Šiuo metu vienoje kompanijoje vadovaujamas pareigas einančiam klaipėdiečiui jau pavyko atiduoti apie 40 proc. paskolos, tačiau iš per mėnesį jo gaunamų apie 1000 eurų 700 tenka atseikėti bankui.
- Finansinėmis problemomis pasibaigusi pažintis su banku tikriausiai prasidėjo labai gražiai?
- Per nekilnojamojo turto rinkos augimą 2006 metais, kaip ir daugelis, su tuometine drauge norėjome įsigyti savo būstą. Pasirinkome namą, nes tuo metu buvo beveik tas pats, ar jį statyti, ar pirkti butą. Paėmėme iš banko paskolą, pirkome žemės sklypą, jį užstatėme bankui, vėl gavome pinigų, pradėjome namo statybas. Schema labai paprasta - kažkiek pastatai, užstatai ir vėl gauni pinigų, nes turto vertė pakyla vien dėl to, kad palauki tris mėnesius.
2008 metais viskas ėmė stoti, prasidėjo krizė. Bankas sustabdė paskolos išdavimą, nes nekilnojamojo turto vertė nustojo augti. Dar po metų su drauge pasukome savo keliais ir ji man atidavė savo nebaigto statyti namo dalį. Kadangi mano vieno alga paskolos „neišnešė“, teko ieškoti laiduotojo. Tada ir prisidėjo mano tėvai. O bankui keičiant sutartis jie buvo pripažinti bendraskolininkiais.
Dėl to man dabar ir reikia tiek daug mokėti per mėnesį. Paskolos grąžinimo terminas skaičiuojamas ne pagal paskolos ėmėjo, tai yra mano, bet pagal vyriausio bendraskolininkio, vieno iš mano tėvų, amžių. Aš galėčiau paskolą turėti kad ir iki 70 metų. Per tuos 30 metų susimokėčiau. O dabar šis terminas sumažėjo dukart ar net triskart. Kartu gerokai išaugo ir mėnesinė įmoka.
- Jeigu turėtumėte antrą šansą, bėgtumėte nuo banko kaip velnias nuo kryžiaus?
- Kaip velnias nebėgčiau, bet kuo smulkiau išsiaiškinčiau sutarties detales ir galimybes. Pasaulinė ekonomika tavo gyvenimą gali pareguliuoti labai greitai. Tad viską reikia kelis kartus perskaičiuoti ir pamatuoti, realiai įvertinti savo galimybes.
- Ar tuo metu į kairę ir į dešinę dalydami paskolas bankai visada elgėsi sąžiningai? Tuo labiau kad ir vėl skatina žmones skolintis?
- Nesakyčiau, kad nesąžiningai. Bet tikrai neatsižvelgdami į žmones ir jų poreikius privedė prie tokios situacijos, kad jie priversti imtis bet kokių priemonių pinigams gauti. O bankui tas pats, nes jis į žmogų žiūri kaip į daiktą. Nuolat besikeičiantiems vadybininkams rūpi tik plano įgyvendinimas, kaip ir vamzdžių ar varžtų pardavinėjimo versle. Bankas nenori būti laikomas draugu. Tu esi eilinis klientas ir niekas nepadeda, net tėvų žinomumas. Tiek bankai, tiek mažųjų kreditų bendrovės elgiasi neatsakingai vartotojų atžvilgiu ir yra suinteresuotos tik savo pelnu. Lietuvoje ir visame pasaulyje finansinės institucijos vilioja žmones skolintis. Sako: ateik, paskolinsime ir tau, tai nieko nekainuos. O už to slypi milžiniškos palūkanos.
- Ar nepyksta tėvai, kad dėl jūsų tapo banko skolininkais?
- Jie įsivėlė norėdami man padėti, ir dabar jau nieko nepadarysi. Situacija tikrai nėra pati maloniausia ir patogiausia. Jei sugalvočiau bankrutuoti, tai bankrutuotų ir jie. Bet tikiu, kad viskas susitvarkys. Turiu sužadėtinę, greitai vestuvės ir jei bankas sutiks, tai ji taps bendraskolininke, o ne tėvai. Su mudviejų pajamomis būsime pajėgūs sumokėti paskolą.
Jei jos terminą pavyks pailginti dvigubai, tai ir mėnesinė įmoka sumažės perpus. Tada galėtume ramiai sau gyventi. Tame pačiame name, kurio liko tik vidų įrengti.
Buvo minčių jį parduoti, bet bankas ir vėl kišo pagalius į ratus. Įvykdžius visas jo sąlygas į „minusą“ būčiau kritęs labiau nei mokėdamas po 700 eurų kiekvieną mėnesį 10 metų.
- Neslepiate, kad kol kas gyvenate pas draugę, o valgote pas tėvus?
- Pas draugę gyvenu ne iš savanaudiškų paskatų. Tiesiog ji turi savo būstą ir norint gyventi kartu nereikia jo nuomotis. O pas tėvus papietauti užbėgu, nes Klaipėdoje dirbu visai šalia jų namų.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą