vandenynų paktas“.

Sakyčiau, kad nespręsdami klausimo kompleksiškai iš esmės jau susiduriame su daugybe kliūčių ir grėsmių. Tai ne tik Rusijos ir jos vykdomos veiklos klausimas, reikalingas aiškus visų valstybių veiksmų planas.

Tai draudimas žvejoti menkes Baltijos jūroje artimiausiu laiku nebus atšauktas?

Šis draudimas nebus atšauktas, be to, yra siūloma dar labiau sugriežtinti reikalavimus priegaudai. Žvejybos sektoriaus atžvilgiu situacija Baltijos jūroje liūdna. Visi kiti sektoriai klesti: matome ir energetikos, ir uostų, ir transporto plėtrą, o žvejams vietos lieka vis mažiau.

Žvejyba tampa jau, galima sakyti, nykstančia verslo šaka?

Taip. Dar galime pasaugoti ją kaip tradicinį užsiėmimą, gyvavusį nuo senųjų laikų, bet atrodo, kad Baltijos jūros žuvimis bent jau kurį laiką mums neteks džiaugtis.