Laivo apsauga nuo piratų: žiauriau nei kalėjime (3)

Nors koronavirusas keičia daugelį dalykų pasaulyje, piratai, grobiantys laivų įgulas, savo veiklos iš esmės nesustabdė. Todėl karo laivai Adeno įlankoje vis dar eskortuoja Pasaulio maisto programos laivus, gabenančius humanitarinę paramą Somalio gyventojams. Šiose operacijose dalyvauja ir Lietuvos kariuomenės karinių jūrų pajėgų kariai. Neseniai iš Somalio grįžo 12 žmonių grupė, kuriai italų admirolas dėkojo pusė valandos. Kodėl grupės vadas neleisdavo savo kariams turėti akių kontakto su vietiniais?

„Piratams visai nerūpi laivo krovinys. Jie ima įkaitais įgulos narius norėdami už juos gauti išpirką. Paprastai jie žino, kokia yra įgula. Jeigu jos pagrindą sudaro filipiniečiai, tikėtina, kad už juos išpirka nebus mokama, jeigu europiečiai ar amerikiečiai, greičiausiai išpirka bus gauta. Tokia jų logika“, - savo nuomonę išsakė kapitonas leitenantas Gžegožas Lašakevičius, vadovavęs šeštajai Lietuvos kariuomenės autonominei laivo apsaugos grupei (ALAG).

Vidurnaktį iš liepos 4 į 5 d. ALAG-6 grįžo iš Europos Sąjungos karinės jūrų operacijos „Atalanta“, skirtos kovoti su piratavimu ir plėšimais Indijos vandenyne. Ten ji keturis mėnesius saugojo sausakrūvį laivą „Spiekeroog“, plaukiojantį su Antigvos ir Barbudos vėliava. ALAG-6 operacijos rajone praleido 115 dienų, o laikotarpis nuo išvykimo iš namų iki grįžimo truko 140 dienų.

Prieš porą metų norėta operaciją „Atalanta“ nutraukti, bet vėl buvo pagrobtas laivas, tad misija tęsiama. G. Lašakevičius nemano, kad piratavimo prie Somalio krantų banga jau atslūgo, gal tik truputį sumažėjo. Sprendžiant iš paros suvestinių, bandymų pulti vis dar būna labai daug.

Neretai tame rajone plaukiančiame civiliame laive būna samdyta civilė apsauga. Kitas dalykas - kariniai laivai surenka laivų grupę ir lydi ją. Pasak Lietuvos karininko, be to, padidėjo migrantų srautai ir kontrabanda Jemene bei Somalyje.

Per visą tą laiką, kol misiją vykdė ALAG-6, nė vienas laivas nebuvo pagrobtas, nors tas laikotarpis buvo palankus piratavimui. Vėliau prasidėjo labai didelis bangavimas. Lietuvos karius pakeitusi Serbijos karinių jūrų pajėgų grupė gali būti rami - piratavimo atvejų atviroje jūroje ar vandenyne nebus.

„Kai mes grįždami plaukėme iš Mombasos iki Berberos uosto, netoli Džibučio pakliuvome į štormą. Galiu pasakyti, kad per tokį orą piratai tikrai nebandys plaukti su savo valtelėmis“, - tikino Lietuvos ALAG vadas.

Persišaldė esant 40 laipsnių

Lietuvos ALAG sudarė 11 karių, kurie buvo atrinkti Lietuvos karinėse jūrų pajėgose (KJP). Pasak G. Lašakevičiaus, norinčiųjų buvo daug. Renkamasi buvo pirmiausia atsižvelgiant į tai, kokios specialybės buvo reikalingos tai grupei, pavyzdžiui, kulkosvaidininkai, snaiperiai, ir į fizinį karių pasirengimą. Dvyliktas grupės narys buvo gydytojas iš karo medicinos tarnybos Rukloje.

Šiai misijai grupė pusmetį buvo treniruojama Klaipėdoje. Ruoštis trukdė COVID-19, mat kariai turėjo būti pasirengę ne tik individualiai, bet ir sugebėti dirbti grupėje.

„Pernai vasarą per karščius važiuodavome į poligonus, būdavome šlapi, plaukdavome į jūrą. Sakydavau vyrams, kad ten bus dar karščiau. Paskui mes praktiškai beveik viską ir panaudojome iš tos programos, pagal kurią rengiamos tos grupės“, - sakė pokalbininkas.

Gydytojas prieš išvykdamas perskaitė medicinines karių bylas, tad žinojo visus jų niuansėlius. Iš pradžių kai kurie grupės nariai skundėsi dėl skrandžio, mat pasikeitė maistas. Vienam kariui buvo pakilusi temperatūra. Jis beveik nevalgė mėsos, tik žuvį ir sveiką maistą, mažai gerdavo vandens ir daug sportavo, tad tiesiog išsekino organizmą. Iš pradžių gydytojas darė jam maliarijos testą, jūroje „nepasiguglinsi“. Kai padarė lašelinę, jam iš karto pagerėjo. Paskui tas vyrukas jau valgė viską.

Kitas karys buvo persišaldęs, nors temperatūra pavėsyje buvo 44-45 laipsniai. 6 grupės žmonės laive gyveno konteineryje ir turėjo kondicionierius, kurių neturėjo gyvenantieji laivo kajutėse. Tas, kuris persišaldė, miegojo prie pat kondicionieriaus.

Karantinavosi du kartus

Prancūzijos bazėje Džibutyje (Rytų Afrika) mūsų kariai turėjo būti šiemet kovo 1 d. Dėl COVID-19 privalėjo karantinuotis Lietuvoje pagal Džibučio Respublikos reikalavimus 7 dienas. Vasario 15 d. atlikus testus iš KJP jie buvo išvežti į Nemenčinės karių rengimo centrą. Ten gyveno po du kambarėliuose, vaikščioti galėjo tik iki valgyklos ir atgal. Kitaip sakant, negalėjo bendrauti su išoriniu pasauliu. Vasario 18 d. autobusu buvo nuvežti į Kauną, paskiepyti antrą kartą medicinos karo tarnyboje ir grįžo atgal toliau izoliuotis. O vasario 22 d. grupė išskrido į Afriką per Turkiją, kur 10 valandų laukė skrydžio.

Džibutyje „Atalanta“ turi savo logistus, kurie aprūpina atplaukusius laivus ir atskridusius lėktuvus. Mūsų grupei buvo itin malonu, kad tarp jų buvo vienas seržantas iš Lietuvos, iš KJP, išvykęs vasario pradžioje. Atvykę kariai vėl turėjo karantinuotis savaitę toje prancūzų bazėje Džibutyje. Gyveno po 6 viename kambariuke, nepaisant 35 laipsnių karščio reikėjo dėvėti kaukes.

Didžiausias iššūkis - karštis ir uodai

"Didžiausias iššūkis - tas karštis, nes išvažiuojant Nemenčinėje buvo minus 20 laipsnių, ir uodai. Buvome tokioje vietoje, kurioje buvo didelė drėgmė, visą laiką jautėmės kaip turkiškoje pirtyje. Vakare eini su kariniais batais ir slysti, nes visas denis šlapias.

Savaitę prieš mums atvykstant vienas ispanų vadas susirgo maliarija ir buvo išgabentas į Ispaniją.

Mes atvažiavome kaip tik tuo metu, kai prasidėjo uodų sezonas. Nuo jų gindavomės eidami į dušą. Dieną jų beveik nebūdavo, bet vakare...

Žinoma, buvome paskiepyti ir nuo maliarijos, ir nuo visų ligų, bet tas ispanas irgi turėjo visus skiepus", - juokavo G. Lašakevičius.

Juodkalnijos ALAG, kurią turėjo keisti Lietuvos grupė, užtruko prie Mogadišo (Pietryčių Somalis), tad mūsų šalies kariai savo misiją pradėjo tik kovo 8 d. Tądien atplaukė sausakrūvis laivas „Spiekeroog“, gabenantis Adeno įlanka, Indijos vandenynu humanitarinę pagalbą - maisto produktus - į Somalio uostus. Daugiausia plukdoma soja, aliejus, kūdikių maistelis.

Grupės uždavinys - patarti laivo kapitonui, ką daryti, jeigu iškils pavojus: kursas keičiamas, visa įgula - į citadelę, lieka vienas kapitonas su ALAG nariais.

„Išplaukėme visiškai pasiruošę“

"Kai įlipome į laivą, jis jau buvo pusiau pakrautas. Mūsų pirmas uostas buvo maždaug Somalio viduryje esantis Bosasas. Ten pirmą kartą pamatėme tą šalį. Nuo Džibučio iki jo reikia plaukti dvi paras, bet leidimo įplaukti į uostą nuleidę inkarą laukėme 10 parų.

Prieš išplaukdami turėjome visą parą kulkosvaidžių, snaiperių pozicijoms įsirengti. Kai išeini iš Džibučio, kuris laikomas saugiu uostu, vandenų, turi būti visiškai pasiruošęs. Ginklai, šaudmenys, amunicija mums buvo atskraidinti iš Lietuvos. Kai atvykome, jau viskas buvo vietoje, tik patikrinome, ar viskas veikia, ypač naktinio matymo prietaisai, nes apsaugą vykdai 7 paras per savaitę, 24 valandas per dieną. Keisdamiesi pasikalbėjome su juodkalniečiais, mūsų ginklai buvo labai panašūs.

Išplaukėme jau visiškai pasiruošę. Budėjimai buvo suskirstyti į 4 pamainas po tris žmones.

Dieną budėdavome po tris valandas. Kadangi didelis karštis, vidurdienį savo šešėlio nematai, o stebėtojai stovi ant laivo sparnų saulėje, ilgai neištversi.

Kapitonas leido, kad mechanikai suvirintų mums tokius stogelių rėmus, ant jų užsitempėme tentus, kad taip nekeptumėme saulėje. Žinoma, su visa amunicija nestovi, nes nėra tikslo. Jeigu kažkas prie tavęs artėja dideliu greičiu, praneši. Situaciją vertina vyresnysis, kuris sėdi tiltelyje. Jeigu kyla nors menkiausių abejonių, perduodamas signalas - „Alfa lima lima“, - pasakojo Lietuvos ALAG vadas.

Vienas pavojus buvo tikras

Paklaustas, ar teko susidurti akis į akį su piratais, G.Lašakevičius atsakė, kad vienas pavojus buvo tikras.

„Buvo naktis, ilsėjausi, girdžiu: “Alfa lima lima„. Automatiškai užsimeti šarvinę liemenę, imi ginklą ir bėgi. Per treniruotes, kol visi subėgdavo į savo pozicijas, užtrukdavome 3 minutes. 6 mūsų žmonės laive gyveno konteineryje, apsirengti ir atbėgti į šeštą antstato aukštą nebuvo taip paprasta. O tada naktį, išgirdę tą signalą, visi per 1,5 minutės buvo savo postuose“, - pasakojo grupės vadas.

G. Lašakevičius susisiekė su taktiniu štabu, kuris buvo italų fregatoje „ITS Carabiniere“. Informacija apie laivo buvimo vietą buvo teikiama kas valandą, kas 6 valandos - situacijos raportas.

„Su kapitonu žiūrime į radarą, matome - mūsų laivagalio link artėja taikiniai, plaukiantys 30 mazgų. Priartėję per 100-150 metrų laikėsi mūsų greičio. Mūsų didžiausias greitis 16, mažiausias - 6 mazgai. Žiūri pro naktinio matymo prietaisus, bet nieko nematai dėl tos didžiulės drėgmės. Radare taikinys yra, vizualiai nematai. Buvo priimtas sprendimas iššauti signalinę raketą, kad apšviestų. Matau - radare taikinys apsisuka ir dideliu greičiu eina nuo mūsų. Iššovę raketą, mes irgi šiek tiek apsišvietėme, gal jie pamatė, kad daug ginkluotų žmonių stovi postuose, tad nebandė pulti toliau“, - pasakojo kapitonas leitenantas.

Įdomu tai, kad, kai laivas stovi inkaravietėje ar uostuose, ALAG negali turėti ginklų, t. y. jie neturi būti matomi. „Kai į laivą įlipdavo locmanas, kulkosvaidžius uždarydavome konteineryje, bet asmeninius ginklus pasilikdavome“, - pasakojo pokalbininkas.

Pagrindiniai priešai piratai - ginkluoti žmonės, plaukiantys 6-10 m ilgio siauromis valtimis, turinčiomis galingus variklius po 60-80 AG, kurios tiesiog pjauna laivo link.

Jie puola civilius laivus. Neretai priartėja, pamato ginkluotą apsaugą, paprašo cigarečių ar vandens ir pasitraukia.

Kas vyko Somalyje

„Stovėjome prie Bosaso. Kaip tik tuo metu vyko Somalio prezidento rinkimai. Vietiniai nesutarė, girdėjosi sprogimai. Putlaldo regionas, kuriame yra šis uostas, nori atsiskirti nuo Somalio, turi savo valdžią. Kitas uostas, kuriame mes lankėmės, Berbera nori būti Somalio “lendu" ir taip pat turi savo valdžią. Atplaukėme į Mogadišą, ten jau pagrindinė valdžia. Pagrindinis prezidentas per tuos rinkimus matė, kad pralošia, tai išleido dekretą, kad jo prezidentavimo laikotarpis turi būti pratęsiamas dar trejiems metams.

Kai laivas atplaukė prie Mogadišo, Somalio sostinės, kasdien matydavo į žvejybą išplaukiančius 50-60 laivelių. Kai prasidėjo susišaudymai mieste, jų išplaukdavo tik 10-15.

Vietinė liaudis nebuvo patenkinta, norėjo daryti perversmą, buvo sutelkta Somalio kariuomenė, prisijungė ir kalnuose esančios grupuotės. Vyko sprogdinimai, susišaudymai pačiame mieste ir t. t.

Mes stovėjome nuleidę inkarą ir laukėme, kada leis mums įplaukti į uostą. Dieną prieš buvo sutarta, kad senasis prezidentas perduos pareigas naujai išrinktam, ir viskas aprimo. Kai mes užėjome, dar girdėjosi pavieniai šūviai mieste, bet uoste buvo saugu", - pasakojo kapitonas leitenantas.

Kramto narkotikus

Pasak G. Lašakevičiaus, gal todėl, kad humanitarinę pagalbą gabenantys laivai moka mažesnius mokesčius už stovėjimą prie krantinės, somaliečiai mieliau priima kitus laivus. Jų požiūris visai kitoks. Jie vis sako, kad rytoj laivas užeis į uostą, o tas rytoj gali būti ir po 10 dienų. Laivas, kuriame buvo Lietuvos grupė, ilgiausiai stovėjo dvi savaites.

Pasak Lietuvos kapitono leitenanto, labiausiai žmonės suvargę Somalyje. Jie labai liesi ir dirba dieną naktį.

Jis neleisdavo savo grupės nariams eiti arti prie borto, turėti akių kontaktą su vietiniais, nes jie kramto kato lapus, turinčius narkotinių medžiagų. Kai prisikramto, pajunta jėgų antplūdį. 50 kg sveriantį maišą lengvai užsimeta ant galvos.

Prižiūrėtojai turi Kalašnikovo automatus, jeigu ne taip pažiūrėsi, gali bet kas nutikti.

„Somaliečiai gali užlipti aukštai ant triumo dangčio, į 10-15 metrų aukštį, ir pašokti. Jeigu nukristų, būtų kita istorija. Mes jiems nieko sakyti negalėjome. Laivą turėjome saugoti tik jūroje, o krovos metu - tik savo konteinerį ir save“, - sakė ALAG vadas.

4 mėnesius neišlipo į krantą

"Kai stovi prie uosto, nėra bangavimo, jeigu nebudi, gali pabėgioti po denį, yra daugiau vietos. O kai įeini į uostą, triumai atidaromi, ir viskas. Laive 12 žmonių grupė treniruotis turėjo labai mažą patalpėlę. Uostuose ilgai nestovėdavome. Ilgiausiai buvome Mombasos (Kenija) uoste, kur laivas buvo pakraunamas. Iškraunamas jis būdavo Berberoje, Bosase, Mogadiše.

Prieš tai tame laive dirbusios penkios ALAG, laivui atplaukus į Mombasą, galėdavo apsigyventi viešbutyje ir pailsėti, nes po dviejų mėnesių jūroje jau norisi stabilumo. Žinoma, dalis karių likdavo laive, nes reikėdavo saugoti konteinerį su ginklais. Paties laivo saugoti nereikėjo, nes tai saugus uostas. Deja, tokios galimybės Lietuvos ALAG neturėjo dėl COVID-19.

„Jeigu palieki laivą, automatiškai į jį gali įlipti po 10 parų, nes turi karantinuotis ir pasidaryti testą. Jeigu laivui reikia išplaukti anksčiau, vadinasi, tu lieki ir jis išplauks be tavęs. Tad mes nuo kovo 8 iki birželio 30 d. nė karto neišlipome į krantą. Vaikinai juokaudavo, kad mūsų sąlygos žiauresnės nei kalėjime: ant laivo bortų - spygliuota viela, be to, mes turėjome mažiau vietos nei kaliniai“, - pasakojo ALAG-6 vadas.

Atliko žvalgybos funkciją

Grupė ne tik saugojo laivą „Spiekeroog“, bet ir atliko žvalgybinę operaciją. Ji rinko informaciją apie sąraše nurodytus laivus. „Gavome žinutę, kad ieškomas toks ir toks laivas, kuris buvo ten ir ten, o paskui dingo. Žiūrime - per 10 jūrmylių nuo kranto stovi kažkoks laivelis. Kai tik jis jungė radarą, išmetė jo pavadinimą.

Pasirodo, tai buvo tas ieškomas laivas. Persiuntėme visą informaciją mūsų žvalgybos skyriui. Jis mums pranešė, kad gavome padėkos raštą iš paties Briuselio, nes jis buvo informuotas, kad laivą surado Lietuvos ALAG“, - pasakojo kapitonas leitenantas.

Grupę, kuri budėjo Adeno įlankoje, Indijos vandenyne, sudarė italų ir ispanų fregatos, ispanų specialiųjų operacijų pajėgos, kurios įsilaipina į laivus, ir ALAG-6. Kovo pabaigoje Lietuvos ALAG valdymą iš portugalų perėmė italai.

Lietuvos kariams baigiant misiją pats italų admirolas paskambino vadui ir padėkojo už tarnybą. Jis prisipažino, kad iš pradžių į ją nelabai kreipęs dėmesį, o, pasirodo, ji buvusi jų ausys ir akys.

Kariškiai negali paleisti žvalgybinių dronų virš uosto, nes jie būtų numušti. „Pokalbis truko apie pusvalandį. Admirolas daugiausia dėkojo už tai, kad buvome laive. Buvo labai malonu. Rašiausi jo žodžius, kad galėčiau perduoti savo vyrams“, - „Vakarų ekspresui“ sakė G. Lašakevičius.

Maitino ir ožkų uodegomis

2013 metais pastatytas laivas „Spiekeroog“ yra 108 metrų ilgio, 17 m pločio, antstatas šešių aukštų, tiltelis - šeštame.

Įgula - 16 žmonių, dauguma filipiniečiai. Virėjas buvo iš Šri Lankos, o padėjėjas - filipinietis. Jie stengėsi įtikti europiečiams, bet ir nenuskriausti filipiniečių.

"Kartais jiems nelabai pavykdavo (juokiasi. -aut. past.). Pietums visada būdavo kokia nors sriuba, dažniausiai aštroka. Aš valgydavau, kiti likdavo be sriubos. Virėjas į kiekvieną sriubą dėdavo imbiero.

Dažniausiai virdavo didelį katilą ryžių. Jų tikrai netrūko. Pagrindas buvo vištiena, bet ją pagamindavo taip, kad negalėjai įpjauti, būdavo visai išdžiūvusi.

Pasirodo, vištienos jie neatlaidindavo, tiesiai iš laivo šaldytuvo dėdavo į keptuvę. Tad iš tos mėsos nieko nelikdavo, gaudavai mažytį gabaliuką. Žinoma, galėjai papildomai ką nors pats pasigaminti, visada būdavo vadinamųjų „bomžpakių“, galėdavai pasidaryti sumuštinių.

Pusryčiams gaudavome du kiaušinius, dažniausiai keptus, galėdavai dar ryžių pasiimti. Kartais būdavo dešrelė, - kalbėjo vadas. - Kartą pavalgėme, klausiu mechaniko, koks ten buvo patiekalas. Jis sako: "A, vėl tos ožkų uodegos, aš jų nevalgau. Pasakiau savo vyrams, ką mes valgėme. Iš 12 mano grupės vyrų jas valgė 3 žmonės.

Ir man jos nelabai patiko, turi tokį specifinį kvapą. Dar vienas patiekalas man nepatiko - labai riebi mėsa ir sriuba su ja. Blogiausia, kad turi valgyti, nes kitko negausi. Tiesa, turėjome riešutų per Lietuvą užsisakę, vaisių.

Iš vaisių dažniausiai gaudavome laive bananų ir mangų. Ten išmokome valgyti mangus, neapsiterlioti. Vaisių perpjauni į tris dalis, kad kauliukas liktų viduryje, ir valgai su šaukštu.

Beje, ten jie prinokę ir kur kas skanesni nei Lietuvoje. Kartą dėl ilgo stovėjimo nuleidus inkarą buvo pasibaigusios daržovės ir vaisiai - visą savaitę jų negavome. Užtat kai užėjome į uostą, gavome dvigubai.

Per jų šventes gaudavome jų delikatesų - pavyzdžiui, žuvies galvą. Kas dvi savaites pats virėjas kepdavo pyragus, picas, jie buvo skanūs."

Grupės vadas pasakojo, kad kai jis grįžo namo, ant stalo jo jau laukė šaltibarščiai. Beje, gydytojas įspėjo neforsuoti lašinių grįžus, pradėti viską valgyti po truputį.

Grįžo nesusipykę

Mombasas - saugus uostas, bet iš laivo nebuvo leidžiama išlipti. Vietiniai prekeiviai savo prekes prinešė prie laivo.Grįžtant Džibutyje buvo leista nusipirkti suvenyrų. Pamatę baltaodį, vietiniai bando magnetuką parduoti už 20 dolerių, o nusiderėti galima iki 1 dolerio.

Grįžus iš misijos visiškai pasikeitė G. Lašakevičiaus požiūris į gyvenimą.

„Mes viską turime. O jie vieną kartono lapą pasikloja, kitu užsikloja. Kai grįžtant Džibutyje buvome išsinuomoję mašiną, nes mūsų konteineris buvo už 3 kilometrų nuo gyvenamosios vietos, buvome įspėti, kad neužvažiuotumėme ant kartono, nes ten gali gulėti vaikas“, - pasakojo jis.

Vadas buvo girdėjęs, kad grįžę vienos grupės nariai iki šiol nebendrauja vienas su kitu. „Pas mus nebuvo jokio konflikto. Mano pavaduotojas turėjo patirties, buvo jau antrą kartą.

Labai juo džiaugiausi, jis nuslopindavo bet kokį kylantį nepasitenkinimą. Uždaroje erdvėje sugyventi 12 žmonių iš skirtingų KJP tarnybų nėra taip paprasta. Aš labai džiaugiuosi savo grupe. Ji ir išvažiuojant buvo kaip vienas kumštis ir tokia pati grįžo atgal. Ir visi sveiki, ir tarpusavyje nesusipykę“, - džiaugėsi 6-osios ALAG vadas.

Jis išdavė paslaptį, kad kiekvieno kario akyse matė ašaras - kai šie per Tėvo dieną laive skaitė vaikų atsiųstus sveikinimus savo tėveliams.

„Kai grįžome į Lietuvą, važiavome autobusu, negirdėjau nė vieno garso. Visi prilipę prie langų, matome žalią spalvą, kurios ten nebuvo. Ir žmonės kitokie, ir šaligatviai kitokie, ir to smėlio nėra“, - įspūdžius sugrįžus iš „Atalantos“ operacijos Somalyje pasakojo Lietuvos ALAG-6 vadas.

Pagarba vykdant misiją. Bepigu ten dabar vykdyti misiją. Dabar ten ramu ,senokai nėra piratų ir kitų blogiečių. Teko ten plaukioti 2008-2014 linijoje tar Urugvajaus ir Irano ant Panamax balkerio -tada tik privačios apsaugos tarnybos dirbo . Karo laivai su tokiais misijų vykdytojaus buvo deja neįgalūs ,apriboti įvairių "demokratininių " principų. Ir tik privačios saugos tarnybos vykdydavo tikrą laivų apsaugą tada. Ir tik" Laukinės žasys ",ne karo laivai 2013-2016 m ten įvedė tvarką,nes dirbo pagal principą -Nėra pirato ,nėra problemos.
Jūrų Kapitonas, 2021-07-22 08:48
Pagarba jūrininkams už sunkų darbą
Pavyzdingas pilietis, 2021-07-21 09:16
Kad prie Somalio piratu kazkaip neliko...Varykit arciau Nigerijos...
Dede, 2021-07-20 14:56
Sidebar placeholder