Kai keltai „lipo“ į krantą ir būdavo sunaudojama per daug tualetinio popieriaus

V. Kuznecovas bendrovei „Smiltynės perkėla“ vadovavo nuo 1993 iki 2004 metų. Jis pakeitė ilgametį jos vadovą Aloyzą Liaudanską, kuris buvo nušalintas iš pareigų dėl kilusio skandalo - mat išsiuntė keltą „Palanga“ už simbolinį nuomos mokestį į Panamą. Nors karvės ir arklio kaip senais laikais bendrovėje nebebuvo, užtat ji turėjo ekskavatorių ir du ekskavatorininkus.

Keltai - ir tankams plukdyti

Pradėjęs vadovauti įmonei V. Kuznecovas rado du labai senus Volgogrado gamykloje pastatytus mažiukus to paties projekto keltus „Nida“ ir „Kintai“. Pastarasis buvo tik keleriais metais jaunesnis už „Nidą“. Jie dirbo Senojoje perkėloje.

Kiti trys dideli keltai „Nemunas“, „Žalgiris“ ir „Baltija“ buvo statyti Baltijos laivų statykloje, o ketvirtas - „Palanga“ - buvo išsiųstas į Panamą.

Valerijus Kuznecovas seife turėjo laikyti vieną dokumentacijos paketą dienai X.

V. Kuznecovas pasakojo, kad jis seife turėjo laikyti vieną dokumentacijos paketą dienai X, kurį buvo galima atplėšti tik gavus pranešimą ir tik dalyvaujant saugumiečiui. Žinoma, jis nieko nelaukė, atplėšė ir pasižiūrėjo, kas ten yra: buvo parodytas tankų išdėstymas ant keltų. Kiekvienas keltas turėjo gabenti tris tankus, kurių vienas svėrė 40 tonų. Palyginkime: mašina sveria 1 toną, į keltą jų tilpo 30.

"Pasidarė aišku, kodėl keltai taip keistai plaukiojo. Jų keliamoji galia buvo didžiulė, vežti lengvuosius automobilius jiems buvo tas pats, kas drambliui musę. Jų grimzlė buvo maža, laivų nosys būdavo iškilusios virš visų pirsų, aparelės nusileisdavo labai keistu kampu, kad jomis važiuodamos lūždavo mašinos. Buvo baisybė techninių problemų.

Dar turėjau keleivinį laivą „Nerija“, kurį paskui privertė parduoti. Jis buvo numatytas kaip ligoninė su visomis lovomis. Pasirodo, visi perkėlos laivai turėjo dvigubas paskirtis.

Ir mažieji keltai Senojoje perkėloje irgi privalėjo gabenti kažkokią karinę techniką. Žmonių jais galėjai plukdyti nors vieną ant kito susodinęs, keltai nebūtų paskendę", - pasakojo pokalbininkas.

Priminsime, kad senieji mažieji keltai turėjo keleivių salonus po deniu. Siauručiais laiptais žmonės nusileisdavo į apačią, o ten buvo iš medinių lentų sukalti suolai. 

Pasak V. Kuznecovo, gėda buvo žmonėms siūlyti eiti į tą saloną. „Žmones plukdydavome ant denio kartu su mašinomis. Paskui pradėjome rekonstruoti tuos denius, mažinti vietas mašinoms, daryti suolelius. Bet ir tokiems darbams trūko pinigų“, - prisiminė jis.

Teko užsiimti „reketu“

1993 metais buvo blokada, prasidėjo didžiulė kuro krizė - tiesiog nebuvo iš kur jo gauti. Visas transportas merdėjo, verslininkai gabenosi kurą iš Kaliningrado.

"Buvau nuvažiavęs į Susisiekimo ministeriją, prašiau, kad skirtų kuro strateginiam objektui, aiškinau, kad keltai privalo kelti žmones. Jau tiksliai nebeprisimenu, bet, atrodo, skyrė 100 litrų. O mūsų vienkartinis keltų tankų užpildymas - du benzinvežiai. Vienam keltui vienu metu mes imdavome 10 tonų kuro.

Tad teko užsiimti „reketu“ - prievartauti verslininkus, kad jie su mumis dalintųsi kuru. Kapitonas mato - važiuoja benzinvežis, man raportuoja, mes visa „chebra“ sustojame... Žinoma, atsiskaitydavome už kurą, tada benzinvežis apsisukdavo ir vėl važiuodavo į Kaliningradą pasiimti kitos partijos.

Vairuotojai norėdavo gauti grynųjų pinigų, vėl buvo problema. Kasoje būdavo grynųjų, bet negalėdavai jų išimti ir sumokėti verslininkui, pinigai turėjo eiti per banką", - pasakojo V. Kuznecovas.

„Siautėjo“ valstybės kontrolė

V. Kuznecovą tais laikais ypač stebino žiauri represinė priemonė - valstybės kontrolė. "Klaipėdoje dirbo fantastiškos darbuotojos, baisiai norinčios įtikti valdžiai. Mane jos dažnai terorizuodavo. Nepraeidavo nė keli mėnesiai, kai vėl rengdavo patikrinimus. Vieną mėnesį net tris kartus lankėsi. Ateina moteriškės, tylėdamos aktus surašo ir dingsta, o tu paskui aiškinkis.

Net surašė aktą, kad sunaudota per daug tualetinio popieriaus - manė, kad tiek jo skirta mūsų darbuotojams. Joms neatėjo į galvą, kad keltuose yra tualetai, kad keleiviams reikia tualetinio popieriaus. Neišsaugojau to akto, nes gėda tokį buvo laikyti. Jos skaičiuodavo šluotas, rankšluosčius. 

Tais laikais „Vėjelių“ nebūdavo, kabindavome rankšluosčius. Įpareigodavau valytojas, kad keistų„, - prisiminimais dalijosi buvęs “Smiltynės perkėlos" vadovas.

Keltai buvo labai lėti

Keltai tais laikais, pasak V. Kuznecovo, plaukdavo net gal dažniau nei dabar, tik tiek, kad jie buvo baisiai lėti. Laivo reisas trukdavo vos ne pusę valandos. Nuplaukia į Smiltynę, išsikrauna, o grįždamas atgal dar turėdavo apsisukti.

Vasarą būdavo didžiulės eilės į keltus. Ir taip bandydavome su tais keltais, ir kitaip, bet juos stumdyti buvo tas pats, kas su asfalto volu vežioti ekskursijas. Tai buvo didžiausia problema. Todėl norėjosi pasistatyti kokį nors normalų keltą arba rekonstruoti turimus. Kai pasižiūrėjome, kaip juos būtų galima rekonstruoti, supratome, kad pigiau bus pastatyti naują.

„Pasipainiojo briedis“

Pasak V. Kuznecovo, ekonominiu požiūriu įmonė turi kaupti pelną investicijoms. Bet jeigu tai valstybės įmonė, kokia tada ir buvo „Smiltynės perkėla“, valstybė įdeda papildomą kapitalą, o įmonė nekaupia pelno investicijoms.

„Mes taip ir darėme. Pelnas buvo minimalus, pirmais metais net minusinis. Mane pasikvietė tuo metu buvęs susisiekimo ministras Jonas Biržiškis ir pasakė, kad jeigu mano pelnas bus minusinis, tai aš lėksiu lauk“, - prisiminė buvęs „Smiltinės perkėlos“ vadovas.

Keltų bilietų kainos tais laikais buvo mažos, nes jas pakėlus būtų kilęs didelis triukšmas, tad pati įmonė lėšų investicijoms į laivus neturėjo. Pasiūlyta naujo kelto statybą įtraukti į valstybės investicijų programą.

„Buvo pasakyta, kad turi prisidėti ir “Smiltynės perkėla“. Gerai. Aš užsakau projektus, tuometinis susisiekimo ministras Algis Žvaliauskas įrašo kelto statybą į investicijų programą“, - teigė pokalbininkas.

V. Kuznecovas buvo sutaręs statyti naują keltą Baltijos laivų statykloje. Bet, pasak jo, „pasipainiojo briedis“ - ministras pakliuvo medžiojantis briedžius Švedijoje ir jam teko atsistatydinti.

Valerijus Kuznecovas: „O aš kaip kvailelis nežinau, kad kelto neliko investicijų programoje, tęsiu projektavimo darbus.“

„Nepatikėsite, lygiai po savaitės naujo kelto projektas dingo iš investicijų programos. O aš kaip kvailelis nieko nežinau, tęsiu projektavimo darbus, projektuotojai pristato brėžinius. Bet ateina valstybės kontrolė ir klausia, kodėl taškau pinigus tokiam projektui. Sakau, jis yra valstybės programoje. Žiūrime, tai kad nėra“, - prisiminimais dalijosi V. Kuznezovas.

Jis buvo paprašytas parodyti tą projektą. Šis buvo popierinis, tais laikais kompiuterius nedaug kas turėjo, buvo dvi didžiulės bylos. „Tai ką, sako, už tuos popieriukus sumokėjai, dabar nebeprisimenu, ar 300 tūkst. litų, ar „vagnoriukų“. 

Čia kaip tame anekdote apie impresionistus. Vienas vargšas impresionistas ateina pas prekeivį drobėmis, paprašo jų skolon, o paskui vietoje pinigų atneša jam savo paveikslą. Šis sako: tu paėmei švarią drobę, o atiduodi man purviną ir nori, kad ji kainuotų brangiau“, - juokavo pokalbininkas.

Miškininkas ilgai tyčiojosi

„Smiltynės perkėlos“ keltai buvo jautrūs audroms. Kol nebuvo rekonstruotos krantinės, traukūnai, vėjas gerokai juos daužė. Dėl šiaurės vakarų vėjo labai pakildavo vandens lygis, tada būdavo semiamas senamiestis, daug vandens būdavo ir Naujojoje perkėloje.

"Mes suruošdavome keltų įguloms sausus maisto davinius ir išsiųsdavome į Ledo įlankėlę Smiltynės pusėje. Aukštas kalnas užstodavo vėją ir visi mūsų keltai ramiai ten stovėdavo išmetę inkarus ir laukdavo, kol baigsis audra.

Valerijus Kuznecovas: „Klausiu, kur mažiukai keltai, laivininkai kikena ir sako: jie „išlipo“ į krantą.“

Po vienos audros ryte parvyksta mano didieji keltai, o mažiukų nėra. Klausiu, kur mažiukai, laivininkai kikena ir sako: jie „išlipo“ į krantą.

Šiek tiek atsparesni audroms mažieji keltai paskutiniai atplaukė į įlanką ir jiems liko mažai vietos išmesti inkarus. Naktis, tamsu, lietus lyja, vėjas kaukia, prožektoriai tarybiniai, vos šviečia, nieko nematyti. Atėjo rytas, vanduo nuslūgo, tada ir pasimatė, kad mažieji keltai atsidūrę krante tarp pušų.

Paskui atplukdėme didelius keltus, jie galas prie galo susirišo lynais, paleido variklius ir su savo sraigtais išplovė kanaliuką, kuriuo mes šiaip taip nutempėme tuos keltukus.

Pažįstamas miškininkas Smiltynėje po kelių dienų atnešė man nuotrauką - jis stovi prie keltų ant kranto, o šalia pušys. Paskui jis dar ilgai iš mūsų tyčiojosi. Nuotrauką jis man padovanojo, bet, deja, nerandu jos. Tais laikais, kai dar dirbau, labai ją slėpiau. Laimei, tada spauda nesuuodė, nes jeigu apie tai būtų išgirdę kontrolieriai, būtume turėję problemų", - pasakojo pokalbininkas.

Bus daugiau.

Valerijaus KUZNECOVO asmeninio archyvo ir redakcijos arhyvo nuotr.