Senatvės pensija praktiškai kiekvienoje valstybėje yra viena opiausių ekonominės politikos sričių. Čia susipina kartų konfliktas, pensijos dydis ir apskritai požiūris į senesnio amžiaus žmones. Norint išvynioti šį problemų kamuolį, trumpam reikia pamiršti emocijas ir į pensijas, kad ir kokios mažos jos būtų, pažvelgti be pykčio.
Turbūt išmintingiausias "senatvės" nustatytojas pats žmogus - jei jis pats mano, kad yra senas, greičiausiai taip ir yra. Todėl, kad būtų paprasčiau, susitarkime, kad senais žmonėmis vadinsime tuos, kurie atėjus laikui nusprendžia nebedirbti ir tapti pensininkais, interviu Eltai sakė Žilvinas Šilėnas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnysis ekspertas.
Kas yra senatvės pensija?
Kalbant paprasčiau, pagal uždirbamas pajamas žmogaus gyvenimą galima suskirstyti į tris dalis. Vaikystės ir paauglystės metu žmogus sunaudoja daugiau pinigų negu jis uždirba. Suaugęs žmogus paprastai uždirba daugiau nei reikia patenkinti vien būtiniausius savo poreikius. Senas žmogus nebedirba, nebegauna atlyginimo, nors norint pragyventi pinigų vis tiek reikia. Šia prasme seno žmogaus situacija iš pirmo žvilgsnio tampa panaši į vaiko - pinigų reikia, tačiau žmogus nebegali jų uždirbti.
Laimei, taip yra tik iš pirmo žvilgsnio. Atsiminkime, kad būdamas suaugęs ir darbingas žmogus uždirbdavo daugiau nei reikėdavo pragyvenimui. Be to, būdamas protingas, jis suprato, kad kai pasens, dirbti tiek, kiek dirbo jaunas, jis nebegalės. Peršasi paprasta išeitis - kodėl gi neatidėjus dalies pajamų senatvei? Kitaip tariant, pagalvoti apie rytojų, neišleisti visų pinigų dabar ir pataupyti, kad senatvėje būtų iš ko gyventi.
Taupymas ir galvojimas apie rytojų rūpi kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo to, kiek pinigų dabar jie uždirba. Be abejo, pasitaiko istorijų apie žmones, iššvaisčiusius didžiausius turtus ir gyvenimą baigusių skurde. Tuomet visi nejučiomis prisimena pasakos apie žiogą ir skruzdėlę išmintį (Žiogas visą vasarą grojo, o skruzdėlė ruošė atsargas; atėjus žiemai žiogas nebeturėjo ko valgyti). Todėl senatvės pensija yra ne kas kita kaip darbingame amžiuje sutaupyti pinigai, kad gyvenimo rudenį mūsų neištiktų žiogo likimas.
Kaip veikia valstybinė pensijų sistema?
Sistema, kuri taikoma Lietuvoje, remiasi principu iš dirbančio žmogaus atlyginimo paimti ir valstybei pervesti apie ketvirtadalį pinigų. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo lyg ir gerai: valstybė paėmė dalį mano pinigų, padėjo į saugią vietą, o kai aš pasensiu iš mano sukauptos pinigų sumos man mokės pensiją. Kitaip tariant, žmogus jaučiasi visą gyvenimą taupęs, o senatvėje visai pagrįstai tikisi tas santaupas atgauti.
Tačiau valstybinė socialinio draudimo sistema nė iš tolo neprimena to, ką daro taupioji skruzdėlė. Iš dirbančių žmonių surinkti pinigai naudojami išmokėti pensijas dabartiniams pensininkams. Jie nėra kaupiami ir saugomi - jie bematant išdalijami tiems, kam pragyventi reikia dabar. Lygiai taip pat būsimiems pensininkams pensijas mokės ateities dirbantieji ir taip toliau, ir taip toliau.
Taigi žmogaus ateities pensija iš esmės priklauso ne nuo to, kiek jis yra sumokėjęs pinigų, o nuo to, kiek pinigų sumokės kiti. Iš čia ir kyla daug ką pagrįstai piktinanti frazė esą dirbantieji išlaiko pensininkus. Tačiau pykti čia reikėtų ne ant pensininkų ir ne ant dirbančių žmonių, o ant tų, kas paėmė ir išdalijo ne savo pinigus.
Tokia sistema gali veikti tik tada, jei šalyje pensininkų yra daug mažiau nei dirbančių žmonių. Ši proporcija išlieka daugmaž stabili. Tačiau jei visuomenė sensta (kaip yra Lietuvoje ir visoje Europoje), ilgainiui pensininkų vis daugėja, o dirbančių žmonių - mažėja. Kadangi tokioje situacijoje pinigų pensininkams lieka vis mažiau, neišvengiamai turėtų mažėti ir pensijos.
Jei pensijų mažinti nenorima, tokioje situacijoje lieka vienintelė išeitis - užkrauti pensininkų išlaikymą vis mažesniam skaičiui dirbančių žmonių juos dar labiau apmokestinant arba trūkumą valstybės pensijos lėšų socialiniame fonde padengti "magišku" būdu - iš nacionalinio biudžeto. Tačiau tereikia prisiminti, kad biudžetą suneša tie patys dirbantieji, ir tampa aišku, kad abu šie sprendimai vienas nuo kito iš esmės nesiskiria. Vadinasi, mažėjant dirbančių žmonių ir daugėjant pensininkų tokia pensijų sistema yra pasmerkta.
Kaip veikia privati kaupiamųjų pensijų sistema?
Privati kaupiamųjų pensijų sistema veikia taip - darbuotojo įmokos yra surenkamos ir kaupiamos, kad būtų išmokėtos senatvėje. Maža to, pinigai saugioje vietoje ne šiaip sau guli, o yra investuojami, todėl įmokėtų pinigų vertė auga. Todėl būsimo pensininko pensija priklauso ne nuo dirbančių žmonių ar pensininkų skaičiaus, o nuo to, kiek pinigų jis sutaupė. Tokia sistema panaikina išlaikytinių- išlaikytojų ryšį, išlaisvina pensininkus iš priklausomybės nuo dirbančių žmonių. Galiausiai tokios pensijos yra žmogaus nuosavybė ir nebepriklauso nuo valdžios įnorių.
Privačios pensijų sistemos rizika kyla iš pensijų fondo bankroto galimybės. Prisimenant karčią lietuvių patirtį, ši galimybė gali atrodyti kaip niekada didelė. Tačiau jos nereikėtų perdėti - fondai investuoja į galybę vertybinių popierių, leisdami pasirinkti norimą rizikos lygį. Tad reali rizika siejasi su klausimu "Kiek išaugs mano įmokėtų pinigų vertė?", o ne "Ar aš išvis gausiu pensiją?".
Kas vyksta dabar ir ką reikia daryti?
Dabar Lietuvoje veikia mišri sistema: didžioji įmokų dalis nukreipiama į "SoDros" fondą, o maždaug penkis kartus mažesnę sumą leidžiama kaupti privačioje pensijų sistemoje. Tačiau jau dabar pasigirsta kritikos, esą privatūs pensijų fondai žmonėms uždirba nepakankamai pinigų. Privačios pensijos kaupimas yra ilgalaikis procesas, todėl skaičiuoti, kiek pinigų padaugėjo, reikėtų ne po kelerių, o po kelių dešimčių metų.
Teiginys, kad esą privačių pensijų fondų administravimo išlaidos, lyginant su apyvarta, turėtų būti mažesnės, yra teisingas tik iš dalies. Kitaip tariant, tiek kiaulės taupyklės, tiek didelio seifo sargui reikia mokėti tokį pat atlyginimą. Jei taupyklė labai maža, gali nutikti net ir taip, kad už saugojimą teks sumokėti daugiau pinigų nei sukaupta taupyklėje. Bet ar tai rodo, kad taupymas neveikia? Ne, tai tiesiog parodo, kad pinigus saugoti didesniame seife apsimoka labiau. Norint, kad administravimo išlaidos mažėtų, reikia leisti žmonėms daugiau savo pinigų pervesti į privačius pensijų fondus, o ne atvirkščiai.
Dar teigiama, kad esą privatus pensijos kaupimas kenkia dabartiniams pensininkams. Esą dėl to, kad maža įmokų dalis nueina į privačius pensijų fondus, dabartiniai pensininkai gauna mažesnes pensijas. Viena vertus, iš tiesų - jei žmonėms nebūtų leidžiama taupyti, jų pinigus būtų galima nukreipti į "SoDros" biudžetą. Tačiau ar tai reikštų didesnes pensijas ir ar tos pensijos didėtų tiems, kam reikia, nėra aišku. Galiausiai, kad ir kaip tobulai veiktų dabartinė valstybinė pensijų sistema, principas "paimti ir išdalyti", ne "taupyti" (kaip yra privačiuose kaupiamuosiuose pensijų fonduose) ignoruoja ateities perspektyvą, kad tų, iš kurių bus ką "paimti", vis mažės.
Be abejo, nereikia pamiršti, kad Lietuvoje didžiajai daliai dirbančių žmonių taupyti nebuvo leidžiama, todėl jų pensijų mokėjimas neįmanomas be valstybinio pensijų fondo. Tačiau būtent dėl to siūloma pensijų reforma ir vyksta palaipsniui, t.y. ir užtikrinant pensijas dabartiniams pensininkams ir sudarant galimybes dirbantiems žmonėms taupyti senatvei.
Jei valdžia rimtai rūpinasi pensijomis, pensininkais ir jų ateitimi, yra keletas dalykų, ką ji galėtų padaryti:
- Leisti žmonėms vis daugiau lėšų taupyti privačiuose kaupiamuosiuose pensijų fonduose;
- Plėsti privačią pensijų sistemą ir nesudaryti kliūčių pensijų fondų efektyvumui, t.y. neriboti investicijų krypties, grąžos ar administravimo mokesčių dydžių;
- Pensijų sistemą tobulinti atsižvelgiant į jos ilgalaikius tikslus, o ne į momentinius įvykius finansų rinkose, nekeisti esminių prieš ketverius metus pradėtos pensijų reformos sąlygų;
- Valstybinėje pensijų sistemoje (jei apsispręsta ją išlaikyti) susieti įmokas ir išmokas. Kitaip tariant, taikyti tą patį principą, kaip ir privačiuose pensijų fonduose, kur pensija tiesiogiai proporcinga įmokų dydžiui.
Eltos inf.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą