Vandalai nuniokojo paminklą Holokausto aukoms

Darbėnų seniūnijos teritorijoje, Baltkalnio miške, palei kelią į Kašučius, šios savaitės pradžioje pastebėtas suniokotas paminklas Holokausto aukoms atminti – sudaužyta ant akmens pritvirtinta juodo granito plokštė, kurioje dviem kalbomis – lietuvių ir jidiš – buvo užrašyta, kad šioje vietoje 1941-ųjų rugsėjo pabaigoje buvo sušaudyta 100 žydų tautybės moterų.

Nudaužtos plokštės vietoj ant akmens išbraižyta svastika. Paminklas apibertas į jį sudaužyto degtinės butelio šukėmis.

Nemano, kad daužė protestuodami

Pasak Darbėnų seniūnijos seniūno Alvydo Poškio, ši vieta yra viena iš trijų žydų Holokausto vietų jų seniūnijoje: dar kita masinių žydų žudynių vieta buvo taip pat miške palei kelią į Vaineikius, o trečioji – prie kelio į Palangą.

Tačiau kitos dvi vietos vandalų nepaliestos, išskyrus šią, miško gilumoje, už 520 m nuo pagrindinio kelio Darbėnai–Kūlupėnai.

Šią nuošalią vietą palei miško keliuką nurodo įrengti tipiniai juodo granito Holokausto aukų kapo ženklai.

„Domėjausi istorija: žmones čia šaudė ir išsyk metė į pailgą duobę, kurios kraštai tebesimato iki šiol“, – rodydamas 1 tūkst. 610 kv. m valstybės saugomą teritoriją aplink nuniokotą paminklinį akmenį, kalbėjo seniūnas.

Jis tikino, kad išvien su mokiniais atmintinomis progomis atvažiuojantys į žydų kapines, o taip pat – ir į Holokausto vietas.

Pagal senovinę žydų tradiciją ant paminklo padedantys po akmenėlį ir medžius aplinkui aprišantys lietuviškomis tautinėmis juostelėmis.

„Daug metų stovėjo šis paminklas ir niekam neužkliuvo. Vieta nuošali, miško keliukas veda tik ligi paminklo ir čia užsibaigia.

Jaunimas šią nuošalią vietą mėgsta.

Nemanau, kad specialiai prieš gegužės 9-ąją taip pasielgta, – antraip būtų nuniokotos ir kitos dvi Holokausto vietos.

Gal kokia jaunimo kompanija išgėrinėjo ir susigalvojo kraupią pramogą – akmenimis nudaužė plokštę ir negrabiai išraižė svastiką“, – pasvarstė A. Poškys.

Pastebėjo atsitiktinai

Apie nuniokotą paminklą seniūnijai pranešė Šukėje gyvenantis buvęs ilgametis rajono politikas ūkininkas Povilas Turauskis.

Redakcijai vyras pasakojo žinojęs, kad greta to miško keliuko buvęs žvyro karjeras ir, važiuodamas prošal, sumanęs įsukti į mišką apžiūrėti tą vietą. „Pamačiau granitinį stulpelį, galvoju – nuvažiuosiu pažiūrėti, nes niekad ten nebuvau.

O dar gegutė užkukavo... Taip ir viliojo vis giliau į tankmę..

Priėjau prie paminklo ir pamačiau – šiurpus vaizdas, nejauku pasidarė, nufotografavau ir pranešiau seniūnui“, – patirtais įspūdžiais pasidalino P. Turauskis.

Jis sakė taip pat nemanąs, kad tai buvo sąmoningai ir iš anksto suplanuota akcija, galgi greičiau toks vandalizmas spontaniškai kilo išgėrusiai kompanijai.

Pašnekovas pastebėjo, kad iki tos vietos galėjo būti atvažiuota keturračiu, juolab kad juo išvažinėtas ir išraižytas asfaltas į Šukę.

Tačiau toks vandalizmas, galbūt ir pagėrusio jaunimo, negali būti pateisinamas, ir jį, P. Turauskio manymu, privalo išaiškinti policijos pareigūnai.

Organizatorių nuotr.

Paminklas, žymintis masinių žudynių vietą ir 100 žmonių kapą ligi vandalų siautėjimo (kairėje) ir po jo.

Pradėtas ikiteisminis tyrimas

Kretingos rajono savivaldybės paminklotvarkininkė Meda Skersienė informavo, kad dėl šios vietos išniekinimo pradėtas ikiteisminis tyrimas, pareigūnai šiomis dienomis vietoje neleido nieko liesti, tačiau netrukus ją galima bus tvarkyti.

Bus užsakyta ir nauja plokštė.

„Su pareigūnais kalbėjome dėl vandalizmo, kad tai jau ne pirmas atvejis Kretingos rajone – panašių būta ir anksčiau.

Taip nutinka ne tik pas mus. Kodėl žmonės mėgsta būriuotis kapinėse, juolab masinėse žudynių vietose, sunku atsakyti. Traukia ne vien gamta ar nuošali vieta.

Yra kažkas daugiau – gal tas vandalizmas, potraukis niokoti ateina iš šeimos, iš gaujų gyvenimo būdo.

O mes, valdžios institucijos, neturime tiek žmogiškųjų išteklių, kad galėtume kontroliuoti, kas vyksta kapinėse, juolab kad ir miesto civilinėse kapinėse pasitaiko paminklų niokojimo atvejų“, – kalbėjo M. Skersienė.

Ne vien paminklas, bet ir kapai

„Išvalysime vietą, tarsimės su akmens meistrais: gal dar galima būtų suklijuoti plokštės skeveldras, bet turbūt teks užsakyti naują plokštę.

Dėl lėšų bandysime tartis ir su Savivaldybe, paminklosaugininkais, o galbūt – ir su Klaipėdos žydų bendruomene“, – sakė A. Poškys.

Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas stebėjosi, kam gi užkliuvo ši vieta: „Kuo dėti čia palaidoti žmonės?

Jie niekaip nėra susiję su sovietų pergalės prie fašizmą diena – Gegužės 9-ąja, nes ir nužudyti pačioje karo pradžioje.

0 nužudytų žmonių kūnai ten ir liko nuo to laiko.

Pasibaigus karui sovietai ekshumavo Alkos kalne, ties Dimitravu, nužudytų žmonių palaikus.

Nustatė tapatybę ir vėl ten pat palaidojo.

Planavo ir kitas masinių žudynių vietas atverti, tačiau tam pasipriešino patys žydai, aukų giminės, nes pagal jų tikėjimą ne tik palaikų negalima liesti, bet ir žemės, kur jie palaidoti“, – kalbėjo istorikas.

Iš pradžių Holokausto vietos buvo pažymėtos paminklais su užrašais ant aliuminio lydinio plokščių, bet dėl metalo paklausos šias ėmus vogti, užrašai buvo iškaldinti granito plokštėse.

---

Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas savo parengtoje knygoje „Kretingos krašto žydai“ nurodo, kad Darbėnų Baltkalnio miške, Kašučių gatvėje, buvo Darbėnų žydų II žudynių vieta ir masinis aukų kapas.

„Šioje vietoje pagalbiniai policininkai 1941 m. rugsėjo pabaigoje sušaudė apie 60 Darbėnų žydų bendruomenės moterų ir apie 40 iš Dimitravo stovyklos atvarytų Skuodo žydų bendruomenės merginų“, – rašoma knygoje. 

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder