Iš esmės senėjantys asmenys turėdami įvairiausių ligų ne visuomet pajėgia išsilaikyti rinkoje, ir netekę pragyvenimo šaltinių ryžtasi baigti gyvenimą, nes pensijinis amžius atitolintas, prisidengiant trukmės prailgėjimu, o realiai nenorėjimu ar negalėjimu mokėti...

Lietuvoje 50 - 65 m žmonės dažnai lieka beviltiškoje padėtyje : darbo nebegauna dėl amžiaus , dažnai ir dėl sveikatos nebegali konkuruot su sveikesniais . O pajamų praktiškai - jokių .Ir jei neturi "prichvatizavęs" turto , neturi santaupų tokiam dažnai vienintelis kelias .....Išsigelbėja vienetai , kurie sulaukia pensijinio amžiaus ir pradeda gauti nors ir ubagiškas, bet pastovias pajamas. Išvada: pensijinį amžių Lietuvos sąlygomis būtina gražint į buvusį 60 m. "riboženklį". Pradžiai. O toliau - būtina vyt iš valdžios visas asocialią politiką vykdančias grupuotes pasivadinusias partijomis.