Robertas Dargis: Klaipėdos marinos projektas juda į priekį – rezultatų galime tikėtis jau po kelių metų

Pasak jo, palaikant esamas pastangas ir įsitraukimą, Klaipėdoje kylant mariną galėsime išvysti jau po kelių metų. Su juo – išsamus interviu apie Klaipėdoje bei Šventojoje planuojamus pokyčius bei daugialypį Lietuvos jūrinį potencialą.

Robertai, daug kalbate, kad Lietuva turi daug ir didelio dar neišvystyto jūrinio potencialo. Bendrais bruožais – kur ir kokį tą potencialą matote?

Mes turime puikiai veikiantį transportinį laivyną, Klaipėdos uostą, tačiau kalbant apie visas pajūrio zonos galimybes, yra daug vietų, kur, sujungus valstybės ir savivaldos jėgas, būtų galima esamą potencialą daug stipriau išvystyti. Visų pirma tai – mažieji uosteliai.

Dabar, kai Lietuva planuoja didžiulius energetinius projektus, tokius kaip vėjo parką jūroje, pats laikas tam ruoštis ir išvystyti prieigos prie jūros potencialą. 

Tam, kad pastatytume parką, reikės daug darbų atlikti ant žemės, daug ką reikės laivais plukdyti, prižiūrėti, aptarnauti. Tam gali pasitarnauti Šventosios uostas, nes jis bus labai arti vėjų parko.  

Šventoji turi ir mūsų gynybai svarbų potencialą – tai gali būti uostas, kur galima atplaukti pasikrauti energetinių dalykų, kuro. Turėdami tik vieną Klaipėdą esame pažeidžiami. 

Šventosios uostas yra labai tinkamas ir mažiesiems regiono verslams – čia gali kurtis laivų remonto, priežiūros, saugojimo įmonės, taip pat – buriavimo mokyklos. 

Šventojoje tokia jau pradėjo kurtis. Ji gali pritraukti vaikų ir iš aplinkinių rajonų – Klaipėdos, Palangos, Kretingos, Skuodo.

Klaipėdoj dabar vyksta studijų analizė dėl naujos didelės marinos, kurią bus galima naudoti ir dideliems laivams, ir mažiesiems laiveliams. 

Teritorija ten yra didžiulė – apie 80 hektarų. Ji irgi labai potenciali visai eilei ekonominių dalykų, galimybei vystyti veiklas su mažaisiais laivais, įvairias paslaugas ir pramogas.

Reikalingas ir Neringos uosto atnaujinimas, nes jis jau kurį laiką netalpina visų laivų. Žiūrint aplinkinių šalių jūrlapius, Lietuvos vietoje kol kas yra dėmė – iš esmės dėl pakankamos infrastruktūros neturėjimo. 

Jei Neringos uostas galėtų priimti daugiau laivų, galbūt ir Lietuva jūrlapiuose atsirastų kaip patraukli vieta vizitui. Tarkim, Estija per paskutinius dešimt metų atidarė 228 uostelius. 

Jie pasidarė labai patrauklūs Skandinavijos pramoginio laivyno žmonėms – jie renkasi ten atplaukti, saugoti remontuoti ir prižiūrėti laivus. 

Tad potencialas yra didžiulis, tik mums reikėtų atsisukti veidu į jūrą, pasirengti galimybių studijas, kaip tą potencialą mes norėtume atskleisti. Visa tai atidarytų daug galimybių tiek ekonomikai, tiek saugumui, tiek energetikai, tiek rekreaciniams dalykams.

Gruodžio viduryje įvyko Stariškių kvartalo galimybių studijos pristatymas – būtent tos Klaipėdos miesto dalies, kur planuojama naujoji Klaipėdos marina. Pasidalinkite, kas tame pristatyme buvo pristatyta ir kokioje stadijoje tas projektas yra šiuo metu?

Tai buvo pirmas urbanistinės Stariškių kvartalo koncepcijos pristatymas. Mes, buriuotojai, kaip ir kitos suinteresuotos pusės, išsakėme savo pastabas, į kurias, tikime, bus atsižvelgta. 

Kai koncepcija bus patvirtinta, prasidės planavimo darbai – turėsime praeiti detalaus planavimo procedūras. Tuomet bus aiškiau matyti, kokie tos teritorijos įsisavinimo etapai galės būti, kokia infrastruktūra galės būti kuriama, kaip kursis to rajono jungtis su miestu. 

Reikia turėti mintyje, kad pietinė Klaipėdos marina, apie kurią čia ir kalbam, yra pakankamai nutolusi nuo miesto. Tad čia turės būti sukurtos transporto, energetinės jungtys.

Kaip jūs vertinate tą pristatytą koncepciją?

Kvartalo koncepcija buvo išanalizuota ir pristatyta iš urbanistinio kampo – kaip nauja miesto dalis. Joje numatyta įvairiausių galimybių – SPA, visuomeninių pastatų, kultūros namų. 

Vis dėlto, manau, reikia įvertinti mūsų regiono specifiką. Mes esame šaltoje klimato zonoje, kur šalčiai prasideda dažnai jau spalio mėnesį ir tęsiasi iki balandžio. 

Visa tai labai apriboja galimybes kurti kvartalą taip, kad mes galėtume ten įžiebti gyvenimą ir jį palaikyti energingą visus metus. 

Studijos pristatyme didžioji dalis gerųjų pavyzdžių buvo iš tokių pasaulio šalių, kur vasaros sezonas praktiškai nesibaigia.

Tokias vietas palaikyti gyvybingas ištisus metus yra lengviau. Tad, manau, mums dar planuose reikėtų daugiau atsižvelgti į mūsų regiono specifiką ir planuoti truputį daugiau su mūsų gamtinėmis sąlygomis susijusių galimybių. Kitas dalykas – man pasirodė, kad kol kas dar per mažai buvo kalbėta ir atsižvelgta į laivyno poreikius.

Kokius konkrečiai laivyno poreikius turite mintyje?

Tarkim, yra planuojama marina, kuri turėtų talpinti iki 600 laivų. Tačiau atsižvelgiant į mūsų regiono sąlygas, reikia suprasti, kad sezonui pasibaigus tuos laivus reikės kažkur iškelti, sustatyti ant kranto, saugoti, laikyti, apdengti. 

Iš esmės, kiek vietos laivams numatoma marinoje ant vandens, lygiai tiek pat reikėtų numatyti jos ir krante laivų saugojimui ne sezono metu. 

Kol kas teritorija tokiems dalykams nebuvo numatyta. Mes, kaip buriuotojų bendruomenė, tokias pastabas išsakėm ir tikimės, kad tokie pataisymai atsiras.

Vis dėlto, bet kuriam paprastam žmogui ir ypač buriuotojui, įdomu viena: kada mes pagaliau turėsime tą naują mariną, o ne tik jos projektus ar vizijas?

Reikia suprasti, kad, viena vertus, pagrindinis projekto savininkas yra savivaldybė. Tai – jų projektas, jų teritorija, tad jie planuoja, įgyvendina, skiria pinigus. 

Kita vertus, tokiame projekte neužtenka vien miesto, jame dalyvauja daug dalyvių – Klaipėdos jūrų uostas skyrė pinigus špuntų gamybai, miestas planuoja kranto teritoriją, vėliau miestui reikės pritraukti verslus, kurie irgi investuos pinigus. 

Taip pat reikės pasirengti komunikacijas, kelius, kam jau reikės ir regionų tarybos, kas yra Vidaus reikalų ministerijos laukas. Juk šis uostas svarbus ne tik Klaipėdai, bet ir kitiems Klaipėdos rajono miesteliams. 

Taip kad šitas projektas yra labai kompleksinis, dalyvių nemažai ir visų interesus reikia suderinti.

Mes, buriuotojai, be abejo, esame stipriai suinteresuoti, kad tas projektas įsigyvendintų, tad darome, ką galime – rodom iniciatyvą apie tai kalbėti, susitikinėjam tiek su merais, tiek su vyriausybės nariais. 

Siekiame, kad tas projektas judėtų į priekį. Pirminis planas buvo šiemet jau turėti pasirengus ir patvirtinus studijas, kad kitąmet galėtume susiplanuoti kitus žingsnius ir pasitvirtinti detalų planą. 

Dabar tai šiek tiek užtruks, bet tikiuosi, kad bent iki vasaros tuos planavimo darbus turėsime parengtus. Šiandien pasakyti tikslią datą, kada jau galėsime realiai matyti, kad ta marina atsiranda, kad vyksta pontonų statybos ar krantinių tvirtinimai, dar sunku. Tačiau aš tikiu, kad, jei nenustosime šio klausimo judinti, už kokių 2-3 metų realius vaisius tikrai pamatysime.

Kaip buriuotojų atstovas dalyvaujate ir Seimo Jūrinės komisijos veikloje. Pasidalinkite, kas tai per komisija, kuo ji užsiima ir kaip ji padeda siekti jūrinės plėtros?

Mums, kaip buriuotojams, šiemet pavyko šią komisiją įtraukti į savo darbus dėl pajūrio zonos įveiklinimo. Spalio pabaigoje buvo priimtas protokolinis sprendimas ir susisiekimo ministerijai pavesta parengti mažųjų uostų plėtros strategiją. 

Tai – svarbus žingsnis, nes rengiant tokią strategiją ji bus derinama ir su kitomis ministerijomis bei valstybės institucijomis, tad iš valstybės pusės atsakyta į labai daug mums svarbių klausimų.

Reikia nepamiršti, kad pajūrio zona yra be galo jautri aplinkosauginiu aspektu. Ji yra įstatymiškai saugoma ir be jokių abejonių, net ir labai stengiantis viską daryti gamtai draugišku būdu, neišvengsime diskusinių klausimų ar net konfliktų. 

Todėl aplinkos ministerijos įtraukimas į procesą yra svarbus – svarbu parodyti, kad pajūryje vykstantys procesai yra pozityvūs ir juos galime pasiekti gamtai draugišku būdu.

Mums reikia išmokti būti tvariais ir draugiškais gamtai, o ne viską drausti, uždaryti. Praėjusiais metais vienoje konferencijoje, skirtoje Neringos ateities planams, viena profesorė sakė, kad Neringai geriausia buvo sovietmečiu, ji buvo uždaryta nuo visuomenės, ją saugojo kariuomenė – esą  gamtai tai buvo labiausiai tinkamas režimas. 

Man tai sukėlė šoką. Kam tada iš viso reikalingi žmonės ir gamta, jei mes ne mokomės gyventi darnoje, o siekiame viską drausti?

Šiuo atžvilgiu Jūrinė komisija yra tas instrumentas, per kurį visi proceso dalyviai iš valstybės pusės  (Susisiekimo, Energetikos, Aplinkos ministerijos), gali aktyviai dalyvauti, matyti ir padėti teisingų sprendimų priėmime.

Beje, jau įvyko ir naujo Seimo Jūrinės komisijos posėdis. Jame pristačiau visą tą darbą, kuris yra daromas, pakviečiau naujuosius valdžios atstovus atvažiuoti į vasario 14 dieną vyksiančių konferenciją pajūrio zonos įveiklinimo tema. 

Komisijos pirmininkas, Robertas Kaunas, pažadėjo atvykti ir atsivežti kitus narius. Aš noriu nieko nelaukdamas jau įsivesti juos į tą „mūšio lauką“ kuriame esame, kad komisija nuo pat pradžių būtų įtraukta į procesą.

Buriuotojams pajūrio zonos įveiklinimas, nauji uosteliai neabejotinai yra gyvybiškai svarbūs. Kokį konkrečiai vaidmenį šiuose procesuose buriuotojai gali užimti ir užima?

Lietuvos buriuotojų sąjungos taryboje aš esu įsipareigojęs šitą klausimą kuruoti ir tą aktyviai darau. Mano tikslas – parodyti valstybei, kad galime išskleisti jūros potencialą, pakviesti žmones pasinaudoti tomis galimybėmis, kurias teikia jūra. Manau, būtent toks turėtų būti civilizuotos valstybės požiūris, o ne uždaryti ir neva taip „saugoti“ jūrą nuo žmonių.

Tačiau tai – komplikuotas, sudėtingas darbas, įtraukiantis visą eilę institucijų ir valdžios lygmenų. Valstybės viešojo administravo institucijos, ministerijos neturi tiesioginio sąlyčio su tokiais dalykais, tai labiau yra lokalūs, savivaldos reikalai.

Būtent savivaldybės yra labiausiai suinteresuotos vystyti infrastruktūrą ir per tai suteikti daugiau galimybių savo žmonėms.

Tačiau jos vienos to padaryti irgi negali, reikia nuolatinio bendradarbiavimo su valstybinėm institucijom. Čia kartais kyla problemų – savivaldybėse būna vienos krypties politinės pažiūros, valstybės pusėje – kitos. 

Buriuotojų sąjunga čia tampa tarpininku, labai geru instrumentu, kadangi mes nesam politinė organizacija, tačiau turime daug idėjų ir daug suinteresuotumo, kaip ir kodėl reikėtų pakviesti žmones prie vandens.

Kitaip tariant, vystote ir skatinate projektus, kurie reikšmingi ne tik buriavimui, bet ir visos valstybės požiūriu?

Taip, ir sportinis buriavimas čia irgi yra vienas iš pavyzdžių. Tarkim, pastaruoju metu su Klaipėdos metu daug diskutavome apie Europos jūrinio buriavimo ORC čempionatą, kuris 2026 metais vyks Klaipėdoje. 

Tai yra Lietuvos galimybė parodyti valstybę, kuri yra jūrinė, kuri geba organizuoti pasaulinio lygio varžybas. Į čempionatą susirinks iki 100 laivų, ir pats renginys pritrauks dešimtis tūkstančių žmonių prie vandens – ne tik buriuotojų, bet ir žiūrovų. 

Tai yra renginys naudingas ekonomikai, smukliajam verslui. Tačiau, kad jis galėtų sėkmingai įvykti, reikia plataus institucijų įsitraukimo. 

Reikalinga valstybinė jūrų uosto direkcija, susisiekimo ministerija, kad būtų galima rasti sprendimus, kaip tuos laivus tinkamai sustatyti, suskurti atitinkamą energetinę infrastruktūrą, kuri leistų aprūpinti laivus kuru, vandeniu, elektra. 

Čia yra daug sudėtingų reikalų, tačiau jei Lietuva teisingai įšoks į tokius traukinius, tada galima pritraukti dar daugiau renginių, dar daugiau veiksmo, investicijų ir naudų miestui bei šaliai. 

Tokiu būdu, su santykinai nedidelėm sąnaudom vyksta didžiulis valstybės augimo ir žinomumo skatinimas. Buriuotojų sąjunga bendradarbiaudama su savivalda ir centrinės valdžios aparatu, geba pasiekti sutarimų, kurie naudingi ir pačiai valstybei.

2025 metų vasario 14 dieną numatoma dar viena konferencija jūrinio potencialo vystymo tema. Kas toje konferencijoje bus aptariama ir ko iš jos tikitės realių postūmių prasme?

Konferencija bus sudaryta iš dviejų dalių. Viena dalis bus apie mūsų pajūrio energetinio potencialo vystymą. Joje „Ignitis“ papasakos apie planuojamą vėjų parką ir darbus, kuriuos reikės padaryti, kad šis vėjų parkas atsirastų bei kokias galimybes tai sukurs mūsų verslui.

Taip pat kalbėsimės apie uostų įveiklinimą. Šventosios uosto potencialas bus aptartas visom prasmėm – energetine, švietimo, buriavimo. 

Buvo šio uosto projektai, tai tikriausiai reikės juos truputį pataisyti, kad jie atitiktų visus tuos poreikius ir potencialą. Įsivaizduoju, kad pavyks kažkiek sudėlioti darbų planą ir dėl Klaipėdos marinos. 

Taip pat reikės kalbėtis apie Nidos uosto vystymą, kad ta infrastuktūra būtų išvystyta ir atitiktų tiek poilsiautojų, tiek atplaukusių žmonių poreikius.

Svarbu, kad konferencijoje dalyvaus labai skirtingų institucijų ir valdžios lygmenų atstovai – bus galima aptarti institucijų bendradarbiavimo, sąveikos klausimus. 

Kai visi pradeda suprasti, kas čia vyksta, ko mes siekiame, atsiranda daugiau tarpusavio girdėjimo ir supratimo, tas padeda judėti į priekį. 

Tad tokios konferencijos yra skirtos pulso jautimui, darbų aptarimui ir kiekvienos institucijos ar organizacijos vietos visame tame procese sudėliojimui.

Diskusijos, ar Lietuva yra jūrinė valstybė vis atgimsta, tarsi negalėtume rasti savo tapatumo šiuo klausimu. Kaip į šį klausimą šiandien atsakote jūs?

Man atrodo, kad ji yra jūrinė, tik kol kas dar veikia mažam spektre. Apskritai jūrinė valstybė turbūt prasideda žmogaus sąmonėje, nuo supratimo, kad mes esame jūrinė valstybė, nuo to, kaip mes kasdien su jūra bendraujam, kokį turime jūrinės kultūros supratimą. 

Visa tai ateina per sklaidą, švietimą, per naudojimąsi tomis galimybėmis, kurias jūra teikia. Ir tai po truputį keičiasi pozityvia linkme. 

Tarkim, buriuojančių žmonių per pastaruosius 20 metų yra atsiradę daug daugiau. Ir, manau, jeigu infrastruktūra Lietuvoje tobulėtų, tai dar daugiau žmonių Lietuvoje atrastų vandenį ir jo teikiamas galimybes. 

Tačiau šiuo atžvigliu mums reikia jūrinės valstybės tema kalbėtis ne tik tarpusavyje, ne tik tarp buriuotojų ar tų, kurie jau yra prie vandens. 

Mums reikia, kad ši tema taptų mūsų švietimo sistemos dalimi, kad mes apie jūrinį potencialą daugiau kalbėtume švietimo programose.

Turint minty visus vykstančius procesus, ar tikite, kad artimiausiais metais sulauksime jūrinės infrastruktūros proveržio Lietuvoje?

Pasakysiu savo vieno mokytojo žodžiais. Jis man vis sakydavo: „Robertai, jeigu tu darysi, daug dirbsi bei stumsi reikalus, tai gal kas ir bus. Bet jei nedarysi, tai tikrai nieko nebus.“

Mūsų situacija ta pati – jei mes nieko nedarysim, tai tikrai nieko nebus. Bet jei mes toliau stumsim, aktyvuosim, dirbsime su tais žmonėmis, kurie priima sprendimus, jei mes savo valią panaudosim tam geram visuomenės labui – tai gal kas nors ir bus.

Tą rodo ir pavyzdžiai. Tarkim, Palangos savivaldybė aktyviai ėmėsi buriavimo mokyklos potencialo vystymo ir tai leido labai daug – ten buvo ir akvatorija sudėliota buriavimo mokyklai, dabar ji jau bus statoma, vyksta ir tarpsavivaldybinis bendradarbiavimas, kur iš kitų savivaldybių vaikai atvyksta buriuoti. 

Savivalda jau investavo milijonus savo pinigų, kad tas uostas įsigyvendintų. Manau, tai jau rodo, kad mūsų pastangos nėra veltui.