J. Daugininkienė: "Technika turi patikti"

Prie vairo

Klaipėdos autobusų parko direktorė Jelizaveta Daugininkienė ištesėjo pernai žurnalistui Arūnui Liubinavičiui duotą žodį - pradėjo vairuoti.

"Prisimenu, imdamas interviu jis mane išprovokavo pasižadėti išlaikyti egzaminus ir gauti vairuotojo pažymėjimą iki įmonės penkiasdešimtmečio. Žodį tesėjau. O jei rimtai, tai atsirado noras vairuoti", - sako J. Daugininkienė.

Ar anksčiau nesusidurdavote su pažįstamų nuostaba, kad moteris, vadovaujanti autobusų parkui, nemoka vairuoti?

Gal kokiais 1997-1998 metais turėjome nemažai ginčų su profsąjunga, netgi vyko teismai. Vienas iš profsąjungos lyderių, rašęs daug skundų išsakė ir tokį priekaištą - kaip mane galėjo paskirti autobusų parko direktore, jei aš neturiu vairuotojo pažymėjimo. Tai mane labai nustebino.

O kai atėjau į vairavimo mokyklą, niekam nesakiau, kas esu, tik jie greitai - per kelis užsiėmimus - mane "susekė".

Beje, vienas iš pirmųjų parko direktorių - Tichonas Raicevas - taip pat neturėjo vairuotojo pažymėjimo.

Ar priekaištas, kad nevairuojate, neužgavo ambicijų?

Viskas ateina savo laiku. Anksčiau jokio noro nebuvo. Pagal pareigas man priklauso tarnybinis automobilis su vairuotoju, aš ir važinėjau, kur reikėdavo. O dabar ir mano dukros pradėjo vairuoti, daug važinėti. Pagalvojau, kodėl negalėčiau ir aš pati?

Kaip sekėsi mokytis vairuoti?

Buvo nelengva, ypač praktika. Mokytis teorijos nėra taip sunku, nors ir nesakyčiau, kad paprasta. Pats teorijos egzamino gudrumas yra tas, kad į vieną klausimą galimi net keli teisingi atsakymai. Sėdi tada ir galvoji. Bet teorija yra teorija - galima suimti save į rankas, o vairuoti - visai kas kita. Laimei, labai geras instruktorius buvo - turėjo kantrybės aiškinti, ką ir kaip turiu daryti, kada pavaras perjunginėti. Egzaminą išlaikiau iš pirmo karto. Pats didžiausias trūkumas, kaip man sakė, kad per lėtai didinu greitį. Reikėtų greičiau įsibėgėti ir pavaras junginėti, kad kitiems netrukdyčiau. Kai su instruktoriumi važinėdavau, tekdavo kartais ir ten, kur leidžiamas greitis - 70 km/h. Tada man liepdavo jau ir ketvirtą pavarą jungti. Nesakyčiau, kad drąsiai, bet vis dėlto taip dariau. Aš jaučiu baimę, bet bijau ne mašinų, o žmonių. Atrodo, kad važiuojant gali netikėtai kas nors į gatvę išbėgti.

O pats įdomiausias dalykas man buvo, kad tada, kai lankiau kursus, miesto spaudoje pasirodė net keletas straipsnių apie mokymąsi vairuoti. Man labai patiko viena gera mintis - kad žmogui reikia mokytis vairuoti tiek valandų, kiek jam yra metų. Tai ir sakiau instruktoriams, kad pagal amžių man priklauso dvigubas skaičius pamokų. Per tas 10 privalomų pamokų - 20 akademinių valandų - tikrai ne kiekvienas žmogus, niekada nesėdėjęs prie vairo, gali išmokti vairuoti. O aš niekada nebuvau sėdėjusi. Užtat mane instruktorius padrąsino, kad išsiugdyti įgūdžiams yra skirtas 2 metų laikotarpis, nereikia bijoti. Ir sakau sau, kad jau reikia važiuoti.

Prisipažinote, kad jau nusižiūrėjote ir automobilį.

Tai bus 2004-ųjų laidos "Honda Jazz". Kol kas automobilis dar ne mano, bet aš iš anksto žinojau, kad ta mašina bus parduodama ir tai taip pat buvo vienas iš stimulų išmokti vairuoti. Beveik naują mašiną nėra paprasta įsigyti - niekas jų neparduoda. Man patinka tokio tipo automobiliai - trumpa nosis, ji pati nedidelė, bet salonas erdvus. Galiu įsėsti ir aš, ir mano vyras, ir anūkai.

O į ką labiausiai atsižvelgėte rinkdamasi mašiną?

Aš kitų ir nežiūrėjau. Man mašina turi patikti. Čia kaip ir su autobusais - perkam tokius, kokie patinka, nors, žinoma, įvertiname ir kitus dalykus. Aš visada sakiau, kad technika turi patikti. Transporto priemonė turi būti graži, salonas - patogus.

Kas antrus metus vyksta pasaulinės autobusų parodos, tai aš važiuodama į paskutinę mąsčiau, ką dar naujo galima sugalvoti, o, pasirodo, galima. Buvo tokių gražių mersedesų, neoplanų, ir visi jie skirtingi.

Turite autobusų modeliukų kolekciją...

Beveik visi padovanoti įvairių svečių ar mums patiems kur nors viešint. Tik vieną nusipirkau pati ir tokį patį dar "Klaipėdos keleivinio transporto" direktoriui Gintarui Neniškiui padovanojau.

Galbūt ateityje išmoksite vairuoti ir autobusą?

Oi ne, čia juk reikia kitos vairavimo kategorijos egzaminus laikyti. Nors vairuotojai sako, kad, pavyzdžiui, maždaug 18 metrų ilgio MAN markės autobusą labai lengva vairuoti - kaip lengvąjį automobilį. Galbūt taip ir yra.

Man labai įdomios yra autobusų varžybos. Jos rengiamos kasmet, dalyvauja ir autobusai, ir vilkikai su priekabomis. Labai gražu žiūrėti, kai tokia didelė transporto priemonė daro įvairias figūras, o dar ir greitis turi būti nemažas, nes skaičiuojamas laikas. Tikrai įspūdinga. Rengiame ir mes savo autobusų parko vairuotojams meistriškumo patikrinimus savo teritorijoje. O šiaip automobilių sportas? Vyras žiūri, domisi, o aš - nelabai.

Giedrė NORVILAITĖ