Pigiau pirkti negu pačiam grybauti
Aldona įsikūrė prie pat turgaus vartų. Turgelyje dar keliose vietose pardavinėja grybus. Bet Aldonos baravykai labiausiai traukia pirkėjų akį. Atskirai sudėlioti baravykai, raudonviršiai, voveraitės, lepšiukai. Moteris vis patikrina, ar kuris iš grybų nesukirmijo. Šalia stovi dukra Vitalija. Ji palaiko mamą.
Vietiniai žmonės perka po kilogramą baravykų. Į turgų užsuka du vilniečiai. Vienas nuperka tris, kitas - keturis kilogramus. Už kilogramą sumoka po dvylika litų. Vyresnysis iš pirkėjų Valdas sako, jog nusipirkti grybų atsieina pigiau negu pačiam važiuoti į mišką. Dabar labai brangus benzinas. Be to, aplink Vilnių viesulas išvartė medžius - į miškus neįmanoma įeiti.
Per pusvalandį, kol kalbamės, išgraibsto visus jaunus ir gražius Aldonos baravykus. Lieka lepšiukų, raudonikių, voveraičių ir keli kilogramai didelių baravykų. Juos Aldona parduoda pigiau.
Miškas padeda
"Mišką sapnuoju naktimis. Atsikeliu ir jaučiu kažkokią trauką. Atrodo, jog miškas pats pasako, kur žengti žingsnį. Nuo vaikystės grybaudavau. Mane į mišką vesdavosi tėvelis. Užaugau vienkiemyje, pamiškėje,"- pasakoja Aldona.
Šiemet, pasak grybautojos, baravykų ir voveraičių metai. Tokie buvę tik prieš dešimtmetį. Geri, žmonių mėgstami grybai padeda Aldonai užsidirbti pragyvenimui. Ji žino, kada geriausia rinkti grybus. Per delčią jie sveikiausi.
Miške Aldona praleidžia po dešimt valandų per dieną. Parneša porą krepšių, pavalgo, ir vėl keliauja į mišką. Pastarosiomis dienomis prirenka po septynis kibirus baravykų. Paprašo pažįstamų, kad nuvežtų į turgų. Kai parduoda grybus, su dukra grįžta autobusu.
Pardavinėja dėl pinigų
Aldona sako grybus pardavinėjanti pirmi metai. Kol gaudavo kelių šimtų litų pašalpą, surinktus grybus konservuodavo. Padėdavusi po šimtą litrų žiemai. Gausi šeimyna grybus valgydavo vietoje mėsos. Su grybais kepdavo picą ir bandeles. Dabar pašalpų beveik neliko. Vaikai gauna po 135 litus našlaičių pašalpos. Aldona savo našlės pensiją atiduoda sveikatos draudimui. Daugiau pajamų nėra. Iš gyvulių šeima turi tik maisto.
Bet reikia ir pinigų. Trys Aldonos vaikai - studentai. Verčiasi iš našlaičių pašalpų ir nedidelių stipendijų. Dukra Vitalija iš Klaipėdos grįžo namo. Ketvirtos dukros mama jau nepajėgė išlaikyti didmiestyje. Be to, dažnai turėdavo grįžti namo - padėti mamai ūkyje.
Pinigų reikia ir buičiai, sumokėti mokesčius.
"Kol vaikai buvo maži, vien dėl jų namuose plušėjau. Kad būtų sotūs, švarūs. Pati kepdavau duoną ir pyragą, - pasakoja motina. - Mano turtas buvo tik keturi vaikai ir palaikė trobelė, kurią įstengiau nupirkti. Verslininkas Albinas Palaikis padėjo ją suremontuoti. Jaučiu šiam žmogui neapsakomą dėkingumą. Mano vaikai augo sveikesnėje, tvarkingesnėje aplinkoje. Retas žmogus dabar padėtų moteriai su keturiais vaikais."
Aldona prisimena naktis, kai pagalvė būdavo šlapia nuo ašarų.
Kaimo žmogui darbų netrūksta
Šalia grybų Aldona pasidėjusi šviežiai suspaustą sūrį. Kamputyje - megztos šlepetės kūdikiui. Jas megzdama Aldona sugaišta puspenktos valandos, o parduoda už penkis litus. Prašytų brangiau - niekas nepirktų, o už penkis litus nuperka.
"Ne kiekvienam suprasti, kaip sunku šiandien kaimo žmogui išgyventi, - sako Aldona. - Kitas paskaitęs jūsų rašinį gal tik nusijuoks. O man nuo kelionių į mišką jau kojos vos laiko. Užtektų darbo ir namuose. Reikia išskalbti, išvirti, susiūti... Turiu labai daug idėjų ir išgyvenimo receptų. Tik dviejų rankų per mažai. Turėčiau šimtą - visoms užtektų darbo."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą