Apie šilumos ūkio problemas ir jų sprendimo būdus

Lietuvos Respublikos premjeras Andrius Kubilius pareiškė, kad Lietuvos ekspertai siūlo nieko nekeisti šilumos ūkyje. Tai tik atspindi valdžios požiūrį į problemų sprendimo siūlymus, kuriuos įvairias būdais teikia energetikos konsultantai ir specialistai, dirbantys šioje srityje ir ne tik Lietuvoje. Atlikta eilė detalių studijų su labai konkrečiais ir patikrinamais duomenimis, palyginta Lietuvoje vykstantys procesai su kitų šalių gera ar nesėkminga praktika šilumos ūkyje, parašytas ne vienas straipsnis ir pasiūlytos labai konkrečios priemonės, kaip spręsti skaudžias ir įsisenėjusias problemas Lietuvos šilumos ūkyje. Matyt ši ir panaši medžiaga paprasčiausiai neskaitoma, o kartais atrodo, kad valstybės energetikos politika grindžiama buitiniu patyrimu, tikėjimu, meile tam ir nemeile kitam, bet tik ne rimta analize ir diskusija, kurios dabartinė  Energetikos ministerija visuomet vengė.

Demokratinėje visuomenėje galima turėti ir reikšti įvairias nuomones, o valdžios atstovai neturėtų ignoruoti, bet kurio požiūrio, svarbu, kad būtų pakankamai kompetencijos iš tos informacijos atsirinkti esminius dalykus, sugebėti juos analizuoti, įvertinti ir panaudoti optimalių sprendimų priėmimui. Informacijos per daug nebūna, bėda ta, kad dažnai trūksta gebėjimo ar laiko ja pasinaudoti. Lietuvos energetikos valdyme įsigalėjęs išankstinis nusistatymas, įvairūs tikėjimu ar interesais pagrįsti stereotipai ir paviršutiniškumas kelia grėsmę, kad ir vėl gali būti priimti toli gražu ne racionaliausi sprendimai, planuojant Lietuvos šilumos ūkio pertvarką.  Toliau pateikiami kai kurie pasvarstymai skirti ne „įtikėjimui“, o tiesiog diskusijai. Čia nekalbama apie teisės aktų pažeidimus, korupciją ar kitus nusikaltimus – jų tiesiog neturi būti. Tam yra specialiosios tarnybos ir kitos valstybės institucijos, kurios turi tai užtikrinti.

Šilumos ūkio problemos ir pertvarkos kryptys

Atrodo, kad dauguma politikų ir atsakingų valdininkų jau supranta, kad „skausmingų“ centralizuoto šilumos tiekimo sąskaitų priežastys iš esmės yra trys: tai apie 2 kartus didesnis nei galėtų būti šiluminės energijos suvartojimas pastatuose, nuolat brangstančios gamtinės dujos, iš kurių gaminamas pagrindinis šilumos kiekis, ir santykinai žemas daugumos šilumos vartotojų pajamų lygis, kuris lemia, kad šildymui išleidžiame bene didžiausią asmeninių pajamų dalį Europos Sąjungoje – t.y. didelė dalis vartotojų atsiduria „energetinio“ skurdo zonoje. Viešojoje erdvėje jau beveik nebediskutuojama apie tai ko siekti Šilumos ūkyje, o iš esmės daugiausiai ginčų kyla dėl to „kaip tai pasiekti“.

Ką siūlo paskelbtos Šilumos ūkio pertvarkos gairės? Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime skelbiama, kad bus siekiama šių tikslų: užtikrinti konkurenciją, skaidrumą, efektyvumą ir ekonomiškai pagrįstą pusiausvyrą tarp šilumos vartotojų ir tiekėjų interesų. Taip suformuluoti tikslai nors ir priimtini, tačiau atrodo, kad tai daugiau priemonės, o ne rezultatas kurio reikėtų siekti. Savo iškeltų tikslų įgyvendinimui Lietuvos Respublikos Vyriausybė numato:

1. Įgyvendinti vertikaliai integruotų šilumos ūkio sektoriaus įmonių atskyrimą pagal Europos Sąjungos Trečiojo energetikos paketo nuostatas;

2. Perduoti dalį savivaldybės funkcijų šilumos ūkio sektoriuje valstybės kompetencijai;

3. Sukurti sąlygas, skatinančias efektyvią konkurenciją šilumos gamybos veikloje;

4. Įtvirtinti reikalavimus, kurie įpareigotų energetikos įmones siekti šilumos energijos perdavimo ir vartojimo efektyvumo didinimo.

O kokia šiuo požiūriu dabar yra situacija Lietuvos šilumos ūkyje? Kokios tikrosios problemos? Ar tokia reforma tikrai padės išspręsti esmines problemas ir pagerinti šildymo prieinamumą Lietuvos vartotojams?

Ar Šilumos ūkio pertvarka sumažins šiluminės energijos kainas?

Jeigu pertvarkos tikslas būtų siekis realiai ir skubiai atpiginti šilumos gamybos kaštus – tuomet reforma turėtų pateikti kelius, kaip greičiau brangiąsias gamtines dujas pakeisti pigesnėmis kuro rūšimis, kurių naudojimui iš esmės ir buvo sukurtos centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) sistemos. Net ne specialistams aišku, kad pigiausiai ir greičiausiai tai padaryti galėtų tie patys šilumos tiekėjai, kurie jau turi visas tam būtinas priemones: katilinių pastatus ir nuosavas teritorijas, privestas komunikacijas ir kitą infrastruktūrą, kvalifikuotą techninį personalą ir t.t.

Tad ar jie nenori ar negali keisti kuro rūšies? Ekspertams žinoma, kad tai pasekmė valstybinio reguliavimo, nuo kurio priklauso investicijų į biokurą galimybės ir Europos Sąjungos paramos skirstymo klaidos. Šios politikos rezultatas – didieji miestai iki šiol „dujiniai“.

Tad jeigu tikslas būtų – atpiginti šilumos gamybos kaštus – tai reforma pirmiausiai turėtų būti nukreipta į tai, kaip suformuoti ekonominę motyvaciją ir finansines galimybes kuo skubiau plėsti pigesnio kuro naudojimą esamuose šaltiniuose, o ne mokėti tą pačią „dujinę“ šilumos kainą nepriklausomiems šilumos gamintojams, neatpiginant šilumos kainų galutiniams vartotojams.

Taisykles energetikoje nustato ir netgi kainodaros principus dabar formuoja Vyriausybė, o savivaldybės ir įmonės atitinkamai elgiasi. Efektyviai konkurencijai taip pat reikia ekonominio pagrindo ir teisinės aplinkos.

Dar praėjusiais metais priimtas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas numatė, kad kiekviena savivaldybė turės parengti atsinaujinančių išteklių plėtros planą ir jo įgyvendinimui turėtų būti skelbiami konkursai – pavyzdžiui, kas pigiausiai gali įrengti reikiamos galios biokurą naudojančius įrenginius (biokurą visi gamintojai perka toje pačioje rinkoje, panašiomis sąlygomis). Beje, kapitalo kaštai ir sudaro didžiausią „žaliosios“ šilumos savikainos dalį.

Akivaizdu, kad šilumos tiekėjai turėtų geriausias pozicijas tokioje konkurencijoje ir dideliuose miestuose mažiausiomis sąnaudomis būtų gaminama „žalioji“ šiluma. Matyt, tai kai kam neparanku, todėl iki šiol neparengtos tokių planų rengimo taisyklės, o savivaldybės be jų negali įgyvendinti tikrai realios ir pigiausią šilumą užtikrinančios konkurencijos.

Priešingai, pagal pertvarkos planą siekiama dar labiau finansiškai susilpninti šilumos tiekimo įmones, o konkurenciją įgyvendinti ne iš esmės, o plėtoti neskaidrius atskirus projektus, kuriuose neefektyviai panaudojama ES parama ir kurie nemažina šilumos kainų galutiniams vartotojams. Konkurencija turėtų būti skaidri, lygiavertė ir tarnauti šilumos vartotojams, bet ne tik atskiriems investuotojams...  Deja, planuojama šilumos ūkio reforma nesukuria tam sąlygų.          

Analogiška situacija kogeneracinių elektrinių, naudojančių biokurą, srityje. Energetikos ministerija per gerus metus neparengė „žaliosios“ elektros aukcionų rengimo taisyklių, be kurių negalima investuoti į šių objektų, generuojančių pigią „žaliąją“ šilumą, statybas didžiuosiuose Lietuvos miestuose.

Būtent tokie objektai yra perspektyviausi „žaliosios“ elektros ir pigios šilumos generavimo šaltiniai. Šioje srityje net ir reformų nereikia, tiesiog būtina vykdyti jau priimtų įstatymų nuostatas, padėsiančias atpiginti šilumą. Susidaro įspūdis, kad Energetikos ministerija inicijuoja šilumos ūkio reformą, tiesiog siekdama pridengti savo neveiklumą ar klaidas.    

Didelė naujovė pagal Šilumos ūkio pertvarkos gaires būtų dalies šilumos tiekimo funkcijų perėmimas valstybės kompetencijai. Tai gana keistas tikslas, nes prieštarauja tarptautinei praktikai – šilumos perdavimo tinklų nuosavybė, eksploatacija, jų plėtra ir atnaujinimas, kaip vietinės infrastruktūros dalis, yra išimtinai savivaldybių kompetencija. Centrinė valdžia paprastai nustato tvarkas, taisykles, kainodaros sistemą, kokybės standartus ir t.t., kurių privalu laikytis visiems šios rinkos dalyviams.

Reikalavimų įgyvendinimui sukuriama licencijavimo tvarka, skatinimo ir nuobaudų sistema ir panašiai. Jeigu valstybės institucijos iki šiol nesugebėjo to užtikrinti tai ir valstybinė monopolija čia ne kaži ką padės. Be to, savivaldybių įmonių palyginimas sudaro prielaidas skaidrumui, ekonominei veiklos analizei ir kitiems kontrolės mechanizmams, kurie „paskęstų“ valstybiniame monopolyje.  Reformos tikslas kaip tik galėtų būti valstybinio reguliavimo, nuo kurio daugiausiai priklauso šilumos tiekimo veiklos kokybė ir rezultatai, tobulinimas.    

Reformos gairės skelbia, kad reikės „įtvirtinti reikalavimus, kurie įpareigotų energetikos įmones siekti šilumos energijos perdavimo ir vartojimo efektyvumo didinimo“. Monopolija savivaldybinė ar valstybinė vis tiek monopolija ir turi būti reguliuojama. Tik reguliavimas reguliavimui nelygus. Lietuvoje siekiama „policinio“ tipo priežiūros, tuo tarpu kitos ES šalys priešingai diegia teisinę bazę, skatinančią monopolinių energijos tiekėjų ekonominę motyvaciją, kuri būtų nukreipta vartotojų interesų tenkinimui. Reikėtų gerai panagrinėti ir kitų šalių patirtį prieš įgyvendinant „lietuviškąją“ šilumos ūkio reformą. 

Ar pertvarka padės sumažinti šiluminės energijos vartojimą pastatuose?

Šiuo klausimu atliktos ne tik specialios studijos, bet ir plačiai diskutuota viešoje erdvėje – pasiūlymų tik analizuok, įvertink ir įgyvendink. Deja, iki šiol Aplinkos ministerija, atsakinga už renovacijos procesą, švelniai kalbant, pasigirti neturi kuo. Ar Šilumos ūkio pertvarka padės spręsti šią problemą, kurioje slypi didžiausios energijos (pinigų) taupymo galimybės? Greičiausiai, kad ne, nes nesenai priimtos Šilumos ūkio įstatymo pataisos „uždraudė“ dideliems šilumos tiekėjams prižiūrėti pastatų vidaus sistemas, o planuojama reforma siekiama suskaidyti šilumos tiekimo įmones į atskiras įmones, kurios nebūtų susijusios su vartotojais. Tuo tarpu netrukus bus priimta nauja Europos Sąjungos direktyva, kuri priešingai nei vykdoma politika Lietuvoje,  įpareigos didelius centralizuotos šilumos tiekėjus butuose įrengti šiluminę apskaitą, šildymo reguliavimą ir kasmet mažinti šilumos pardavimus aptarnaujamuose pastatuose. Suprantama, kad tokius palyginti sudėtingus ir brangius pertvarkymus gali atlikti tik ekonomiškai pajėgios įmonės. Direktyvoje numatoma, kad ES šalys-narės turi pakoreguoti energetikos reguliavimo tvarką, užtikrinant, kad energijos tiekėjai būtų motyvuoti ir pajėgūs įdiegti energiją taupančias priemones pas vartotojus pastatuose. Taigi, naujos monopolijų (privačių ar valstybinių) reguliavimo tvarkos, orientuotos ne tik į kontrolę, bet ir į ekonominį skatinimą taupyti energiją, sukūrimas jau dabar galėtų būti planuojamos šilumos ūkio pertvarkos objektas, deja, kol kas einama priešingu keliu. Žinant, kaip sunkiai Lietuvoje vyksta daugiabučių pastatų renovacija, gal kaip tik reikėtų į tai nukreipti ir šilumos tiekėjų veiklą. Pasaulyje apsčiai pavyzdžių, kai energijos tiekėjai motyvuoti ne didinti pardavimus, o užsidirbti energijos taupymo sąskaita, pasidalijant finansinę ekonomiją su vartotojais. Energetinių paslaugų bendrovių modelis, kurio pagrindu investuojama į pastatų renovaciją, o lėšos susigrąžinamos sutaupytos energijos sąskaita, galėtų būti pritaikomas ir Lietuvoje sukūrus tam reikalingą teisinę bazę. Energetikos ministerija turėtų būti pirmoji institucija skatinanti tokias naujoves.

Ar palengvės šildymo sąskaitų apmokėjimas?

Nepaisant skambių priešrinkiminių pažadų, akivaizdu, kad nei pastatų greitai ir masiškai neapšiltinsime, nei pigesniu kuru dujas pakeisime, nes tam reikia bent kelerių metų, netgi turint neribotus finansinius išteklius. O tuo labiau gyventojų pajamos staiga neišaugs. Vadinasi ir toliau turės išlikti valstybės parama būsto šildymui, kaip vienam iš būtiniausių gyvenimo kokybės elementų, nes tai problema, kurios atskiri piliečiai nelabai gali išspręsti. Ar valstybės parama (t.y. bendrapiliečių sunešti pinigai) šiuo požiūriu racionaliai panaudojama, ar negalima vis augančias PVM kompensacijas šildymui ir socialinės paramos išmokas šilumos vartotojams panaudoti efektyviau? Įvertinant ekonominę ir socialinę logiką bei kitų šalių patirtį čia tikrai yra keistinų dalykų, tačiau planuojama šilumos ūkio reforma apie tai net neužsimena... O pertvarkymų čia galėtų būti įvairių, pavyzdžiui:

1. 1.       PVM mokesčio kompensacija galėtų būti skiriama tik fiksuotam šiluminės energijos kiekiui – t.y. didelių ar energiją švaistančių būstų savininkai neturėtų būti remiami kitų piliečių sąskaita. Diferencijuojant PVM tarifą šildymas būtų pigesnis nedidelių ar taupių butų savininkams ir skatintų taupyti šilumą. Beje, kitose šalyse PVM lengvatinis tarifas taikomas tik renovuotų namų gyventojams arba tik „žaliai“ šilumai“ – tai yra valstybės parama nukreipiama siekti viešojo intereso, o ne šiaip sau „pravalgoma“;
2. Socialinės išmokos remtiniems vartotojams energiją švaistančiuose pastatuose turėtų būti skiriamos pirmiausiai renovacijai, o ne energijos švaistymui apmokėti;
3. Lietuva viena iš nedaugelio Europos Sąjungos valstybių, kuriose už šiluminę energiją mokama vienanariu tarifu. Kas mėnesį apmokant dalį realių išlaidų neatsirastų tokių mokėjimo šuolių už šildymą šaltaisiais mėnesiais. Tiek vartotojų, tiek šilumos tiekėjų įsiskolinimai tik didina galutinę šilumos kainą;  

Lietuvos centralizuoto šilumos tiekimo įmonių veiklos rezultatai, kaip nei vienoje kitoje valstybėje, yra detaliai viešinami, o duomenys ir aktualios studijos yra prieinamos visiems besidomintiems. Žinoma, skaidrumo per daug nebūna, tačiau atrodo, kad ir esamais duomenimis mažai besidomima. Kiekviena didesnė reforma reikalauja atsakingo ir detalaus pasirengimo, kompleksinės analizės ir sisteminio požiūrio. „Reforma tik dėl reformos“ ar epizodiniai paviršutiniški pakoregavimai, kaip rodo patirtis Lietuvos šilumos ūkyje, duoda daugiau žalos nei naudos ir nesprendžia esminių problemų, kurių, deja, netrūksta.   

Dr. Valdas Lukoševičius

KTU Šilumos ir atomo energetikos katedros docentas,

Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidentas