Kai privalai būti kiekvieno laivo, kuris yra uoste, kapitonas
(6)„Uoste pasitaiko visokių dalykų: pradeda skęsti laivas, taršą reikia likviduoti, kai blogas oras, atsiranda traukūnas, gali pradėti trūkinėti lynai ir panašiai.
Uoste darbas tikrai nesibaigia 17 val. Gali sulaukti skambučio ir pirmą, ir antrą, ir trečią valandą nakties. Turi 10 laivų, vadinasi, 10 iššūkių, 100 laivų - 100 iššūkių“, - sako E. Ringis, su kuriuo kalbėjome apie darbą jūroje ir krante, Klaipėdos ir Fudžeiros uostuose ir apie problemas pasaulinėje laivyboje.
Iš kur esate kilęs, iš kokios šeimos, ar turite brolių, seserų?
Gimiau, augau, mokiausi Klaipėdoje. Mama - inžinierė, gimusi Klaipėdoje. Tėvas - jūrininkas, kilęs iš Latvijos. Sesuo Jana, už mane jaunesnė 9,5 metų, jau daug metų gyvena Anglijoje, kaip ir mano mama.
Ar būti jūrininku nusprendėte sekdamas tėvo pėdomis?
Tėvas mokėsi Rygos jūreivystės mokykloje, jos nebaigė, nes buvo pašauktas tarnauti Karinėse jūrų pajėgose. Grįžusiam po trejų metų tarnybos buvo pasiūlytas darbas Lietuvos jūrų laivininkystėje, kurioje jis išdirbo daugiau kaip 40 metų. Paskui dar dirbo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos laivyne.
Tėvo darbas, be abejo, turėjo tam tikros įtakos. Labai laukdavau jo sugrįžtančio iš jūros. Kai į prekybos uostą jis atplaukdavo laivais iš tolimų jūrų, buvo galima juose apsilankyti ir jį sutikti - tai man darė įspūdį. Mano dėdė irgi buvo jūrininkas, mechanikas.
Bet tai nebuvo lemiamas dalykas, kodėl pasirinkau jūrinę specialybę. Jūra nebuvo mane labai traukiantis objektas. Tiesiog aš realiai vertinau situaciją. Esu gana racionalus žmogus, nesu didelis fantazuotojas. Pasirinkus šią specialybę buvo galimybė pamatyti pasaulį, kuris tais laikais buvo daug uždaresnis, buvo neblogas atlyginimas ir t. t.
Kokius mokslus baigėte?
2003 metais baigiau Klaipėdos aukštesniąją jūreivystės mokyklą. Mokydamasis galėjau ir dirbti. Per tuos ketverius metus, kai mokiausi, daug kur padirbėjau: ir balkeriuose, ir refrižeratoriuose, plaukiojančiuose ir su Austrijos, ir su Norvegijos vėliava.
Kai baigiau mokyklą, buvo labai sunku įsidarbinti, nors jau turėjau gerą darbo patirtį. Pasiūlymų gavau daug, bet dirbti ne laivavedžiu, o aukštesnės kvalifikacijos jūreiviu. Nesutikau. Vėliau, kai pats dirbau Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje, baigiamuosius egzaminus laikantiems studentams, būsimiesiems laivavedžiams, sakydavau, kad jie neturėtų baigę mokslus akimirksniu sutikti dirbti eiliniais jūreiviais, o dėtų visas pastangas tapti laivavedžiais.
O kur jums galų gale pavyko įsidarbinti?
Patekau į Švedijos kompaniją, kurios laivai plaukiojo su trečiųjų šalių vėliava, ir iš karto pradėjau eiti vyr. kapitono padėjėjo pareigas.
Tik baigęs mokyklą pradėjote dirbti vyr. kapitono padėjėju? Kaip tai įmanoma?
Tai buvo maži laivai, kuriuose kapitonas turėjo tik vieną padėjėją, bet man tai buvo labai gera mokykla. Kai tu dirbi, kapitonas miega.
Ko nors klausti nelabai buvo kada, marškiniai būdavo permirkę nuo prakaito. Paskui pripratau. Bet, būdavo, praplaukia koks nors didesnis keltas, ir aš save įsivaizduoju jame. Padirbau daugiau kaip metus ir supratau, kad noriu į didelius laivus.
2004 metais perėjau dirbti į krovininį keltą „Sea Corona“, kuris plaukiojo su Norvegijos vėliava, ėjau antrojo kapitono padėjėjo pareigas.
Prisimenu, kad būtent šis keltas atšventė tūkstantąjį įplaukimą į Klaipėdą. Mes plaukiojome tarp trijų uostų, o kartais ir keturių - Klaipėda-Kopenhaga-Ahus-Aabenraa.
Laivo įgula buvo internacionalinė: norvegai, lenkai. Kelte buvo du antrieji kapitono padėjėjai iš Lietuvos, kadangi plaukiant Klaipėdos laivybos kanalu su Laivų eismo tarnyba reikėjo kalbėti lietuviškai. Tik taip laivas galėjo gauti leidimą plaukti be locmano.
Kodėl metėte darbą tuose laivuose?
Mano gyvenime kažkaip taip vis nutikdavo, kad mane kažkur kviesdavo, nors pats ir nerodžiau iniciatyvos. Man pasiūlė dirbti britų kompanijoje, kurios keltus frachtavo Suomijos kompanija „Finnlines“. Tie keltai plaukiojo tarp Suomijos, Anglijos ir Nyderlandų tokiu ratu: Helsinkis-Hamina-Halas-Amsterdamas ir atgal.
Ar šitie keltai irgi buvo krovininiai?
Taip. Aš kažkaip stengiausi vengti keleivinių keltų, nes man buvo ramiau gabenti krovinius, bet ne keleivius. Dirbdamas tai pačiai kompanijai dar plaukiojau su kompanijos DFDS keltais. Kai atidirbau vieną ar du kontraktus antruoju padėjėju, tapau vyr. kapitono padėjėju.
Po kurio laiko kompanija paskatino mane tapti kapitonu. Buvau baigęs Lietuvos aukštesniąją jūreivystės mokyklą, o norint gauti kapitono, galinčio dirbti be tonažo apribojimų, diplomą reikėjo turėti aukštąjį išsilavinimą. Taigi Jūreivystės mokyklą baigiau du kartus ir 2003, ir 2011 metais.
2011 metais buvau paskirtas laivo „Hafnia Seaways“ kapitonu. Plaukiojau tarp Vokietijos ir Anglijos. Tai buvo gera jūrinė mokykla. Šiaurės jūra labai nerami. Mes plukdėme naujas mašinas, labai brangų krovinį. Išdirbau metus, paskui mane pervedė dirbti į Baltijos jūrą, plaukiau maršrutu Klaipėda-Kopenhaga-Fredericija ir vieną kartą per savaitę užsukdavome į Kylį.
Buvo juokingų situacijų jums dirbant laivuose?
Juokingų dalykų jūroje ir laivuose nepamenu, tačiau situacija, kai teko įgyti dokumentus, reikalingus dirbant su Britanijos vėliava plaukiančiuose laivuose, šiek tiek kėlė šypseną. Kadangi aš turėjau lietuvišką kapitono diplomą, privalėjau perlaikyti egzaminus Didžiojoje Britanijoje.
Be teisinės bazės išmanymo, buvo būtina žinoti, kaip elgtis, jeigu tavo laive gimė kūdikis, kaip teisingai užregistruoti santuoką laive ir pan. Kai laikiau šį egzaminą, viduje buvo šiek tiek juokinga - vargu ar artimiausiu metu teks panaudoti tokias žinias, juk dirbu krovininiuose keltuose, kurių keleiviai - sunkvežimių vairuotojai.
Koks reisas buvo įsimintiniausias?
Vieną kartą man teko plaukti iš Viduržemio jūros salos Ibisos į Škotiją ir mes patekome į labai didelį štormą Biskajos įlankoje. Ten labai didelės okeaninės bangos. Paprastai laivai neplaukia, stovi ir laukia, kol pagerės oro sąlygos. O mes tada kažkaip neapsiskaičiavome, išplaukėme ir įkliuvome. Vandens pateko net į krovinį. Neprisimenu, kiek dienų bandėme išsikapstyti.
Krovininiuose keltuose darbas intensyvus, miego mažai, visko pasitaikydavo. Kartą esant labai dideliam štormui pametėme du konteinerius. Štormų buvo daug, bet didesnių nelaimių pavyko išvengti.
Aš dabar artėju prie skaičių 15 ir 15, t. y. 15 metų dirbau jūroje ir netrukus bus 15 metų, kai dirbu jūrų uostuose. Šiandien turiu pasakyti, kad krante neramumų, ko gero, ne mažiau negu jūroje.
O kaip jūs pradėjote dirbti krante?
Ruošdamasis laikyti egzaminą, kad galėčiau be locmano plaukti į Klaipėdos uostą, prasitariau uostininkams, kad norėčiau save išbandyti krante. Ir, gavęs pasiūlymą, 2012 metais pradėjau dirbti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijoje.
Ar iš karto ėjote Klaipėdos uosto kapitono pavaduotojo pareigas?
Ne, direkcijoje pradėjau dirbti Laivyno skyriaus viršininku. Iš tikrųjų tai aš norėjau būti locmanu. Man atrodė, kad tai geriausias kompromisas - lieki krante ir neišsižadi laivybos. Tačiau man buvo pasiūlyta vadovauti Laivyno skyriui. Maždaug po metų tapau kapitonu-konsultantu, o kai Arvydas Narmontas išėjo į pensiją, buvau paskirtas uosto kapitono pavaduotoju. Šias pareigas ėjau beveik 9 metus.
Sunkiau dirbti jūroje ar krante?
Jūroje jūsų uždavinys gana aiškus. Turite laivą, įgulą ir krovinį. Tie trys dalykai turi būti perkelti iš taško A į tašką B. Tai padarai saugiai kelis kartus, grįžti namo po reiso ir gali ilsėtis, tiesa, turi skirti šiek tiek laiko žinioms atnaujinti. Tu atsakai už vieną laivą, žinai, kokia jame yra įranga, kokios jo manevrinės savybės ir t. t. Ir, galima sakyti, įgavęs patirties tu esi komforto zonoje.
O uoste būna įvairūs laivai ir tu esi iš dalies kiekvieno jų kapitonas, išgyveni dėl kiekvieno laivo. Dirbant uoste labai mažai dienų, kai nereikia priiminėti atsakingų sprendimų.
Kodėl atsisakėte darbo Klaipėdos uosto kapitono tarnyboje ir susigundėte darbu Jungtiniuose Arabų Emyratuose? Dėl didelio uždarbio?
Gavęs pasiūlymą padirbėti Artimuosiuose Rytuose iš pradžių nelabai tuo patikėjau. Per savo jūrinę karjerą tame regione niekada nebuvau buvęs, nesilankiau ten nei kaip turistas. Pirmiausia paklausiau, ką apie tai mano šeima. Kadangi ji tą iššūkį labai drąsiai priėmė, man nieko kito nebeliko, kaip sutikti.
Dirbu Fudžeiros jūrų uosto kapitono pavaduotoju. Fudžeira - vienas iš septynių Jungtinių Arabų Emyratų, išsiskiriantis savo strategine padėtimi prie Omano įlankos. Tai Emyratas, turintis tiesioginę prieigą prie Indijos vandenyno. Fudžeira - vienas iš didžiausių pasaulyje laivų bunkeriavimo uostų - pagal apimtį jis nusileidžia tik Singapūrui.
Ar sunki buvo darbo Fudžeiros uoste pradžia?
Fudžeiros uoste pradžia tikrai nebuvo lengva, teko daug mokytis, o tam turėjau mažai laiko. Juk kai išėjau iš Uosto direkcijos, už dviejų savaičių, 2023 metų kovą, išskridau dirbti į Jungtinius Arabų Emyratus. Nors darbas uoste man žinomas, tačiau šio regiono specifika, teisinis reguliavimas, galop kultūriniai skirtumai man iš pradžių buvo iššūkis.
Kokia kalba kalba Fudžeiros uosto darbuotojai?
Pagrindinė yra anglų kalba, nes dauguma darbuotojų yra ekspatai, žmonės iš kitų valstybių. Fudžeiros uoste dirba keliasdešimties pilietybių žmonės. Kartais prireikia arabų kalbos, bet yra kolegų, kurie padeda susikalbėti, nes valstybinėse institucijose dažniausiai palaikoma vietinė kalba. Mano devynmetis sūnus Janas baigė antrą klasę ir kartais juokauju, kad jis man galėtų būti vertėju. Emyratuose ir tarptautinėse mokyklose nuo pirmos klasės privalomai mokoma arabų kalbos.
Kuo skiriasi darbas ten palyginti su Klaipėdos uostu?
Visų pirma skiriasi klimatas. Ten labai karšta. Vasarą temperatūra gali siekti 50 laipsnių karščio. Planuojant darbus, pvz., jeigu reikia vilkti kokią nors baržą, turi atsižvelgti, kad žmonės negalės būti lauke, tad galbūt tą darbą reikia atlikti naktį.
Klaipėdos uoste itin dažnai pučia vėjas. Ten to vėjo mažiau, tačiau, skirtingai nei Klaipėdoje, dažniausiai jis pučia nuo kranto, nes Fudžeira - kalnuota vietovė, kuri įsiterpia tarp dykumos ir vandenyno. Dėl tokių gamtinių sąlygų neretai vėjas gali staiga įsibėgėti iki 25 m/s. Su tokiais dalykais aš niekada nebuvau susidūręs, Artimuosiuose Rytuose toks vėjas vadinamas „šamal“. Jis gali taip įsisiautėti, kad net vanduo nuo kranto pasitraukia.
Ar jūsų atlyginimas Fudžeiros uoste yra didesnis nei Klaipėdoje?
Taip. Artimųjų Rytų regionas ieško aukštos kvalifikacijos darbuotojų visame pasaulyje. Jiems sudaromos tikrai palankios sąlygos. Tačiau tai apima ne tik atlyginimą, bet ir vaikų išsilavinimą, socialines garantijas, mobilumo paketus, pasirūpinama šeimos skrydžiais namo. Neverta viso to vertinti tik per piniginę prizmę, kur kas svarbiau kaupiamos patirtys - ne tik man, bet ir mano šeimai.
Artimųjų Rytų regionas ieško aukštos kvalifikacijos darbuotojų visame pasaulyje.
Ar ilgai ketinate dirbti Fudžeiros uoste?
Į šitą klausimą sunku atsakyti - laikas parodys. Lietuvoje mes turime posakį, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Panašiai yra sakoma ir Artimuosiuose Rytuose, kur visiems žinomas Inshallah posakis. Klaipėda - mano gimtasis miestas, čia man labai malonu grįžti. Tikrai grįšiu į Lietuvą, tik nežinau kada.
Kokia, jūsų manymu, šiuo metu yra didžiausia problema laivybos sektoriuje?
Įvardinčiau tai kaip saugios laivybos suprastėjimą dėl įgulų rengimo. Europoje, Vakaruose jaunimui atsiranda patrauklesnių profesijų nei jūrininko. Anksčiau pasauliniame laivyne dominuodavo Vakarų jūrininkai, o šiuo metu labai sudėtinga sukomplektuoti įgulą iš Vakarų. Laivų savininkai susiduria su problemomis.
Dabar pagrindinė jūrininkų kalvė yra Azijoje. Ir turint omenyje ne tik eilinius kaip anksčiau, bet ir komandinės sudėties jūrininkus. Kokie tose šalyse yra jūrininkų rengimo standartai, man nežinoma. Kyla klausimas, kodėl pastaruoju metu padaugėjo laivų avarijų.
Jose aiškiai juntamas žmogiškasis faktorius - tai stovumas ne taip apskaičiuotas, tai manevras ne taip atliktas. Todėl esu linkęs manyti, kad jūrininkų parengimas pasaulio mastu darosi prastesnis. Tai kelia nerimą.
Esu linkęs manyti, kad jūrininkų rengimas pasaulio mastu darosi prastesnis. Tai kelia nerimą.
Kas jums Klaipėdos mieste patinka ir kas nepatinka?
Viskas patinka. Suprantu, kad taip kalbu, nes esu pasiilgęs Lietuvos ir Klaipėdos. Atostogų grįžome į seną mano butą. Jame buvau nebuvęs gal daugiau nei dešimt metų. Dabar ten tokia graži aplinka: kiemas didelis, yra kur pastatyti mašiną.
Nesu dangoraižių mėgėjas, man svarbu keliukai, dviračių takai. Tikrai Klaipėda gražėja, kadangi joje retai būnu, matau įspūdingą progresą - ir dėl to reikėtų padėkoti šios dienos miesto vadovams, kurie nėra abejingi miestui ir jo augimui.
Kokia jūsų šeima? Kiek turite vaikų?
Turiu vieną sūnų, bet dalyvauju dviejų vaikų gyvenime. Žmonos Dovilės sūnus Emilis, kai mes išvažiavome į Jungtinius Arabų Emyratus, ėjo ten į dešimtą klasę. Dabar jis yra grįžęs į Lietuvą ir sėkmingai mokosi čia, nes čia jam labiau patinka.
O mažasis Janas, ten atvykus, pradėjo lankyti pirmą klasę. Jis labai patenkintas, turi labai daug draugų, pusės pasaulio atstovų. Jis labai greitai pramoko anglų kalbą, taip pat mokosi ir arabų. Aš su juo nuo vaikystės kalbu viena kalba, mama - kita, o dabar dar prisidėjo dvi. Jam devyneri metai, o jis jau neblogai kalba keturiomis kalbomis, na, gal arabų kiek silpniau.
Koks jūsų hobis? Kaip jūs atgaunate jėgas po sunkaus darbo?
Kai dirbau Klaipėdoje, mano hobis vasarą buvo važinėtis dviračiu, paspirtuku, labai mėgstu mišką. Aš daugiau nei 20 metų domėjausi aviacija, turėjau visokių stimuliatorių. Išvykus į Jungtinius Arabų Emyratus su hobiais šiek tiek sudėtingiau. Dėl klimato nelabai gali su dviračiu pasivažinėti. O aviacijai tiesiog nebelieka laiko - deja, šiame gyvenimo etape mano hobis yra darbas.
Koks mėgstamiausias jūsų valgis?
Aš, kaip ir daugelis jūrininkų, neturiu kaprizų dėl maisto. Jūroje negali pasirinkti: į parduotuvę neišeisi, virėjo nepakeisi. Esu per gyvenimą ragavęs visokių virtuvių maisto. Fudžeiroje turiu galimybę išragauti viso pasaulio patiekalus, bet man, ko gero, labiau patinka standartiškas lietuviškas naminis maistas. Jeigu bus galimybė, pasirinksiu žemaičių blynus, karbonadą su bulvių koše.
Kokia jūsų svajonė?
Kai turėjau daugiau laisvo laiko, būdavo svajonių. Nežinau, ar tai svajonė, ar ne, noriu, kad visi būtų sveiki ir visiems būtų gera. Esu gana laimingas. Turiu labai mane palaikančią šeimą. Tai labai svarbu, ypač kai esi toli nuo gimtų kraštų. Už nuostabią žmoną būsiu dėkingas Dievui iki gyvenimo galo. Gal todėl ir svajonių daug neturiu.
Eduardo RINGIO asmeninio archyvo ir redakcijos archyvo nuotr.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą