Didės pensijos. Kada? Per šventą niekada

Su socialinės apsaugos ir darbo ministre Algimanta Pabedinskiene kalbėjomės prieš atostogas, kurių savaitę ji ketina praleisti Latvijos, kur ir gimusi, pajūryje. Tačiau prieš tai tikriausiai aplankys mamą, gyvenančią prie Marijampolės. Paprastai kone kiekvieną savaitgalį važiuoja pas ją ir tik Lietuvos pirmininkavimas ES bus kiek iškreipęs tuos dažnius. Pas mamą yra didelis sodas, kur vaisius nokina ir ministrės su vyru sodintos rojaus obelys ir kur kone kasmet jie pasisodina naujų medelių. Pas mamą yra viskas: ir daržas, ir tvenkinys ir šuo. Ir dalgis, kuriuo A.Pabedinskienė nušnioja veją palei gėlynus. Ir šachmatai, net ne vieni, kuriais ši valinga moteris priversdavo kapituliuoti vyrus. Tik ministrės mama gauna itin mažą pensiją.

- Ministre, dar nėra nė metų, kai einate šias pareigas, bet gal jau numanote, ką atsakyti beveik milijonui Lietuvos žmonių: kada didės pensijos?

- Esame parengę keletą variantų, kaip ir kada sumažintos pensijos turėtų būti grąžinamos, manau, kad realu to tikėtis po 2015 metų. Kaip žmogus ir kaip pilietė suprantu, kad daugelio pensininkų pajamos yra nepakankamos, ir jei būtų mano valia.... Deja, jos priklauso ir priklausys nuo ekonominės situacijos. Todėl labai svarbu, kad visos institucijos stengtųsi suaktyvinti darbo rinką, didinti užimtumą, dėl ko valstybė darytųsi turtingesnė ir dėl ko realiai galėtume svarstyti ir apie pensijų padidėjimą.

- Kiekviena moteris jai patikėto baro pertvarką pradeda nuo savo darbo stalo. Kokios revoliucijos vyko šitam kabinete?

- Didelių pertvarkų nedarėme, stalai liko savo vietoje, gal tik tapo kiek šviesiau - išskalbėm užuolaidas... Vyrai gal nė nepastebi, tačiau moteris apsižiūri, kad nebūtų voratinklių, kaip ir namie.

- Ne per jautri šita vieta moteriai?

- Taip, tai socialiai jautri sritis, bet su visa pagarba vyrų giminei manau, kad čia iš tikrųjų tik moteris ir turėtų dirbti. Ji geriau moka prieiti prie vaiko ar prie senelio, gali paglostyt ir žodžiu, ir žvilgsniu; pagal prigimtį yra minkštesnė, švelnesnė, - socialines problemas sprendžiant to ir reikėtų.

- Dalijantis ministrų portfelius buvo akivaizdu, kad kai kuriems iš jų šis postas buvo staigmena. Jums ji buvo maloni?

- Šias pareigas vertinčiau kaip sudėtingą gyvenimo etapą, žadantį naują patirtį ir, be abejo, didelę atsakomybę. Siekiamybę eiti aukščiau, neapsiriboti ta diena visada jaučiau, bet turiu pripažinti, kad apie ministro pareigas nesvajojau ir joms nesiruošiau. Meluočiau, jei tvirtinčiau, kad buvo antraip.

- Moteriškai smalsu, kaip ministrės pareigos paveikė jūsų įprotį žaisti šachmatais?

- Buvo laikas, kai pradėjusi nuo ketverių metų, nuo mokyklos labai intensyviai žaisdavau. Turėjau atskyrį, paskui žaidžiau mažiau, nes nuo septynerių ėmiau žaist krepšinį, čia irgi atskyrį turėjau; dabar jau daug metų, kai rečiau prisiliečiu prie jų, kartą per mėnesį ar per du, bet manau, kad šachmatai gyvenime padeda kiekvienam.

- Turbūt pradėjus eiti šias pareigas daug kas buvo „pirmą kartą“. Tarkim, apsilankymas nakvynės namuose...

- Nakvynės namuose aš dar nesu buvusi, tačiau esu aplankiusi dvylika savivaldybių, kur domėjomės, kaip veikia socialinės apsaugos sistema: darbo birža, vaikų ir senelių globos namai ir pan. Galbūt socialinės globos sritis man yra šiek tiek ir naujesnė, bet kai kurias darbo rinkos, jaunimo užimtumo problemas, būdama regione, arčiau žmogaus, drįsčiau teigti, gal net giliau mačiau. Ir galbūt tie mūsų, ne tik mano, bet ir mano komandos, sprendimai, kuriuos mes šiandien esam suformavę, bus kur kas racionalesni nei iki šiol.

- Anksčiau ubagas buvo tik ubagas, kuriam jūs duodavot kokį varioką ar neduodavot, o dabar ubagas jau yra jūsų rūpesčių lauke. Bet ar ministrės pareiga padėti kiekvienam ubagui?

- Labai liūdna, kai gatvėje sutinki tokių žmonių, kurie dėl vienokių ar kitokių aplinkybių, o galbūt net dėl savo pasirinkimo atsidūrė apverktinoje padėtyje. Ministrės pareiga iš tiesų yra rūpintis žmogumi ir numatyti tokias socialines strategijas, kurios neleistų jam atsidurti panašioje situacijoje. Aišku, norėtųsi, kad apskritai elgetos išnyktų Lietuvoje, nors turbūt to tikėtis šimtu procentų būtų utopiška.

- Vadinasi, jei tarčiau, kad iki tol laiminga moteris Algimanta Pabedinskienė, tapusi ministre, pamatė daug daugiau tamsių gyvenimo pusių, būčiau teisi?

- Tikrai pamačiau, bet nemanau, kad tai apkartino mano gyvenimą; žinojau apie netektis ir negalias, apie beglobius likusius ir našlaičius, ir senukus, tiesiog dabar viskas daug arčiau. Ir daug jautriau. Ypač jaudina globos namai - ir vaikučių, ir pagyvenusių, ir žmonių, turinčių negalią. Iš tiesų tenka pripažinti, kad toje srityje per tuos 23 nepriklausomybės metus ne kažin kas gal ir buvo nuveikta. Toks pavyzdys: pagal priimtą licencijavimo įstatymą globos namams privalomi tam tikri higienos, socialinės slaugos normatyvai, tačiau lankantis tose įstaigose tenka matyti, kad labai dažnai jos toli gražu neatitinka licencijavimo sąlygų. Būtent įstatymas yra priimtas visiškai neįvertinus, kokia situacija ir kiek tai valstybei kainuotų lėšų. Nebuvo analizuojama, sakykim, šilumos ūkio padėtis, kokios jo išlaidos, kokie nuostoliai, nesukama galvos dėl apšiltinimo, langų, stogų - dėl tų dalykų, kuriuos privalu sutvarkyti, ką ir kalbėti apie tai, kad, sakykim, voniose reikėtų keltuvų ar dar kitokių dalykų. Ūkiškai pažiūrėjusi į tuos dalykus paprašiau, kad man pateiktų išsamias analizes, kuriomis remiantis galėtume priimti reikalingus sprendimus. Aišku, norėtųsi, kad daugiau globėjų atsirastų, kad savaitgaliais daugiau vaikučių šeimos pasiimtų, kad jie daugiau namų šilumos patirtų. Labai liūdna ir dėl vienišų senyvo amžiaus žmonių, kuriems irgi reikia tos žmogiškos šilumos, nes būti prižiūrėtam, apskalbtam ir laiku gauti medikamentus - ne viskas. Norisi, kad ir socialiniai darbuotojai, nors jų atlyginimai, deja, šiandien tokie maži, dirbtų su šiluma.

- Tik toji šiluma greičiausiai nebe ministrės galioje?

- Bet jeigu formuotume visuomenėje atjautos, pagarbos vyresniam nuostatas nuo vaikų darželio, nuo šeimos, mokyklos, manau, viskas būtų kur kas paprasčiau.

- Baigtųsi priekaištai, kad pensininkai yra visuomenės išlaikytiniai?

- Jie jas užsidirbo. Iš tiesų pasigendu jų atžvilgiu visuomenės pagarbos. Norėtųsi, kad žmonės, kurie dirbo Lietuvai, atidavė jai savo idėjas, sulauktų pagarbos, kurios jie tikrai yra nusipelnę. Gaila tik, kad ta pensija dar prasilenkia su šiandienio pragyvenimo lygiu. Dėl socialinių pašalpų būtų kita kalba. Ne visiems jos mokamos pagrįstai, juk ne paslaptis, kad Lietuvoje esama ir nelegalaus darbo. Ne paslaptis, kad kai pašalpos lengvai dalijamos, žmonės nebenori dirbti, ne paslaptis, kad rizikos šeimos kartais nebesivargina susikasti daržo ir nei svogūno, nei morkytės savo neturi - laukia pašalpų. Jau esame parengę įstatymo projektą, pagal kurį pašalpų skirstymo funkcija atitektų savivaldybėms. Kaip parodė penkių savivaldybių, kuriose buvo vykdomas bandomasis projektas leidžiant joms savarankiškai spręsti dėl paramos skyrimo, pavyzdys, iš arti geriau matyti, kam reikalinga valstybės parama. Nebloga žinia - antrąjį šių metų ketvirtį pašalpos gavėjų sumažėjo 5-6 proc.

- Algirdo Butkevičiaus Vyriausybėje kone mada tapo darbo grupių kūrimas. Galbūt tai kompetencijos stygiaus simptomas?

- Darbo grupes kuria ne vien vyriausybės, bet ir verslo subjektai, nes norint priimti gerą sprendimą reikia diskutuoti, reikia atlikti tam tikrą analizę. Kai priimamas vienasmenis sprendimas, jis gana dažnai sugrįžta bumerangu. Nemanau, kad darbo grupių formavimas vienais ar kitais strateginiais klausimais yra peiktinas, juolab kad kalbame apie socialinį dialogą ir socialinę partnerystę. Rengdami nacionalinę 2014-2020 metų užimtumo programą kvietėme ekspertus, akademikus, mokslininkus, kvietėmės  ir jaunuosius verslininkus, be abejonės, kitų institucijų, kad ir ministerijų atstovus. Visi jie ateina su žiniomis ir didele ne tik nacionalinio, bet ir tarptautinio lygmens praktine patirtimi, jie atsineša labai gerų įžvalgų. Išklausymas, įsiklausymas ir bendradarbiavimas, manome, pasiteisins ir rengiant globos namų pertvarką. Juk norėdamas priimti svarbų sprendimą turi matyti visą žemėlapį. Jei matai dalelytę, nieko nebus.

- Nacionalinė užimtumo programa, girdėjau, jau sulaukė palankių nuomonių, tačiau, sakykite, ar realu padidinti darbo vietų skaičių iki 150 tūkst., kai kasmet šitaip Lietuva nukraujuoja į užsienius ir kai kurie verslininkai jau dabar grasinasi atsivešią darbo jėgos iš svetur?

- Darbo biržos duomenys rodo, kad praėjusį mėnesį yra įregistruota apie 28 tūkst. laisvų darbo vietų. Iš tiesų 150 tūkst. darbo vietų per šešerius metus tikrai nėra labai daug. Juo labiau kad tai 2008 metų lygmuo ir mes manom, kad jį galima atkurti. Verslininkų nuomonės nenorėčiau komentuoti, nors iš tiesų mes susiduriam su problema, kad mokslo sistema neatitinka darbo rinkos poreikių. Mes iš tiesų parengiame labai daug įvairių sričių specialistų, kurie priversti dirbti ne pagal įgytą profesiją, o kai kurių sričių specialistų labai trūksta. Aišku, ilgalaikis prognozavimas dėl ekonomikos svyravimų yra labai sudėtingas dalykas, tačiau bent jau trumpuoju laikotarpiu darbo rinkos poreikį reikėtų numatyti.

- Konkrečių išeičių nestokojanti užimtumo programa, matyt, ir yra tas darbas, kuriuo jau galite pasidžiaugti?

- Žinot, džiaugtis dar labai anksti, nes rezultatai pasirodys dar negreitai, juolab kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi tik vieną instrumentą nedarbo problemai spręsti - darbo biržą. Čia vienareikšmiškai turi sutelktai veikti visa Vyriausybė.

- O „Sodrai“ gelbėti darbo grupė sukurta?

- Iš tiesų yra didžiulė daugiau kaip 10 mlrd. litų skola. 2016 metais prognozuojame pasiekti pajamų ir išlaidų balansą. Pagrindo viltims yra - lyginant pirmą šių metų pusmetį su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, „Sodros“ biudžeto pajamos išaugo beveik 400 mln.

- Nusipelnęs dailininkas Adomas Jacovskis per nusipelniusį aktorių Vladą Bagdoną perduoda klausimą: ar teisinga, kad nusipelniusiems menininkams buvo atimtos valstybinės pensijos?

- Kodėl mūsų valstybėje priešpriešos tiek daug? Manau, kad tai randasi dėl to, kad vieniems suteikiam privilegiją, kitiems atimam, vieniems duodam, kitiems ne. Mano nuomone, šiuo atžvilgiu reikėtų laikytis kompleksinio požiūrio, reikėtų pensijas skirstyti socialiai atsakingai ir nepažeidžiant nė vienos grupės interesų.