Laive „Luna Seaways“ uždrausta filmo „Titanikas“ muzika

Beveik 27 metus jūrai atidavęs jūrininkas prisimena karštas ir baltas Kalėdas Libijoje.

AB „DFDS Seaways“ kelto „Luna Seaways“ kapitonas M. Nosavičius - tikras šiaulietis: ir gimė Šiauliuose, ir užaugo, ir gyvena iki šiol. 

„Šiauliai - menininkų ir neformalių žmonių miestas. Nesiruošiu išvykti. Šiaulių kapinėse yra palaidotos keturios mūsų giminės kartos“, - „Vakarų ekspresui“ sakė kapitonas.

Kodėl šiaulietis tapo jūrininku?

Amžinatilsį senelis, tėvo tėvas, pokario laikais papuolė į jūrininkų gretas. Jis buvo žvejybos laivų, kurie pirmieji po karo pradėjo gaudyti žuvis Lietuvai ir Tarybų Sąjungai Atlanto vandenyne, kapitonas.

Aš jo nemačiau, nes nespėjau ateiti į šį pasaulį, kai jis išėjo. Bet, matyt, tėvo, mamos pasakojimai turėjo įtakos. Tais laikais jūrininkai buvo ypatingi žmonės, galėję pamatyti užsienį.

Dažnai lankydavausi Klaipėdoje, nes ten turėjome giminių. Aš tvirtai žinojau, kur mokysiuosi baigęs mokyklą. Sakyčiau, nuo pat vaikystės man buvo skiepijama, kad reikia tęsti šią šeimos tradiciją.

Mokėtės Jūreivystės mokykloje?

Ne. 1995 metais įstojau į Klaipėdos universitetą, kai jame dar buvo laivavedyba, mokiausi pas Vytautą Paulauską. Gaila, bet dabar tos studijų programos nebėra.

Kur atlikote pirmą jūrinę praktiką?

Kariniame laivyne. 1998 metais štabo laivas „Vėtra“ plaukė per Atlantą į JAV. Į šį žygį buvome paimti ir mes, keli studentai iš universiteto ir iš Jūreivystės mokyklos.

 Buvo įdomu ir įspūdinga tokiu nedideliu laiveliu perplaukti Atlantą ir grįžti atgal. 

Ne visiems pasiseka įgyti tokios patirties dar būnant studentu.

Koks buvo pirmas jūsų laivas, kai pradėjote dirbti?

Po mokslų baigimo 1999-aisiais įsidarbinau „Lietuvos jūrų laivininkystėje“. Pirmas mano laivas buvo „Kapitonas Andžejauskas“, vėliau dirbau laivuose „Kapitonas Kaminskas“, „Kapitonas Lučka“ ir kituose.

„Laivininkystėje“ išdirbau 12 metų, iki pat pabaigos, kai kompanija pradėjo byrėti. 

Mačiau, kad „Laivininkystėje“ nieko gero nebus. 

Po jos privatizavimo įsteigtai bendrovei „Lisco Baltic Service“ (dabar AB „DFDS Seaways“) reikėjo darbuotojų, tai perėjau į ją. 

Ten patekau į visiškai kitokį laivyną, į keleivinį, o iki tol dirbau krovininiame.

Kuriais metais tapote kapitonu? Kaip jautėtės savarankiškai valdydamas pirmą laivą?

2011-2012 metais pradėjau dirbti kelte „Patria Seaways“, kuris ėmė kursuoti nauja linija iš Estijos Paldiskio uosto į Kapelskarą Švedijoje. 

Iššūkių buvo, bet, ačiū Dievui, susitvarkėme. Žinoma, pirmą kartą, kai už nugaros tau niekas nestovi, yra jaudulio, nuo to niekur nedingsi.

Daugelis kapitonų prisipažįsta, kad pirmą kartą savarankiškai vesdami laivą jaudinasi. O ko bijoma?

Kai suvoki tą atsakomybę, pradedi bijoti, kad nebūtų štormo, jaudiniesi, ar pavyks švartuotė, nori, kad viskas būtų gerai, kad, neduok Dieve, kas nors nesusižeistų. 

Esi už viską atsakingas, o viską kontroliuoti fiziškai neįmanoma. Labai didelė vertybė yra gera komanda, geri padėjėjai.

Ar kapitonai turi teisę pasirinkti įgulos narius, ar viską tvarko personalo skyrius?

Netgi pagal tarptautines taisykles kapitonas gali rinktis. Šiais laikais pradėjome jausti labai didelį jūrininkų trūkumą visose srityse. 

To pasirinkimo kartais paprasčiausiai nebūna. O įgula privalo būti visa, kitaip laivas negali plaukti.

Koks reisas jums buvo įsimintiniausias?

Plaukimas su „Vėtra“ į JAV. Paskui prasidėjo kelionės po pasaulį, po įvairius vandenynus. Naujieji DFDS laivai „Luna Seaways“ ir „Aura Seaways“ buvo statomi Kinijoje. 

Man teko dalyvauti statybų procese, su „Luna Seaways“ parplaukti į Klaipėdą.

Pasitaikė labai nesėkmingas laikotarpis - dar tebesiautė kovidas. 

Atvykę dvi-tris savaites turėjome sėdėti viešbutyje karantine, kad galėtume eiti į gamyklą.

Mes į Kiniją negalėjome patekti, nes kinai mums neišdavė vizų po atitinkamų mūsų politikų veiksmų. Kinai patys išplukdė laivą į Pietų Korėją. 

Mums teko greitai ten skristi, laukti laivo, o paskui iš Korėjos plaukti namo.

Kadangi kinai bijojo kovido, tos įgulos, kuri atplukdė laivą, mes net nematėme - į jį įlipome pro vienas duris, jie iššoko pro kitas.

Kai patekote į pirmą štormą, nebuvo noro atsisakyti šitos profesijos.

Ne. Buvau patekęs į juos, kai dirbau „Laivininkystės“ laivuose. Būdavo dažni reisai į Šiaurės Ameriką, Kanadą, Islandiją, žiemos laikotarpiu - į Šiaurės Norvegiją, į Nordkapą. 

Jūrininkai žino, kad sausį oras ten ne blogas, bet labai blogas. Teko „pasivolioti“ tose bangose.

Yra žmonių, kurie nepakelia supimo. 

Pasitaiko studentų, atliekančių praktiką mūsų keltuose, ne taip jau ir linguojančiuose, kuriems užtenka vieno reiso į Vokietiją ar Švediją. 

Kai atplaukiame į Klaipėdą, sako, atiduokite man dokumentus, aš savo jūrinę karjerą baigiau. Gaila žmonių. 

Prasimoko metus ar dvejus ir supranta, kad tas dalykas jiems visiškai netinka. Sakyčiau, reikėtų jūrinę praktiką atlikti prieš einant mokytis. 

Panašiai kaip mums buvo „Vėtroje“ - mes ten gražiai pašokinėjome su tuo laiveliu.

Kai išgirdote, kad DFDS stato naujus didžiulius keltus Kinijoje, panorote juose dirbti?

Per tuos darbo metus man teko priimti du laivus iš statyklos - prieš Kinijoje statytą „Luna Seaways“ vieną priėmiau Vokietijoje, Flensburge, ir dariau pirmuosius reisus.

Nepasakyčiau, kad labai veržiausi dirbti tuose Kinijoje statomuose laivuose, tačiau taip sutapo aplinkybės. 

Tuo metu, kai buvo renkama „Lunos“ įgula, ne dėl savo kaltės buvau praradęs ankstesnę darbo vietą laive ir neturėjau nuolatinės vietos. 

Kai paskambino iš biuro ir paklausė, ar nenorėčiau vykti į Kiniją, iš karto sutikau. 

Nebuvo daug norinčiųjų ten skristi, nes žinojo, koks bus darbas pandemijos sąlygomis. Bet negaliu sakyti, kad nenorėjau, aišku, jog norėjau dirbti tokiuose laivuose. Nuotykiai visada mane varė į priekį.

Nuotykiai visada mane varė į priekį.

Ar jūsų neslegia laivo dydis?

Žiūrint iš šalies laivas atrodo kaip didžiulis plaukiojantis namas. Kai esi viduje, to dydžio tarsi nejauti. Bet žmonėms, kurie pirmą kartą jį pamato, didelis įspūdis. 

Kai važiuoju į Juodrantę ar Nidą, keliuosi keltu į Smiltynę ir matau stovinčius mūsiškius, man būna net juokinga - iš apačios žiūrint tikrai atrodo įspūdingai.

Ar šiais laikais kapitonai turi teisę laive sutuokti žmones?

Pas mus Civiliniame kodekse nėra tokio įrašo, kad kapitonas tai gali (juokiasi). Teisiškai Lietuvoje tokio dalyko nėra, o kitose šalyse yra, pavyzdžiui, Japonijoje. 

Mirties atveju laive kapitonas tampa notaru, surašo mirties aktą, pažymi tai laivo žurnale, aprašo to žmogaus turtą ir t. t., bet santuokos neregistruoja.

Norinčiųjų susituokti Baltijos jūroje atsirasdavo, manau, būtų ir dabar.

Pats nesu tuokęs, bet esu kartą dalyvavęs vestuvėse laive. Anksčiau teko dirbti keleiviniuose laivuose, plukdžiusiuose iki 2 tūkst. keleivių. 

Jie plaukė iš Sankt Peterburgo į Švediją, į Stokholmą. Laivai priklausė Rusijos kompanijai, bet juose dirbo samdytos DFDS įgulos. 

Juose būdavo tuokiami jaunavedžiai ir kapitonas tai įtvirtindavo. Tai buvo speciali pramoga keleiviams. 

O norinčiųjų susituokti Baltijos jūroje atsirasdavo, manau, būtų ir dabar.

Lapkričio pradžioje vienas kruizinis laivas pateko į didelį štormą ir pasviro 45 laipsnių kampu. Keleiviai panikavo, jiems palinksminti buvo paleista kultinė daina iš filmo „Titanikas“. Jie pasipiktino. Kaip jūs vertinate tokį poelgį?

Nežinau. Panašu į juodąjį humorą. Pas mus „Luna Seaways“ uždrausta groti „Titaniko“ muziką. Jeigu, neduok Dieve, per radiją pasigirsta ta daina, liepiama tuojau pat išjungti radiją. 

Jeigu taip buvo iš tikrųjų, kaip jūs sakote, vertinčiau neigiamai - žmonės ir taip jau panikavo. 

Tikri jūreiviai yra juodojo humoro gerbėjai, bet nereikia pamiršti, kad žmonės tokio humoro gali nesuprasti.

Ko jūs kaip kapitonas negalite pakęsti? Ką reikėtų žinoti jūsų įgulos nariams?

Labiausiai nemėgstu, kai meluoja į akis. Būna, ko nors nepadaręs jūreivis nusprendžiama patylėti - gal niekas nesužinos. Laive tai labai svarbus dalykas. 

Jau geriau sąžiningai tai pasakyti, tada galima galvoti, kaip tai ištaisyti, nei visiems sėdėti nežinioje. 

Tik po kurio laiko sužinojus apie tai gali blogai baigtis.

Ar šiemet dirbsite per Kalėdas ir Naujuosius metus?

Jeigu viskas gerai, nebus kokių nors netikėtumų, nedirbsiu. Pagal mūsų grafiką vienais metais būni namuose, o kitais dirbi. Pernai buvau laive. 

Per šventes Klaipėdoje laivas ištuštėja. Vietiniai įgulos nariai paleidžiami namo pas šeimas Kūčių vakarą. 

Dažniausiai keltai per pačias šventes neplaukia. Lieka tik būtinas žmonių skaičius, galintis užtikrinti laivo saugumą.

Ar jums yra tekę sutikti Kalėdas kokiame nors egzotiškame krašte?

Libijoje krovėme trąšas. Kalėdų rytas, saulė, 28 laipsniai šilumos ir baltas baltas laivas, tarsi būtų apsnigtas - apdulkėjo baltomis trąšomis. 

Tąkart buvo labai karštos Kalėdos. Juokavome, kad mums specialiai sniegą užsakė.

Ar neskaičiavote, kiek Kalėdų praleidote be šeimos?

Bastaisi po pasaulį nematydamas nei šeimos, nei Kalėdų.

Bijau skaičiuoti, dar paaiškės, kad pusę gyvenimo praleidau ne su šeima. 

Jūroje dirbu nuo 1998 metų. Viena iš priežasčių, kodėl perėjau dirbti iš „Laivininkystės“ į keltus - norėjau ilgiau pabūti namuose. 

Ten reisai trukdavo 5-7 mėnesius. Bastaisi po pasaulį nematydamas nei šeimos, nei Kalėdų.

 Labai viliojo keltų darbo grafikas. Dirbi tik keturias savaites, o keturias būni namuose. 

Nors, žinoma, vis tiek namie nebūni pusę metų, bet gerai, kad ne iš karto, tada ilgesys nebūna toks didelis.

Dirbdamas kas keturias savaites vis tiek namie nebūni pusę metų, bet gerai, kad ne iš karto, tada ilgesys nebūna toks didelis.

Kiek turite vaikų?

Turiu aštuonerių metų sūnų. Jis domisi kompiuteriais, robotika, lego. 

Jam patinka pas tėtį laive, kur tiek daug rankenėlių ir mygtukų.

Kaip jūs atsipalaiduojate, pailsite?

Vasarą, kai grįžti namo, laukia daug darbų, reikia pjauti žolę ir t. t.

 Man patinka sportas, šiek tie sportuoju. Labai padeda atsipalaiduoti plaukimas. 

Baseine vandens procedūros man didžiulė atgaiva.

Koks jūsų mėgstamiausias valgis? Ką skanaus pagamina „Luna Seaways“ virėjai?

Nesu labai išrankus maistui. Laive yra aukštesnio lygio a la carte restoranas. Jame labai skani būdavo triušiena. Stengiamasi ir lietuviškus patiekalus gaminti. 

Restorane būdavo šaltibarščių. Užsieniečiams jų išvaizda nelabai patinka - žiūri įtartinai, bet kai paragauja, patinka.

Nesu vegetaras, nors dabar tai labai madinga. Vegetarų yra ir laivuose. „Lunos“ restorane vienas iš patiekalų būna vegeratiškas. 

Prieš dvidešimt metų tokio maisto pasirinkimo laivuose tikrai nebūdavo.

Kas jums Klaipėdos mieste patinka ir kas nepatinka, palyginti su Šiauliais?

Turiu du gimtuosius miestus - Šiaulius ir Klaipėdą (juokiasi). Kai kuriuos rajonus uostamiestyje geriau pažįstu nei savo mieste. 

Šiauliai per pastaruosius kelerius metus labai gražiai susitvarkė, gal šiek tiek greičiau nei Klaipėda. 

Uostamiestyje truputėlį lėčiau viskas vyksta.

Kruizinių laivų terminalas, apstatytas kažkokiais angarais, iš šono neatrodo reprezentatyviai. Kažką reikėtų sugalvoti. 

O šiaip tai tvarkosi abu tie miestai, ypač per paskutinį dešimtmetį, kai žmonės patys išsirinko merus.

Koks jūsų kalėdinis noras?

Pasakysiu - neišsipildys (juokiasi). Norisi, kad artimiesiems, šeimos nariams viskas būtų gerai. Svarbiausia - sveikata. 

Šiauliečiams ir klaipėdiečiams noriu palinkėti truputį ramybės. 

Tas susierzinimas pastaruoju metu visose srityse nieko gero neduoda. Kiekvienas mūsų galime turėti savo nuomonę, tai normalu. 

Konfliktas atsiranda tada, kai mes pradedame įtikinėti kitą, kad mano nuomonė yra teisinga, o tavo - ne. 

Norėčiau palinkėti visiems turėti savo nuomonę, bet nustoti dėl jos ginčytis. Tada viskas pas mus bus žymiai geriau.

Mindaugo NOSAVIČIAUS asmeninio archyvo ir Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.