„Labiausiai pykstu ant filmo „Karibų piratai“
(1)R. Mickienės manymu, didžiausia problema laivybos srityje dabar yra laivų įgulų vadovaujančiųjų specialistų, jūrininkų stygius. Šiuo metu pasaulio laivyne jų trūksta daugiau nei 26 tūkstančių. Ir dėl to ji iš dalies kaltina filmą „Karibų piratai“. Pasak jos, kažkodėl iki šiol darbas laivuose vis dar įsivaizduojamas toks pat katorgiškas kaip prieš keliasdešimt metų, nors iš tikrųjų sąlygos šiais laikais yra gerokai pasikeitusios.
Kalbamės su R. Mickiene, VILNIUS TECH Lietuvos jūreivystės akademijos studijų, alumnų ir partnerystės prodekane.
Iš kur esate kilusi, iš kokios šeimos?
Gimiau Šilalės rajone, nors mano tėvai tuo metu jau gyveno Klaipėdoje. Pirmuosius gyvenimo metus praleidau Kvėdarnos miestelyje. Mano mama buvo medicinos sesuo, visą gyvenimą dirbusi kraujo centre, o tėvelis - kelių inžinierius. Esu vienturtė.
Kokius mokslus esate baigusi?
Per penkerius metus baigiau tris mokymo įstaigas (juokiasi): įstojau į LTSR pedagogikos institutą, vėliau jis tapo Vilniaus pedagoginiu institutu, o 1992 metais baigiau Vilniaus pedagoginį universitetą. Pasirinkau matematikos studijas jame, nes jos buvo sudvejintos su informatika, be to, draugė ten stojo, tik į kitą specialybę.
Negi ir vaikystėje norėjote būti matematike?
Oi, ne. Mano mama linkusi į meną, į humanitarinę sritį, o tėvelis - tikras tiksliukas. Jis yra senjorų šachmatų čempionas, vienas pirmųjų įsisavino kompiuterinį nivelyrą projektuojant golfo laukus.
O aš paveldėjau abi savybes. Mokiausi gerai. Baigiau dabartinę „Ąžuolyno“ gimnaziją sidabro medaliu, turėjau ketvertą iš chemijos ir geografijos.
Iš pradžių rinkausi choreografės karjerą. Norėjau būti šokėja, nors buvau žemo ūgio, ko gero, nelabai man būtų pasisekę. Nepavykus tėvai liepė pasirinkti labiau žemišką profesiją.
Kur atlikote praktiką?
Pirmą praktiką atlikau Vilniuje, o antrą, didžiąją, - tuometinėje Klaipėdos 15-oje vidurinėje mokykloje. Man labai patiko ryšys su vaikais. Matematika daug kam atrodo sudėtingas ir atgrasus dalykas.
Pradėjusi dirbti Jūreivystės mokykloje turėjau tikslą paversti ją draugišku dalyku. Manau, mano studentai nustoja bijoti matematikos.
Pradėjusi dirbti Jūreivystės mokykloje turėjau tikslą paversti matematiką draugišku dalyku.
Kaip jūs, baigusi mokslus Vilniuje, „nuklydote“ į jūreivystę?
1992-ieji buvo pirmi metai, kai universitetas nevykdė tikslinio studentų paskirstymo, galėjome darbintis kur tik pageidavome. Buvau gavusi pasiūlymą likti Vilniuje, pedagoginiame universitete, bet nusprendžiau važiuoti į Klaipėdą.
Buvau ištekėjusi už jūrininko, laivų mechaniko, baigusio Makarovo jūrinę akademiją. (Su juo išsituokėme prieš 20 metų.) Ir tarp mano klasės draugų buvo jūrininkų, kai kurie iki šiol dirba. Ir vis dėlto ne tai lėmė mano pasirinkimą.
Kadangi buvau baigusi sudvejintą studijų programą „Matematika ir informatika“, mokėjau tuo metu dirbti su naujausiais IBM kompiuteriais. Grįžusi į Klaipėdą ėmiau ieškoti darbo, norėjau įveiklinti savo kompiuterinius gebėjimus.
Vieną rugpjūčio rytą tėtis atlėkė į virtuvę su laikraščiu ir sako: „Žiūrėk, Jūreivystės mokykla ieško matematikos dėstytojo.“ Paskambinau į mokyklą ir padariau tą klaidą, kurią daro visi jauni žmonės.
Atsiliepė vyras, o aš pasakiau: „Laba diena, tikriausiai jaunų jums nereikia.“ Bet pasigirdo atsakymas: „Kodėl, mums kaip tik reikia jaunų.“
Tai buvo mūsų direktoriaus pavaduotojas, laikinai ėjęs direktoriaus pareigas, Vladimiras Borovichinas. Aš jį dabar vadinu savo krikštatėviu. Per savo gimimo dieną, rugpjūčio 26-ąją, nuėjau į tą įstaigą ir buvau įdarbinta.
Kokius etapus perėjote akademijoje lipdama karjeros laiptais?
Buvau priimta laborante ir turėjau pusę dėstytojo etato. Laborante dirbau tik porą metų. Paskui išlaikiau atestaciją, tapau dėstytoja, po dar vienos atestacijos - vyr. dėstytoja. 2001-aisiais tapau naujai įkurtos katedros vedėja, o 2017-aisiais buvau paskirta direktoriaus pavaduotoja akademinei veiklai.
Kokį laikotarpį išskirtumėte akademijoje kaip labiausiai įsiminusį?
Kiekviena veikla turėjo savo deimančiukų. Pradėjus dirbti buvo labai įdomu susipažinti su technokratiniu pasauliu. Moterų Jūreivystės mokykloje buvo labai mažai, tad visada buvai dėmesio centre.
Paskui prasidėjo aukštųjų mokymo įstaigų kompiuterizavimo era. Įdomus buvo laikmetis, kai įsigijome treniruoklius, teko ir laidus vedžioti, ir programas instaliuoti, ir su jomis mokytis dirbti, ir nuo virusų kolegas gelbėti. Buvo daug kompiuterinio techninio darbo.
Visą laiką tiek vidurinėje mokykloje, tiek universitete mokiausi vokiečių kalbos. O kai pradėjau dirbti Jūreivystės mokykloje, supratau, kad be anglų kalbos niekur nenueisiu. Tada pradėjau jos mokytis ir savarankiškai, ir į kursus buvau siųsta. Dar ir dabar turiu tradiciją kasmet lankyti bent vienus anglų kalbos kursus.
2004-aisiais tapome Europos Sąjungos nariais, prasidėjo Erasmus programa, atsivėrė akademinių mainų galimybės. Buvau pirmas pagal šią programą išsiųstas dėstytojas į Estijos jūrų akademiją. Ir tai buvo prieš pat Kalėdas. Prisimenu, kalėdiniame vakarėlyje siautėme iki paryčių, o aš 8 val. ryto turėjau paskaitą.
Įdomus laikotarpis buvo, kai pradėjau dirbti Uosto ekonomikos ir vadybos katedros vedėja. Tai buvo ryšių su verslu kūrimo etapas ir jie yra išlikę iki šiol. Šita katedra buvo įsteigta po bendro mūsų Jūreivystės mokyklos ir dabartinio Roterdamo jūrų universiteto projekto, kuris baigtas įgyvendinti 2000-aisiais. Jis buvo skirtas jūrininkų rengimo kokybei gerinti ir derinti prie ES reikalavimų. Tada atsivėrė visiškai nauja erdvė, prasidėjo akademinė kūryba.
Buvo labai įdomu kurti naują dalyką, kurio iki šiol nebuvo. Naujai uosto specialistų rengimo programai reikėjo ieškoti dėstytojų, tada ir atsirado galimybė užmegzti naujus santykius su verslu, kurie buvo naudingi ir studentams, ir verslo įmonių atstovams, kurie tapo dėstytojais.
Toks vertingas bendradarbiavimas išliko iki šiol - mes įmonėms rengiame specialistus, o jos mus remia savo žiniomis, stipendijomis ir kt.
O kai pradėjau dirbti direktoriaus pavaduotoja, prasidėjo bendravimas tiek su Susisiekimo, tiek su Švietimo, mokslo ir sporto ministerijomis, su Studijų kokybės vertinimo centru ir kitų aukštųjų mokyklų vadovais. Tai padėjo mums atrasti dabartinį kelią reorganizavimo laikotarpiu.
Kiek studentų esate turėjusi per tuos daugiau nei 30 metų?
Baigusiųjų akademiją yra jau daugiau nei 14 tūkstančių. Anksčiau per metus baigdavo ir po 200, ir po 300 studentų. Juos galima skaičiuoti tūkstančiais.
Man visada labai smagu nors trumpai stabtelti ir pasišnekučiuoti, kai sutinku juos gatvėje, oro uoste, įmonių biuruose ar Jūrininkų mokymo centro mokymuose.
Kokia, jūsų manymu, šiuo metu yra didžiausia problema laivybos sektoriuje?
Aukštos kvalifikacijos jūrininkų trūkumas, būtent tokių, kokius rengia mūsų akademija. Šiuo metu pasaulio laivyne trūksta laivų inžinierių, laivavedžių, laivų elektromechanikų.
Daugėja darbdavių, ieškančių jūrininkų. Pasaulis jau kalba apie autonominius laivus, bet teisinė bazė dar nesureguliuota, apie žaliąją energetiką, jau pradėti statyti laivai su dvejopų degalų varikliais, varomais ir tradiciniu kuru, ir metanoliu ar vandeniliu. Bet visa tai - ateities klausimas.
O kodėl akademija nerengia daugiau tokių specialistų?
Yra atlikti tyrimai ir pagrįstos išvados, kad kylant šalies ekonominei gerovei mažėja žmonių, norinčių dirbti jūroje. Labiausiai pykstu ant filmo „Karibų piratai“ (juokiasi).
Man labai jis patinka, bet jis visiškai sugadino visuomenėje jūrininkų darbo įvaizdį. Gajūs mitai, kad jūroje reikia dirbti kone pusę metų ir ilgiau.
Yra atlikti tyrimai ir pagrįstos išvados, kad kylant šalies ekonominei gerovei mažėja žmonių, norinčių dirbti jūroje.
Manau, kad visuomenei vis dar trūksta informacijos, kad dirbti jūroje nėra blogiau nei krante, o kartais net geriau. Būtina ją šviesti, kad dabartiniuose laivuose naudojamos naujausios išmaniosios technologijos.
Dabar Darbo jūroje konvencija reguliuoja darbo trukmę, gyvenimo sąlygas laive ir kt. Kompanijos „DFDS Seaways“ keltuose įgulos dirba 4 savaites ir 4 ilsisi.
Mano studentai, kurie praktiką atliko Nyderlandų kompanijoje, prašė nekeisti jų kas 4 savaites, duoti jiems du mėnesius padirbti, nes jiems atsibodo skraidyti.
Studentai pasakoja tėvams: „Kaip gerai laive, nuleidai kojas iš lovos ir jau darbe.“ Ištęstinių studijų studentas: „Aš taip susidėliojau reisus, kad praktiškai neturiu žieminių rūbų.“
Ar pakankamas dėmesys jūriniam sektoriui Klaipėdoje?
Sostinei turiu pagrįstų priekaištų. Kai prasidėjo karantinas, Seimas svarstė, kam leisti praktinius mokymus. Leidimai buvo išduoti tik tolimųjų reisų vairuotojams ir lakūnams, o jūrininkai buvo pamiršti.
Tai, ko gero, yra susiję su tuo, kad Sovietų Sąjungos laikais Lietuvoje nebuvo valstybės organo, kuris valdytų jūrinį sektorių, viskas buvo valdoma iš Maskvos.
Todėl nesusiformavo politinis teisinis reguliavimas ir dabar pas mus nėra ir jūrinės ministerijos. Anksčiau buvo Vilniuje Vandens transporto departamentas, o dabar ministerijoje liko tik patarėjas.
Labai gaila, kad Lietuvos saugios laivybos administracija tapo Lietuvos transporto saugos administracijos padaliniu ir neteko savarankiško sprendimų priėmimo galimybės.
Funkcijų mažinimas ir sujungimas ne visada duos gerą rezultatą. Gal todėl ir jūrininkams neskiriam pakankamai dėmesio. Dabartinės Vyriausybės programoje daug klausimų, susijusių su uostu, mažai - su jūrininkais.
Vertinamas ekonominis efektas, bet reikia nepamiršti, kad jį lemia žmonių veikla.
Nemanau, kad jūrinių ženklų Klaipėdoje yra per daug. Galėtų būti daugiau gatvių, pavadintų jūrininkų garbei, jūrinių akcentų trūksta pietinėje Klaipėdos miesto dalyje. Lankantis jūrinėse akademijose kituose uostuose matai lūžtančias parduotuvių vitrinas nuo suvenyrų jūrine tematika. Pas mus jų mažoka.
Kas jums Klaipėdos mieste patinka, o kas - ne?
Nėra tokio dalyko, kuris man nepatinka. Aš myliu savo miestą. Ta meilė labai sustiprėja, kai pas mus atvažiuoja svečiai užsieniečiai. Mes jiems visada organizuojame ekskursiją pėsčiomis po Klaipėdą. Tada ir pats pamatai, tiesiog širdis dainuoja, kiek daug pas mus yra gražių dalykų. Ir vėl iš naujo įsimyli savo miestą.
Aš myliu savo miestą. Ta meilė labai sustiprėja, kai pas mus atvažiuoja svečiai užsieniečiai.
Ir dabar per Kalėdas turėjau svečių. Jie internete pasiskaitė ir atvykę prašė parodyti peliuką. Jis aprengtas, su kepuryte, su šalikėliu. Žmonės paveiksluojasi, nuotraukas dedasi į feisbuką ir taip garsina mūsų miestą. Mano kolegėms prancūzėms patinka Klaipėdos KD centras, jos mėgsta restoraną 21 aukšte ir būtinai ten renkasi viešbutį.
Klaipėdoje nėra rėksmingų vietų, pasaulinio garso. Ir nereikia. Iš Vilniaus, iš Švenčionių atvykusiems svečiams įdomu tai, kas mums įprasta. Mums patiems reikia žinoti, ką mes turime. Tie, kurie šūkauja, kad kas nors nepatinka, mažai žino apie savo miestą.
Kokia jūsų svajonė ir kaip akademijos prodekanės, ir kaip žmogaus?
Mes labai ilgai siekėme tapti tarptautinės jūrinių universitetų bendruomenės nariais. Dabartinė mūsų padėtis sudarė sąlygas aplikuoti į tą bendruomenę.
Tada mūsų akademija gautų tarptautinį pripažinimą. Iki šiol Lietuvos teisės aktai neleido mums turėti magistrantūros studijas, todėl mes netenkinome šitos organizacijos reikalavimų.
O dabar, kai esame prijungti prie Vilniaus Gedimino technikos universiteto ir įsteigėme magistrantūros programą, susijusią su jūra, pradėsime aplikavimo procesą.
Nemėgstu rutinos, bėgdama nuo jos sugalvoju ką nors naujo.
Ta svajonė pareikalaus nemažai darbo, bet ji reali, įgyvendinama. O paskui svajosiu vėl apie ką nors. Nemėgstu rutinos, bėgdama nuo jos sugalvoju ką nors naujo.
Kaip žmogaus mano svajonė - kad būtų taika žemėje. Šiais laikais tai neskamba banaliai. Mes bendravome su Ukrainos Chersono, Odesos jūrinėmis akademijomis nuo 2018 metų labai aktyviai ir jau ruošėmės aplankyti vieni kitus, bet staiga netekome šitos galimybės.
Chersono akademija neteko galimybės veikti kontaktiniu būdu, vieni dėstytojai buvo perkelti į Odesą, kiti išvažiavo į užsienį. Nebegalėję grįžti į Chersoną po praktikos jūroje, Ukrainos studentai atvažiavo pas mus. Karas griauna viską. Gali svajoti apie ką tik nori, bet jeigu nėra taikos, nėra nieko.
Turite vaikų?
Mano dukra Karolina - teisininkė. Šiuo metu dirba advokatų kompanijoje, o prieš tai septynerius metus dirbo Laisvosios rinkos institute eksperte. Ji pasirinko dvigubas doktorantūros studijas - Vilniaus ir Briuselio universitetuose.
Koks jūsų hobis?
Esu pasyvi šokių gerbėja (juokiasi). Kiekvieną kartą, kai žiūriu šokius, suspaudžia širdį, bet labai smagu, kad suprantu ir baletą, ir šiuolaikinį šokį. Kartais mintyse pagalvoju, kaip aš daryčiau.
O mano aktyvus hobis - mada. Domiuosi jos tendencijomis, dizainerių darbais, stengiuosi apsilankyti parodose. Dar man patinka miesto architektūra.
Nesu gamtos mylėtoja. Mano viena bendradarbė yra pasakiusi, kad žmonės skirstomi į dvi dalis: vieni yra gamtininkai, kiti - pramonininkai. Stengiuosi pažinti kiekvieną architektūros stilių. Dabar esu sustojusi ties moderniąja architektūra.
Dar man įdomi klasikinė dailė. Kiekviename mieste, kuriame tenka būti, būtinai aplankau dailės muziejus, galerijas.
Koks mėgstamiausias jūsų valgis?
Esu klasikinė bandelių mėgėja (juokiasi), turinti riboti tą savo norą. Iš tikrųjų tai man labiausiai patinka mandarinai ir apelsinai.
Kas jums padeda atgauti jėgas po tokio sunkaus darbo. Jūs visada tokia optimistiška, geros nuotaikos. Kaip jums tai pavyksta?
Gal tai mano genuose. Bendravimas su žmonėmis mane ir ramina, ir suteikia jėgų. Gal esu kokia nors energetinė vampyrė (juokiasi).Išeinu į gatvę, kurioje daug žmonių, vyksta judėjimas, ir pasikraunu. O kai dirbu ir matau, kad sekasi, užplūsta energijos pliūpsniai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą