Pašnekovė pataria, kaip tvarkyti savo šeimos biudžetą. Pasak jos, asmeninė piniginė – tai tarsi maža valstybė, kurioje negali būti išleidžiama daugiau pinigų negu gaunama.
Asmeninis biudžetas
– Tai kaip gi reikėtų tvarkyti savo pinigus, kad jų užtektų?
– Klausimas kylantis daugeliui – kaip susitvarkyti savo asmeninėje "piniginėje"? Tai vadinama asmeniniais finansais, kurie yra ištisas pinigų planavimo bei valdymo procesas. Šis procesas susijęs su pajamų gavimu, jų paskirstymu, kaupimu ir nuolatiniu tikrinimu apie tinkamą jų panaudojimą.
Asmeninių finansų valdymo įgūdžiai reikalingi visiems: nesvarbu, kokio amžiaus, specialybės ar socialinės padėties žmogus bebūtų, nes visi kasdien perka išgyvenimui reikalingas prekes ir paslaugas. Kiekvienas turime tikslų, norų, kuriems įgyvendinti reikalingos tam tikros lėšos.
Asmeninė "piniginė" – pajamų, išlaidų ir laisvų lėšų, kurias galima taupyti arba investuoti visuma. Vadinasi, norai turi sutapti su finansinėmis galimybėmis – būtina įvertinti gaunamas pajamas, būsto išlaikymo ir vartojimo išlaidas, amžių, šeimos sudėtį, mokėtinų mokesčių dydį, poreikį turėti tam tikrą grynųjų pinigų kiekį, taupymo ir investavimo patirtį.
Jeigu šeimos pajamos yra minimalios, tuomet svarbiausias dėmesys turėtų būti skiriamas mokesčių sumokėjimui, būsto išlaikymo išlaidų padengimui, maistui.
Kalbant apie grynųjų pinigų kiekį piniginėje, svarbu paminėti tai, kad pastaruoju metu viskas persikelia į elektroninę erdvę, atsiskaitymas banko kortelėmis tampa vis paprastesnis.
Tačiau reikėtų nepamiršti, kad elektroninė bankinė sistema gali bet kada "užlūžti". Turėtume būti tam pasiruošę: kaip turime savo kompiuterio duomenų kopiją atskiroje el. laikmenoje, taip ir turime turėti visuomet kažkiek grynųjų pinigų piniginėje.
Kokią konkrečiai sumą reikėtų turėti piniginėje, sunku pasakyti, nes tai priklauso nuo kiekvieno asmens išlaidų ir poreikių. Bet vaikščioti su "tuščia pinigine" turint tik banko kortelę, yra rizikinga.
Užsienio šalių gyventojai turi sąskaitas keliuose bankuose. Taip apsisaugoma nuo nemalonių situacijų: jei vieno banko sistema streikuoja, atsiranda galimybė atsiskaityti kito banko kortele. Žinoma, iš kitos pusės tai prabangos dalykas, nes kiekvienos banko kortelės ir sąskaitos aptarnavimas susijęs su papildomomis išlaidomis.
Svarbiausia valdant asmenines lėšas: išlaidos neturi viršyti pajamų. Kartais tai sunku, nes norisi to, kam nėra pakankamai lėšų. Taigi būtina savyje ugdyti finansinę atsakomybę, susiskaičiuoti savo pajamas ir išlaidas. B. Franklinas yra sakęs: "Mažos skylutės ir didelį laivą paskandinti gali". Jei tas laivas – finansinė gerovė, dažnai smulkių išlaidų deramai neįvertiname ar tiesiog neužtenka valios tas "skyles" surasti ir užkimšti.
Kartais nemenka lėšų suma išleidžiama nebūtinoms prekėms ar paslaugoms. Reikėtų žiūrėti, kokiose srityse būtų galima sumažinti vartojimą, pavyzdžiui, atsisakyti loterijos bilietų, kavos išsinešimui, žurnalų, rūkalų, alkoholio, plastikinių pirkinių maišelių ir pan. Paskaičiavus visas šias išlaidas, gali susidaryti nemaža suma, kuri gali būti skiriama kaupimui.
Skaičiuojant ir vertinant savo asmeninius finansus, svarbu vadovautis šiais principais: biudžeto sudarymas ir išlaidų kontrolė -- išlaidos neturi viršyti pajamų. Pajamas reikėtų atsakingai naudoti: dalį atidėti taupymui ar kaupimui – apsidrausti galimų finansinių problemų atveju. Dalį derėtų investuoti ilgam; atsakingai skolintis, t.y. neįklimpti į skolas.
Skola po skolos
– Kokia jūsų nuomonė apie skolas? Kokia yra atsakingo skolinimosi svarba?
– Neplanuojant ir neskaičiuojant savo pajamų ir išlaidų, būna sunku suvokti, kiek per tam tikrą laiką išleidžiama pinigų. Manau, lietuviai yra pakankamai finansiškai raštingi, tik problema – susiformavusi vartotojiška visuomenė. Jaunimas ir kai kurie vyresnio amžiaus asmenys turi lengvą požiūrį į gyvenimą, ateitį, norų pildymą. Stokojama atsakomybės, neįvertinama įsipareigojimų rizikos, nepagalvojama, kad finansinė situacija gali pasikeisti dėl šeimyninės padėties, sveikatos problemų, darbo praradimo ir pan. Jaunus žmonės supa įvairios galimybės, pagundos: nauji kompiuteriai, išmanieji telefonai, gražūs prabangūs rūbai, įvairios laisvalaikio praleidimo formos, kelionės.
Nenorėdami išsiskirti iš kitų, žmonės apsisprendžia skolintis. Taip ir atsiranda neribotas noras skolintis bet kokiomis sąlygomis, neįvertinant pasekmių.
Greičiausia galimybė gauti pinigų: greitieji kreditai. Tačiau reikia nepamiršti, kad greitųjų kreditų palūkanų normos kartais viršija 100 procentų, o daugiau nei 40 procentų kreditų gavėjų nesugeba laiku grąžinti paskolų, todėl skolinasi iš kitų kredito įstaigų, siekdami padengti šias skolas. Taip ir sukamasi įsiskolinimų rate.
Problema – nesusiformavę atsakingo skolinimosi įgūdžiai. Gali būti, kad gyventi į skolą "išmokė" pati situacija, kai buvo galima lengviau gauti paskolas, kai leidžiama pirkti išsimokėtinai. Visuomenės poreikis ir noras turėti tam tikrą daiktą čia ir dabar, vaikytis "madų" tapo stipresnis už atsakomybės jausmą: ar turėsiu iš ko grąžinti pasiskolintas lėšas? Nemaža dalis žmonių dėl to prarado butus, namus.
Atsakingo skolinimosi įgūdžiai padeda suprasti, kad skolintis reikia tik tada, kai bus sukurta tam tikra vertė, tai yra bus gaunama nauda ateityje: gyvenamojo būsto įsigijimui, studijų finansavimui, verslo plėtojimui ir panašiai. Skolinimasis vartojimui – tai trumpalaikis neatsakingas žingsnis.
Investicijos – pelningos ir ne
– Kokia jūsų nuomonė apie investavimą. Laikyti pinigus "kojinėje" lyg ir nebemadinga...
– Investavimas – tai turimo turto (finansinio ar kitokio) "įdarbinimas" tikintis pelno.
Investuojant finansų rinkoje, reikia nepamiršti dviejų taisyklių: pirma, skaidyti (diversifikuoti) investicijas – investuoti savo lėšas ne į vienos įmonės akcijas, obligacijas ar investicinius fondus, bet paskirstyti jas į kelių įmonių akcijas, obligacijas, ar investicinius fondus.
Antra, nepamiršti analizuoti praeities rezultatus: grąžą ir riziką. Mažiau patyrę investuotojai dažnai susižavi gan didelėmis grąžomis, tačiau pamiršta įvertinti investicinės alternatyvos riziką, kuri gali nulemti didelių nuostolių susidarymą ir investuotų lėšų praradimą.
Neturint pakankamai investavimo patirties ir laiko analizuoti, tirti tendencijas rinkoje, tikslinga investuoti per finansų tarpininkus. Tačiau visais atvejais labai gerai reikia peržiūrėti sutartis, kuriose turėtų būti aiškiai apibrėžti finansų tarpininkų įsipareigojimai ir atsakomybės nuostolių susidarymo atveju, administravimo ir kitų mokesčių dydžių taikymo klausimai, sutarties keitimo atvejai ir pan. Be abejonės, aklai nereiktų pasitikėti finansų tarpininkais, reikia ir patiems domėtis, sekti įvykius ir investicijų rezultatus.
– Ar neturėtų valstybė griežčiau kontroliuoti bankų ir įvairių bendrovių siūlomų žaidimų su investicijomis, kurios dažnai palieka gyventojus be pinigų?
– Įvairios valstybės reguliavimo priemonės yra gerai. Tačiau investicinių sprendimų nei viena valstybė kontroliuoti net ir negali, nes tai yra kiekvieno asmens individualus sprendimas, kokias taupymo ar investavimo alternatyvas pasirinkti, kiek ir kada investuoti. Valstybė juk nereguliuoja, kiek gyventojai ir kokių paskolų pasiima, kiek ir kokio kilnojamojo ar nekilnojamojo turto nusiperka ir pan. O puikiai visi žinome, kad šie sprendimai, kaip ir investavimas finansų rinkoje, gali dėl kainų pokyčių rinkoje generuoti ir neigiamą rezultatą.
Valstybė, manau, galėtų įpareigoti bankus ir kitus finansų tarpininkus išaiškinti gyventojams ne tik apie investavimo alternatyvos grąžą, bet ir apie galimą nuostolių riziką.
Vaikai turi mokytis nuo gimimo
– Kada reikėtų pradėti mokyti vaikus tvarkytis savo piniguose?
– Mokyti vaikus elgtis su pinigais yra ne tik didelė privilegija, bet ir atsakomybė. Tėvai turėtų mokyti savo vaikus ne tik kaip pinigus uždirbti, bet ir kaip protingai juos leisti. Jeigu vaikai neišmoks tinkamai elgtis su pinigais vaikystėje, už klaidas jie gali mokėti visą savo gyvenimą. Tikriausiai mažai kuris tėvas norėtų, kad užaugęs sūnus ar dukra prašytų pinigų iš kuklios tėvų pensijos.
Taigi vaikų finansinis ugdymas turėtų prasidėti nuo "gimimo" -- finansinio ugdymo pagrindai turi būti suteikti šeimoje, o tik po to tai turi persikelti kaip finansinio švietimo forma į priešmokyklinio ugdymo įstaigas, bendrojo lavinimo mokyklas, gimnazijas ir t.t. Vaikas ateidamas į mokyklą jau turi turėti šeimoje susiformuotus finansinio raštingumo pradmenis.
Jeigu tėvai nuo mažens vaiką lepina pirkdami tai, ko jis užsinori, pildo visas jo užgaidas, tuomet finansinis švietimas mokykloje vargu ar duos norimą efektą.
Siekiant išugdyti asmenybę, atsakingai tvarkančią savo finansus gali tik šeima, o švietimo įstaigos gali tik padėti šiai asmenybei tobulėti, užtvirtinti finansinio raštingumo pagrindus, tobulinti ir stiprinti šiuos įgūdžius.
Deja, vaikai dažnai neįtraukiami į šeimos lėšų planavimo ir paskirstymo procesą.
Nuo mažens turėtų būti diegiami šeimoje saikingo vartojimo ir atsakingo skolinimosi principai, lavinami tinkamo lėšų planavimo ir paskirstymo įgūdžiai.
Vaikams turi būti aiškiai įvardyta, kad visi šeimos nariai, tame tarpe ir jie, yra vienodai atsakingi už šeimos finansinę gerovę. Kai vaikai dalyvaus šiuose sprendimuose, jie labai gerai pagalvos prieš prašydami tėvelių nupirkti tam tikrą daiktą.
Taupyti ir susitaupyti
– Tai kokia gi ta šeimos sėkmingo finansinio stabilumo paslaptis? Kaip teisingai taupyti?
– Asmeninių finansų valdymo specialistai rekomenduoja kas mėnesį bent 10 procentų savo pajamų skirti kaupimui, o likusius paskirstyti kasdieninėms reikmėms.
Kaip teisingai taupyti? Reikėtų nepirkti to kas nereikalinga; pirkti prekes ir paslaugas už "protingą" kainą, nesivaikant žymių prekės ženklų; taupyti ten, kur reikia, o ne visur iš eilės (netaupyti maisto sąskaita); atsisakyti žalingų įpročių; teisingai elgtis su sutaupytais pinigais – tinkamai juos investuoti.
Jeigu nuolatos dėliosite savo pajamas ir išlaidas, jas analizuosite, koreguosite savo norus pagal galimybes, taip turėsite naudos patys bei šeimos nariai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą