"Be baimės jausmo gero lenktynininko nėra"

Prie vairo

Radviliškietis lenktynininkas Darius Baltramiejūnas į uostamiestį persikėlė praėjusių metų rudenį ir atstovauja tik nuo šių metų oficialiai savo veiklą automobilių sportu išplėtusiam Klaipėdos miesto sporto klubui "Helios sport".

"Mano persikraustymas čia iš dalies ir susijęs su automobilių sportu. Teko susitikti su entuziastingais žmonėmis, kurie labai tai palaiko ir mato čia ateitį. Pradėjome nuo nulio, serviso dar nelabai turime, bet lenktynėse dalyvaujame ir sekasi visai neblogai", - sakė D. Baltramiejūnas.

Kaip ir kada susidomėjote automobilių sportu?

Mano stažas nėra toks didelis - apie dešimt metų. Tai buvo vaikystės svajonė, o realiai automobilių sportu pradėjau užsiiminėti nuo 1996-ųjų. Tada man buvo 23-eji.

Augau Radviliškyje ir nelabai turėjau galimybę lankyti kartingų treniruotes ar dar ką, nors labai norėjau. Tėtis kiek pamokydavo. Ant ledo būdamas septynerių su puse jau vienas važiavau. Tėtis dalyvaudavo daugiakovės lenktynėse: automobilių figūrinis važiavimas, plaukimas, dar kažkas. Jis buvo Radviliškio automėgėjų draugijos pirmininkas, organizuodavo nedidelius ralius. Viskas paveldėta.

O tą savo svajonę teko atidėti, nes automobilių sportas brangus. Paskui gyvenimas suteikė galimybę užsidirbti ir pradėti sportuoti.

Man patinka technika, greitis. Nesakau, kad esu be baimės. Baimės jausmas yra. Jeigu jo nebėra - neverta važiuoti į lenktynes. Čia yra kontrolė - nuo išslydimo, avarijos. Mano nuomone, be baimės jausmo nė vieno gero lenktynininko nėra.

Nuo kokių lenktynių pradėjote?

Pirmosios lenktynės buvo tokios, kokias siūlyčiau visiems pradedantiesiems - elementarus slalomas. Tada, 1996-aisiais, buvo automobilių sporto krizė, todėl slalomas buvo kaip atgimimas. Daug žmonių susirinkdavo, dalyvių būdavo 50-70.

Laikraštyje perskaičiau, kad Vilniuje po pertraukos vyks slalomas, kviečiama dalyvauti. Tada absoliučiai nežinojau, koks tas sportinis gyvenimas. Nuvažiavau į Vilnių, prie televizijos bokšto, kur vyko tos lenktynės ir, sakau, čia jau visiems parodysiu. Aišku, parodžiau tik tiek, kad išvarčiau visas padangas. Bet sužinojau, kad kitą dieną Kaune vyksta tokios pat lenktynės, o ten užėmiau bene antrąją vietą. Nuo to ir viskas prasidėjo.

Paskui buvo mėgėjiški raliukai, "dilerių" lenktynės. Žingsnis po žingsnio pradėjau dalyvauti žiedinėse lenktynėse, paskui - ralyje. Šią vasarą ruošiamės dalyvauti "Horn Grand Prix" lenktynėse su 150 AG 2 litrų darbo tūrio variklį turinčiu "Seat Ibiza" ir "Honda Civic" - apie 170 "arklių", 1,6 variklis.

Paprastai rimti lenktynininkai tikina gatvėje lenktyniauti nemėgstantys.

Aš irgi taip galėčiau pasakyti. Per lenktynes tikriausiai išsikrauni, o gatvėje važiuoji taip, kad neišsiskirtum iš bendros masės, netrukdytum eismui tiek lėkdamas, tiek lėtai važiuodamas. Niekad nesistengiu startuoti nuo šviesoforo ar kažkam parodyti, ką galiu. O jei provokuoja? Niekada nepasiduodu tokiems dalykams. Gatvė - ne lenktynių trasa. O automobilis man turi būti taupus, ekonomiškas, atitinkantis šeimyninius poreikius universalas. Važinėju su "Seat Cordoba" ir "Ford Focus Caravan". Galingo automobilio nereikia. Žinoma, norėčiau kada nors turėti tokį, su kuriuo galėčiau "pižoniškai" išvažiuoti savaitgalį, bet prioritetą teikčiau sportiniam automobiliui.

Automobilius tikriausiai perdarinėjate pats?

Taip, automobilius remontuoju pats ir ieškau mechanikų, kurie norėtų visuomeniniais pagrindais prisidėti. Tobuliname techniką kiek leidžia lenktynių taisyklės. Bet aš turiu tokią filosofiją - toli nuo standartinio automobilio negalima nueiti. Vis dėlto konstruktoriai yra viską sugalvoję - žmonės, kurie prie to dirbo. Be to, lenktynėse svarbiausia finišuoti, nesugesti, o su standartiniu tai paprasčiau.

Gal šeima papriekaištauja dėl vėjais švaistomų pinigų ir laiko?

Nesakyčiau, nes su žmona susipažinau lenktynėse. Jos tėtis yra daugiametis autokroso dalyvis, Europos ir Lietuvos prizininkas Leonas Videikis. Žinoma, kartais būna moteriško pabambėjimo, bet šeima mano pomėgį palaiko.

Sūnus taip pat bus lenktynininkas?

Niekas nežino - gal dailininkas. Dabar nori būti dviratininku. Čia negali nurodyti, kiekvienas pasirenka pats. Savaitgalį teko išbandyti vaikišką bagiuką. Emocijų buvo daug. Ar nedrausčiau, nes tai - pavojingas sportas? Man atrodo, eiti per gatvę ar lėkti per miestą su standartiniu automobiliu gal net pavojingiau.

Giedrė NORVILAITĖ