Ryte žmogus dar turi namus, o vakare jau gali stovėti prie nuodėgulių krūvos: kiekviena nelaimė paliečia širdį

Šiame skyriuje Aurelija dirba jau dvylika metų.  Klaipėdos universitete ji yra įgijusi kalbotyros magistro laipsnį. Iš pradžių jos darbas tarnyboje buvo daugiau susijęs su viešaisiais ryšiais. Prieš aštuonerius metus ji tapo vidaus tarnybos pareigūne ir pradėjo dirbti gaisrų prevencijos srityje.  Aurelija nuolat  rūpinasi, kad gyventojai išvengtų gaisrų, vyksta į jų tyrimus, rengia prevencines akcijas.

 „Prisimenu atvejį, kai automobiliu važiavo jauna mama su dviem vaikiukais. Jiems tik išlipus, automobilis staiga užsidegė kaip fakelas. Atvažiavusi į įvykio vietą radau  mamą apimtą nevilties. Tiesiog suėmiau ją į glėbį, apsikabinau ir kalbėjau: „Tai tiesiog metalo gabalas, viskas gerai, svarbiausia, vaikai gyvi, sveiki“, – pasakoja Aurelija. – O kiek gaisrų būna nuomojamuose būstuose... Nuomininkai sako – viskas, gyvenimas baigtas, sudeginau ne savo butą... Tada susėdame ir šnekamės: pinigai uždirbami, vaikai gyvi, jūs – irgi. Su pirmą kartą matomu žmogumi bendrauju kaip su artimu draugu. Tai padeda“.

Negatyvių minčių namo ji stengiasi neparnešti. Vis dėlto Aurelijos šešiametis sūnus į naktinius iškvietimus dėl gaisrų išvykstančią mamą kartais išleidžia su ašaromis akyse.  O jo klausimas: „Mamyte, ar tu sugrįši, ar nesudegsi gaisre?“, gniaužia gerklę. „Grįžusi apkabinu  sūnų, vyrą, ir visada pagalvoju apie tuos, kurie dėl gaisrų praranda ne tik namus, bet ir artimuosius“, – pasakoja Aurelija, pridurdama, kad nepaisant skaudžių patirčių, ji labai mėgsta savo darbą, nes kiekviena diena jame turi prasmę.   

Šiame darbe nėra lengva. A. Maslauskienė su šypsena prisimena pirmųjų metų dūmų detektorių gyventojams įvedimo patirtį, kai dažnai tekdavo išklausyti priekaištų, būta ir išsigalvotų baimių, kad dūmų detektorius filmuoja, siunčia signalus ir netgi sukelia gaisrus.

Jai pačiai teko patirti vienos priešiškai nusiteikusios šeimos susierzinimą, kai norėjo pakabinti jų namuose detektorių. „Socialinė darbuotoja paprašė mūsų pagalbos. Kabinant detektorių, šeimininkai sunerimo, kas gaus  jo signalą... Deja, mums nebuvo leista to padaryti“, – pasakoja Aurelija.

Pareigūnę džiugina,  kad per ketverius metus, kai įvesti privalomi dūmų detektoriai, žmonių požiūris į juos gerokai pasikeitė. Rečiau susiduriama su pasipiktinimu,  susierzinimu,  daugelis gyventojų  juos jau  įsirengę. Tiesa, ir dabar pasitaiko, kai laiku nepakeičiamas detektoriaus  elementas.  

Aurelijos teigimu, visuomenės nuomonė į priešgaisrinės saugos pareigūnus keičiasi į gerąją pusę. Vieši edukaciniai, prevenciniai renginiai, dalyvavimas miestų ir miestelių šventėse, bendravimas su miesto bendruomene padėjo jiems priartėti prie visuomenės ir pakeisti požiūrį.

 „Žmonės jau  supranta, kad mes norime padėti, įspėti, užbėgti  skaudiems įvykiams už akių, ir ta nuostata, kad mes tik baudžiame, rašome protokolus, pamažu keičiasi“, – teigia ji.

Šilčiausias emocijas jai  palieka bendravimas su vaikais edukaciniuose renginiuose. „Jie laiko už rankų, nepaleidžia, dėkoja, kad paaiškinome, perspėjome. Vyresni žmonės – santūresni, bet ir jie suranda gerų žodžių“, – pasidžiaugia ji.

Aurelija ragina gyventojus nebijoti priešgaisrinės saugos pareigūnų: klausti, jeigu neaišku, rašyti, užeiti į artimiausią padalinį, nepalikti likimui „kaip bus, taip“. Nes, anot A. Maslauskienės, nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės ir nuo praradimų.

Pasak jos, daugelis gaisrų kyla dėl neatsargaus elgesio. Ugnis įsiplieskia dėl numestos nuorūkos,  degančios žvakės, be priežiūros ant viryklės palikto gaminamo maisto,  netvarkingos krosnies, elektros instaliacijos gedimo, neišvalytų dūmtraukių: „Skaudžiausia, kad daugelio nelaimių galima  būtų išvengti, jeigu žmonės pakeistų įpročius ir požiūrį,  kad jie nelauktų, jog kas nors kitas jais pasirūpintų, neatidėtų problemų sprendimo ateičiai“.

Deja, jos teigimu, žmonės nepasimoko iš svetimų klaidų. Vis dar gajus įsitikinimas: man tai jau tikrai taip nenutiks. Susimąstoma tik po nelaimės, kai netenkama namų ar gaisre žūsta artimas žmogus.

„Dažnai trūksta atsakomybės,  stengiamasi ją permesti kitiems. Pavyzdžiui, įsigijus buitinį prietaisą,  nepasirūpinama  jo technine priežiūra“, – teigia ji.  

Siekiant išvengti gaisro, specialistė pataria: namuose  įsirengti dūmų detektorius, arba priešgaisrinę signalizaciją, pasirūpinti  elektros instaliacija, o kūrenantys krosnis, židinius, prieš šildymo sezoną turi išvalyti dūmtraukius. Namuose reikėtų turėti ir  gesintuvą. Taip pat būtina kalbėtis  su mažamečiais vaikais  apie gaisro pavojus.

Garbingo amžiaus žmonėms patartina užrašyti ir keliose matomose vietose pakabinti skubiosios pagalbos tarnybų telefono numerį 112. Nes įvykus nelaimei, jie dažnai pirmiausia skambina vaikams, kaimynams ir jų prašo iškviesti gaisrinę. Taip prarandamas brangus laikas.

O daugiabučiuose bendro naudojimo patalpos neturėtų būti užkraunamos daiktais – praktika rodo, kad net ne vietoje paliktas dviratis gaisro atveju gali tapti tikra kliūtimi.

Aurelija visada ragina pasirūpinti ne tik savo, bet ir kitų saugumu.