V. Grubliauskas tik per plauką netapo vairuotoju

Prie vairo

Seimo narys, kasmetinio Klaipėdos Pilies džiazo festivalio organizatorius Vytautas Grubliauskas tikina turįs nemažai automobilininko kraujo.

"Padarius mano kraujo analizę tikriausiai 50 proc. būtų bliuzinio kraujo, o 50 - automobilio kvapo. Iki paskutinės klasės mokykloje buvo didelė rizika, kad tapsiu vairuotoju, o ne muzikantu", - sako V. Grubliauskas.

Kodėl vis dėlto nepasekėte tėvo pėdomis, kaip kiti du broliai, ir netapote vairuotoju?

Aplinka, šeimos tradicija mane veikė itin stipriai. Dar būdamas vaikas, svajojau būti tolimųjų reisų autobuso vairuotoju kaip ir tėvas. Be abejonės, mokykloje muzikavau - dainavau chore, grojau - bet niekada nemaniau, kad tai bus mano profesija. Vienuoliktoje klasėje mano muzikos mokytojas buvo Simonas Donskovas, kuris mane ir nukreipė į konservatoriją. Visi mokytojai manė, kad slepiu savo tikruosius planus, sakydamas, jog būsiu vairuotoju. Niekas netikėjo, jog kalbu rimtai. Vėliau, kai Simonas suprato, kad aš nejuokauju, kolegiškai, net ne mokytojiškai su manimi pakalbėjo, ir aš per pusmetį pasiruošiau stojamiesiems egzaminams į konservatoriją. Ir tada dar nemaniau būsiąs profesionalus muzikantas - net nežinojau, kokiu instrumentu noriu groti.

Kas Jums yra automobilis?

Negalėčiau pasakyti, kad tai yra tik transporto priemonė. Automobilis pirmiausia yra ištikimas draugas, patikimas pagalbininkas. Galiu dar sakyti, kad džiazo festivalio vizija, didelė jo dalis gimsta mano automobilyje. Jis kelionės metu man yra ir darbo vieta, nes jame klausau festivalio programą.

Automobiliui aš esu labai priekabus, tačiau, būdamas reiklus vairuotojas, jam atiduodu viską, ko reikia. Techninės priežiūros reikalavimų laikausi skrupulingai. Galbūt kalta menininko klausa - tiesiog negaliu pakęsti, kad kas nors cypsėtų ar bildėtų. Neleidžiu, kad skydelyje degtų bent viena lemputė.

Gal pats ir šalinate visus nesklandumus?

Kai turėjau žiguliuką, viską pats darydavau - reguliuodavau degimą ir visa kita. Krapštydavausi nemažai po kapotu. Prie dabartinio automobilio rankos geriau nekišti - viską turi daryti profesionalai. Žinau, kur domkratas, galėčiau padangą pasikeisti ar duslintuvą prisitvirtinti, bet su naujuoju automobiliu dar neteko, nes su savo "Toyota Previa", minivenu, važinėju dar tik tris savaites. Tiesa, jaučiu diskomfortą, kad nebėra kur ką prisukti, priveržti. Tai kompensuoja aksesuarai. Jau dabar "smailinu" akį į mobiliojo telefono laikiklį. Turiu tokią silpnybę, net žmona bara, kad automobilį išpuošiu kaip Kalėdų eglutę. Neturėjau nė vieno automobilio, prie kurio nebūčiau priklijavęs kad ir kokio džiazo festivalio lipduko.

Kodėl rinkotės būtent miniveną?

Na, pradėjau paauglystėje nuo motociklo. Vėliau - tėvo žiguliukas, su kuriuo buvau patekęs į labai sunkią avariją. Patirtos didelės traumos pasijunta iki šiol, tačiau nuo pomėgio vairuoti neatbaidė.

Turėjau ir savo žiguliuką, po kurio sekė "Ford Sierra". Po šio - mersedesas. O miniveno pasirinkimą sąlygojo pasikeitusi gyvenimo situacija, t. y. darbas Vilniuje. Žinoma, ir gausi šeima. Koks didelis bebūtų mersedesas, visi sunkiai ten telpame. Teko ieškoti šeimyninio automobilio, bet mersedeso neišdaviau - juo dabar važinėja mano žmona ir labai džiaugiasi, nes tas automobilis turi automatinę pavarų dėžę. Renkantis miniveną, likimas lėmė, jog susitikau su "Solorinos" vadovu, kuris paskatino priimti kitokį sprendimą nei prieš tai buvau numatęs. Japoniškus automobilius anksčiau vertinau skeptiškai, nes buvau tapęs dideliu mersedesų bičiuliu.

Nesigailite pasirinkimo?

Mersedesas mane visiškai tenkino - patikimas, dinamiškas. Patiko ir jo filosofija. Atsisėdęs į tokį automobilį esi saugus, ramus tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Vėliau pasidomėjau tojota, jos filosofija ir priėjau prie išvados, prie kurios, beje, kiti jau seniai yra priėję - tojota yra Azijos mersedesas. Pajutau saviškės pranašumus - didelė vienatūrio erdvė nuteikia atsipalaiduoti, be to, važiuodamas jautiesi saugiai. Žodžiu, kelias neprailgsta. Įvertinau ir autopilotą - magistralėje tik juo ir naudojuosi.

Anksčiau žmona juokdavosi iš mano paniurzgėjimų visus automobilius lyginant su mersedesu. Darau tai nejučia, nors iš tiesų neturiu priekaištų nė vienam savo automobiliui. Skiriantis su kiekvienu iš jų ašaros akyse būdavo. Ypač buvo gaila fordo, su kuriuo pusę Europos buvau "išmaišęs". Nulenkiau galvą jį parduodamas.

Apskritai vieno vienintelio automobilio, kuriame būtų viskas, ko reikia, nėra. Mažų mažiausiai reikia dviejų - didelei šeimynai ir po miestą važinėti. Kombinacija, kurią dabar turiu, yra man optimalus variantas - minivenas tojota ir universalas mersedesas.

Automobilius labai mylite, tačiau buvote vienintelis iš Klaipėdos miesto Tarybos narių, akcijos "Diena be automobilio" metu į darbą atvykęs dviračiu.

Išpažįstant automobilizmą nereiškia, jog reikia ignoruoti kitas transporto priemones, ypač dviračius su priekabomis. Žmona ten net visus tris vaikus sutalpina, tik stebiuosi, kaip paskui juos paveža.

Giedrė NORVILAITĖ