"Kodėl turėčiau megzti kojines?"

Prie vairo

Linksmai besišypsanti ir žodžio kišenėje neieškanti Birutė Timakova - šiuo metu vienintelė įmonės "Svajonių taksi" vairuotoja moteris.

Jau daugiau nei metus taksiste dirbanti Birutė juokiasi, jog moteris prie taksi vairo uostamiestyje vis dar kelia keleivių ir pravažiuojančių vairuotojų nuostabą, nors šį darbą dirbančių dailiosios lyties atstovių mieste yra ir daugiau.

Kaip sugalvojote įsidarbinti vairuotoja?

Čia dirbo pažįstama, kuri ir pakvietė. Iš pradžių, aišku, buvo labai sunku. Kai atėjau, klausė, ar pažįstu miestą, ar žinau, kur Varpų gatvė, Liubeko. Tai žinoma, kad žinau, o paskui - namą matai, bet nematai, kaip privažiuoti. O klientai jau moja - mes čia. Bet nieko, įsivažiavau. O kaip šeima reagavo? Nelabai patenkinti buvo, nes ir šeštadieniai sekmadieniai taksistui - dienos iš gyvenimo, nes pelningiausios. Dvylika metelių niekur nedirbau, tai buvo kažkas košmariško, kad mama namie nesėdi.

Kolegos nežiūrėjo kreivai - kad moterys nemoka vairuoti?

Kai atėjau darbintis, su šefu pasivažinėjom, ratuką apsukom per Klaipėdą ir pasakė, kad galėsiu atsinešti darbo knygutę. O vyrai draugiški, padeda, jeigu reikia. Žinom, kad vieni kitiems reikia padėti. Jokių nuolaidų man, kaip moteriai, nėra, viena koja žengiam. O šiaip čia tik trejų metų vairavimo stažo reikia, tada tik sėsk ir važiuok. Esu dar dirbusi su elektriniu krautuvu, į jūrą ėjusi. Kodėl aš turėčiau stovėti kokiame nors kojinių fabrikėlyje naktinėje pamainoje ir megzti kojines?

Vyrai dažnokai sako: "Kaip jūs išdrįsot mesti iššūkį vyrams?" Būna, kad atsisako važiuoti su moterimi. Tai aišku, - tada sakau, - bailiai. Na gerai, įsėda - pažiūrės, kaip vairuoju. Pavažiavus kaip didieji ekspertai, galima pamanyti: "O visai neblogai vairuojat mašiną." Padėkoju ir sakau, kad pati žinau. Jie man įkando, ir aš jiems trupučiuką.

Vadovas labai jus gyrė - ir ranka kieta, kai reikia, ir žodžio kišenėje neieškote, tikras pavyzdys daugeliui.

Už save pakovoti galiu. Žinoma, visko yra buvę - ir pabėgo nesumokėję, ir policiją esu kvietusi, bet su klientais muštis neteko. Neik į mišką, jeigu bijai vilko. Yra, pavyzdžiui, vienas žmogus, tikrai žinau, kad firmos vadovas, iškeikęs vos ne iki advokatų. Nuotaiką sugadina, bet negi aš į galvą viską imsiu. Visur juk aptarnavimo srityje to pasitaiko.

Visą laiką sakiau ir sakysiu, kad geriau vežti keturis "apšilusius" vyrukus nei vieną "apšilusią" moterį. Jeigu aršesnės, tai ir iki konfliktų prieina. O vyrai, kartais matau, ateina įsiaudrinę, pikti, duris atidaro ir rikteli: "Ei, biče!" O paskui pamato mane, sutrinka ir atsiprašo. Yra buvę, kad įsėdo klientas: "Na, važiuojam." Atsakiau: "Lekiam lekiam. " Tas atsiprašė, išlipo, pasižiūrėjo į mašinos duris, į šoną, taksi plafonas dega. Nesupranta, ar ten pataikė. Sakau: "Jeigu kvietėt taksi, tai čia."

Vienąsyk buvau papuolusi į kažkokius jaunimo "išsiryškinimus", tai kliuvo ir man, tiksliau mašinai - langus išmušė. Dėjau anglių, aišku, nelaukiau, kol duos į galvą.

Neatgrasė nuo tokio darbo?

Na, žinot, jeigu tai būtų buvę po savaitės ar dviejų, kai pradėjau dirbti, gal būčiau ir pabėgusi. Bet tada jau buvo praėję keturi mėnesiai.

Būna ir džiugių akimirkų, gėlių dovanoja. Kartą vienas padovanojo, o paskui vėl pradėjo keiksnoti, tai gėles į Baltijos žiedą išmečiau...

Sakote, ir pravažiuojantys vairuotojai į jus atkreipia dėmesį.

Akivaizdžiai matyti - važiuoja ramiai, tiesiai žiūri ir staiga pamato. Na, ir iškart duoda anglių - kad tik aplenktų. Vis tiek susitinkam prie kito šviesoforo. Būna, ir jaunimėlis langus atsidaro: "O, moteris taksi vairuotoja." Sakau: "Tai sėskit, pasilakstysim."

Kas paskatino išmokti vairuoti - norėjote ar dėl kokių nors priežasčių prireikė?

Mane apgavo sesė. Visąlaik sakiau, kad jau reikia, bet niekaip neprisiruošiau. Vieną dieną sesuo ateina ir sako, kad jau viskas, užmokėjo už kursus ir einam abidvi. Pradėjom lankyti, ir jau prieš pat mokyklinius egzaminus dėstytojas ėmė skaityti sąrašiuką tų, kurie dar nesusimokėjo. Skaito - ir mano pavardė. Vos nenukritau. Apgavo, nes žinojo, kad kitaip niekaip neprisiruošiu. O dabar labai džiaugiuosi. Lengvai ir mokytis ėjosi, nes prieš tai buvau dirbusi su elektriniu krautuvu, važinėjau po uostą. Tik tiek, kad taisykles reikėjo išmokti.

Giedrė NORVILAITĖ