Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta PABEDINSKIENĖ, Seimo narys profesorius Povilas GYLYS, socialinių mokslų daktarė Jolanta SOLNYŠKINIENĖ, filosofas Krescencijus STOŠKUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Kas vyksta, kad priimdami valstybės biudžetą turime problemų dėl „Sodros“?
A.PABEDINSKIENĖ: Be abejonės, „Sodros“ įmokų didėjimą paskatintų naujų darbo vietų atsiradimas. Turime galvoti apie investicijas į šalį ir darbo vietų kūrimą. Dar svarbu darbo aplinkos tobulinimas.
Reikėtų įvertinti, kokius piliečius šiandien turime. Mes džiaugiamės, kad užimtumo problemika mažėja. Šiuo metu turime jau tiktai 168 000 darbo biržoje užsiregistravusių žmonių.
Bet mes negalime pasakyti, kad tai yra išspręsta problema. Turime labai stipriai atsigręžti į šeimas, ypač į jaunas šeimas, kurios augina vaikus. Reikia sudaryti lankstesnes sąlygas užimtumui, kad jauni tėvai galėtų įsidarbinti. Tai būtų kaip ir motyvacija, paskata išlaikyti žmones Lietuvoje.
Dėl emigracijos. Iš Lietuvos išvyksta daug jaunų ir vidutinio amžiaus. Bet reikia įvertinti ir tai, kad dalis jų išvyksta pagal darbo sutartis ir trumpesniam laikui. Ir mes matome galbūt nedidelius, bet reemigracinius poslinkius.
Kelčiau klausimą, kodėl tie žmonės, kurie išvyksta gyventi į kitas šalis, taip elgiasi. Nejaugi vien dėl ekonominių paskatų? Ko gero, būtų visas priežasčių kompleksas. Ir viena iš tokių priežasčių - socialinės sistemos tvarumo nebuvimas.
Daugelis darbingo amžiaus žmonių dabar kelia klausimą: įmokas moka lyg ir dideles, bet kai apskaičiuoja pensiją, ji nėra tokia didelė. Svarbu peržiūrėti visą socialinio draudimo sistemą.
Visos sritys yra susijusios: socialinio draudimo sistemos tvarumas, užimtumas, darbo santykių lankstumas, skurdas ir socialinė atskirtis. Mes iš savo srities, pasitelkę ir Lietuvos profesorius, mokslininkus, analizuojame situaciją ir bandome dėlioti tą dėlionę, kaip viskas turėtų atrodyti.
Noriu akcentuoti, kad mes negalime vieni išspręsti visų problemų. Liūdna pripažinti, kad šiandien Lietuvoje, ir ilguoju laikotarpiu, socialinė politika yra formuojama tik fragmentais.
Antra, socialinė politika iš tiesų dirba jau su pasekmėmis. Socialinė politika turėtų atliepti žmonių interesus, kad žmogus jaustųsi saugus, nesvarbu, ar jis jaunas, ar vidutinio, ar garbaus amžiaus. Turėtų būti visų tų sistemų susietumas, socialinis saugumas.
Dėl visos socialinės politikos sutvarkymo. Čia galima įžvelgti didžiulį indėlį ir Švietimo ir mokslo misterijos, ir sveikatos srities. Kalbant apie užimtumą, investicijas, naujų darbo vietų kūrimą, svarbus ir Ūkio, ir Žemės ūkio ministerijų indėlis. Turėtų būti toks sisteminis kompleksinis matymas.
G.JAKAVONIS: Prieš 2000 metų kadenciją Tėvynės sąjungos reitingai pakankamai krito žemyn. Bet štai Irena Degutienė, socialinių reikalų ministrė, tarp ministrų buvo viena populiariausių. Socialdemokratų valdymo laikotarpiu Vilijos Blinkevičiūtės, socialinių reikalų ir darbo ministrės, reitingai visada buvo aukštesni negu tos partijos. Ar tai dėl rūpinimosi socialiai pažeidžiamiausiais žmonėmis? Kur čia slypi tas paradoksas?
P.GYLYS: Į reitingus labai nesigilinsiu, nesu sociologas. Bet aš manau, kad politikai kartais sugeba „darytis reitingus“, kurti įvaizdį. Vieni tai daro geriau, kiti prasčiau.
Svarbiausia, kas iš tikrųjų išlaikys, maitins, rengs pensininkus, ir kodėl šiuo požiūriu padėtis mūsų netenkina? Tendencija tikrai kelia nerimą. Pagal žmogiškojo kapitalo nutekėjimą esame paskutinėje vietoje Europos Sąjungoje.
Iš tikrųjų tai yra sisteminis klausimas, ir jam reikia sisteminio sprendimo, bet aš nematau sisteminio suvokimo. Čia ne vienos ministerijos dalykas, bet aš nematau mūsų politinio elito supratimo.
Visi matome, kad emigracija yra milžiniška problema. Kuo daugiau jaunų žmonių išvažiuoja, tuo santykis tarp dirbančių ir išlaikančių asmenų yra prastesnis. Tada perspektyva yra prasta dviem požiūriais: nacionalinis produktas negali deramai augti ir iš jo sunku išlaikyti žmones, kuriems reikia socialinės pagalbos.
Kaltas mūsų individualistinis požiūris, nesuvokiamas valstybės vaidmuo. Manoma, kad rinka viską gali išspręsti, kad bendrasis gėris atsiranda savaime. Jeigu verslo lyderiams yra gerai, tai jie galvoja, kad šalyje gerai visiems. Bet taip nėra.
Žmonės išvažiuoja, nes jie neišgyvena, esant tokiam minimaliam darbo užmokesčiui ir darbų stokai, ypač provincijoje. Tada reikia važiuoti į didžiuosius miestus, kur irgi ne pyragai. Arba jeigu kas iš šeimos ar pažįstamų užsikabino kur nors Anglijoje, tai už to kabliuko kabinasi ir kiti.
Pasirodo, Vakaruose reikia dirbančių žmonių, o mūsų žmonės dirba gerai. Pasirodo, jie ten ir našūs. O čia jie nenašūs. Tik nuvažiuoja - iš karto našiai dirba.
G.JAKAVONIS: Tik ar pagal specialybę?
P.GYLYS: Ne, bet dėl našumo yra atskiras klausimas. Kaip tas našumas skaičiuojamas? Sakykim, Lenkijoje vidutinė pensija yra 430 eurų, pas mus - 240, čia maždaug prieš pusantrų metų taip buvo. O BVP vienam gyventojui yra tas pats. Vadinasi, neteisingai paskirstomas netgi tas kuklus turtas, kurį mes čia dirbdami sukuriame.
Net latviai, kurių BVP vienam gyventojui yra mažesnis, sugeba mokėti didesnę pensiją negu mes. Pažiūrėkite į vidutinę algą arba į minimalų darbo užmokestį - visur mūsų skaičiai yra mažiausi.
Kodėl susidarė tokia situacija? Verslas ideologiškai dominuoja. Viešojo intereso, bendrojo gėrio supratimas yra prislopintas. Visi tik verkia, kad jeigu pakelsiu tau darbo užmokestį, verslas neišsilaikys.
Tai padarykime taip, kad smulkiajam verslui būtų sudarytos sąlygos išvengti nuostolių, susijusių su minimalios algos didėjimu. Bet aš nematau judėjimo, nematau rimtos diskusijos. Ne tik politikoje, ne tik Seime, bet ir visoje visuomenėje.
Čia pirmaisiais smuikais griežia vadinamieji bankų ekspertai. Iš tikrųjų jie yra informaciniai lobistai ir stumia tą interesą. Susidaro toks įspūdis, kad jeigu mes įvesime progresinius mokesčius, padidinsime pensijas arba minimalią, vidutinę algą, tai visas verslas žlugs. Na, Lenkijoje nežlugs esant tam pačiam BVP.
G.JAKAVONIS: Kodėl taip vyksta?
J.SOLNYŠKINIENĖ: Labai nustebau iš ministrės lūpų išgirdusi, kad problemos nėra sprendžiamos sistemiškai. Bandžiau suklasifikuoti, kas gi čia vyksta. Patį pirmą punktą sau ir parašiau, kad trūksta sprendimų sistemiškumo.
Tai pirmiausia susiję su politiniais ciklais, su judėjimu iš rinkimų į rinkimus. Problema yra daug gilesnė. Politikai dažniausiai nesiima problemų spręsti iš esmės todėl, kad jie negali parodyti tų rezultatų kadencijos pabaigoje.
Dauguma tų sprendimų yra, sakykime, gelbėjimo operacijos. Tai yra kažkokių smulkių problemų sprendimas. Nėra kompleksinio požiūrio.
Kitas dalykas - kiekviena ministerija kuruoja tam tikrą sritį ir dažnai nesusišneka tarpusavyje arba neranda bendrų problemų sprendimo.
Kitas svarbus ir kartu susijęs klausimas - dėl kompetencijos.
Štai buvęs ministro pirmininko patarėjas S.Jakeliūnas interviu kalbėjo, kad jo komandos suformuluotų patarimų Vyriausybės kabinetui nereikia. Vyriausybė už gana nemažus pinigus geriau samdo ekspertų grupę. Pastarieji pateikia tezių rinkinį, kuris iš principo esminių pokyčių valstybei nepadarys.
Dar viena grandis - tai, be abejo, pačių politikų nenoras arba bijojimas kvalifikuotus patarėjus turėti. Iš tikrųjų protingų, gebančių patarti žmonių yra.
Yra dar viena problema, kurią galima sieti su paties kapitalizmo prigimtimi. Žymiausi pasaulio ekonomistai šneka, kad kapitalizmas išgyvena ne šiaip sau krizę, bet tai yra jau jo išlikimo problema. Susidarė begalė ydų, kurių nebeįmanoma racionaliai išspręsti. Ir tai susiję su kapitalizmo, kaip sistemos mechanizmo, susinaikinimu. Matome godumą, pelno siekimą, individualistinį požiūrį. Bet tai ir yra kapitalizmo raiškos esminiai bruožai.
Jeigu valdžia nedarys kokių nors sprendimų, kad pažabotų arba išspręstų kapitalizmo ydas, tai jokių geresnių dalykų mes nematysime.
Nedarbas, ekonominė, ne kažkokia kitokia, emigracija, depopuliacijos procesai Lietuvoje, socialinė atskirtis - tai yra kompleksinės problemos. Jos kyla iš to, kad valdžia nepakankamai bando pažaboti kapitalizmo ydas.
Dar viena problema - mąstymo inercija. Yra pasaulyje tam tikri tradiciniai modeliai, kuriais remiantis bandoma spręsti vienas ar kitas problemas. Tarp jų - ir „Sodros“ problemas. Yra sprendžiama, koks „Sodros“ modelis yra geras, koks negeras.
Mažėja žmonių skaičius, tai kodėl mums nepamėginus „Sodros“ problemų spręsti kitu būdu - didinant minimalų darbo užmokestį prievartiniu būdu? Kaip amortizacija nebūtų liečiama mokesčių sistema. Vyriausybė surinktų didesnes pajamas per gyventojų pajamų mokestį, ir valstybės funkcijos būtų išspręstos. Pakiltų gyventojų perkamoji galia, verslininkai būtų patenkinti, nes įsisuktų varikliukas. Paklausos dalis lyg ir padidėtų, žmonės turėtų už ką pirkti prekes ir paslaugas. O dabar bandoma perkelti tą naštą ant pačių individų pečių.
Problemų yra labai daug, galima būtų pasiūlyti daug įvairių modelių. Ir pasaulio praktika yra gana įvairi, galima ja tiesiog pasinaudoti.
P.GYLYS: Jei pažiūrėsime į makropaveikslą, pamatysime, koks jis sudėtingas ir kad variantų yra daug. O mes paimame vieną gabaliuką, pvz., PVM šildymui, ir tris mėnesius tampome šitą mokestį. Niekaip negalime pažvelgti į visą mokesčių sistemą.
G.JAKAVONIS: Kiekviena ministerija žiūri savo. Jeigu žmogus atstovauja vienam komitetui, yra labai specializuotas - žiūri čia. Ar nėra taip, kad kuris ministras stipresnis, tas ir nugriebia į savo pusę biudžetą?
K.STOŠKUS: Pirmiausia norėtųsi padėkoti ministrei, kad ji taip atvirai pasakė ir taip akivaizdžiai, kad nėra nė ko ginčytis. Čia mes lygiai į tą pačią dūdą pučiame. Valdžia sėdi, nieko negali pasakyti, jie gi mato ne blogiau už mane. Aš iš šalies, o jūs matote iš centro.
Visą sistemą, kuri susidariusi Lietuvoje, aš vadinčiau klanine. Tai, ką mes čia šnekėjome, visai tiktų Kultūros ministerijai. Viskas tinka iki paskutinio šūkio. Tą patį galima apie Švietimo ir mokslo ministeriją pasakyti. Nėra vadovo Vyriausybėje.
Kaip gali kiekvienas spontaniškai žinoti tas situacijas, kurias žino tik atskiros ministerijos? Vadinasi, nėra bendros strategijos.
Aš tuo labai gerai įsitikinau, kai ėmėmės tokio labai kuklaus projektėlio. Bet, man rodos, jis buvo labai esmingas, fundamentalus. Mes bandėme kelti klausimą, ką daryti, kad Lietuva neišsivaikščiotų. Juk čia yra esminis kriterijus - ar mes išliekame. Jeigu mes neišliekame, visa tai, ką jūs svarstote, yra tuščias darbas.
Galima grumtis dėl vandens, galima dėl šilumos, galima dėl energetikos. Ir visi tie klausimai bus tušti, jeigu jie neišsprendžia išlikimo klausimo kaip tokio.
Žmonės tik pasigąsdina: kiek po 20 metų bus lietuvių gyventojų, o kiek po 50 metų? Po 100 metų ar apskritai bus Lietuva? Jau užtenka šito sprendžiant lokalias problemas. O žinant tarptautinę padėtį, krizes, kiek daug yra galvosūkių.
Kai neturi jokios krypties, tai niekam nė į galvą neateina bandyti viską suderinti: daug ką turi daryti visas Ministrų kabinetas, daug ką - dvi ministerijos.
Pvz., buvo svarstomas mokyklų bibliotekų klausimas. Mokyklos neišsilaiko, o miestelyje yra dvi bibliotekos: viena - apylinkės, kita - mokyklos. Per 25 metus ta problema neišspręsta.
Kitados klausiau kultūros ministrės. Sakau, turbūt nesunku, susitikite su švietimo ministru ir susitarkite, kokiais principais vieną arba kitą mokyklą išsaugoti. Dvi, žinoma, iš tikrųjų per sunku. Tada bus viena biblioteka turtingesnė, ir taupymo laikais bus parodyta, kad štai mes kartu galime ką nors padaryti. Ką man atsakė ministrė? Aš iki šiol stebiuosi ir niekas nepasikeitė. Sako: man savų darbų užtenka. Aš suprantu, kad užtenka. Ji labai mėgdavo juosteles karpyti. Ir kiekvieną kartą, kai nukerpa juostelę, pasikviečia kas nors. Vis dėlto darbo užtenka. Bet bendras rezultatas tai nesėkmingas, nevykęs.
Sugriuvimas prasideda nuo paties Seimo. Ar tu šiaip šnekėsi, ar taip, vis tiek žmonės žiūri į viršų. Jeigu kelios ministerijos negali susitarti tarpusavyje, tai to nesusitarimo pradmenys yra pats Seimas. Juk yra Lietuvos problemos.
Iš tikrųjų partijoms svarbesni partiniai reikalai negu valstybiniai. Bėdų visur yra, ir vienam žmogui sunku peržengti savo ribotumą. Sistema yra pernelyg partikuliarizuota.
Aš kėliau klausimą - ar išsivaikščiosime iš Lietuvos? Jeigu mūsų nebus, kam mes čia posėdžiaujame? Siūlau tokią alternatyvą: jeigu mes negalime sutvarkyti savo valstybės, kodėl negalime prisijungti prie kitos šalies?
Buvo tokie žemėlapiai, kad ir prie Švedijos galima būtų prisijungti. Neliks daugybės rūpesčių, lėšų daug mažiau reikės, bus patyrę žmonės. Kam čia vaizduoti valdžią, kam vaizduoti politiką, jeigu mes tos politikos negalime panešti ant savo pečių?
Reikia turėti pagrindinius kriterijus, dėl ko mes visi kartu dirbame. Aš šito niekada negirdžiu. Ar teko per visas frakcijas tai svarstyti? Kad būtų parengta bendroji programa, kad Lietuva neišsivaikščiotų?
Čia ne tik apie emigraciją šnekama. O savižudybės? Jeigu tūkstantis žmonių nusižudo, tai turbūt nelabai gerai Lietuvoje jaučiasi žmonės. Kiti nenusižudo, tik skambina.
Turiu bičiulį, kuris sako, kad jeigu mes nebūtume pasišnekėję, jau būtų baigęs gyvenimą. Žmona išvažiavo, su vaiku sunku susišnekėti, vienas liko, patekęs į sunkią padėtį. Nemanau, kad čia lokalūs dalykai. Žinome, kokia iš tikrųjų yra statistika.
Galų gale avarijos kyla iš beprotybės. Jeigu prasistūmei, vadinasi, esi, o jeigu ne, tai sekti paskui kitą automobilį šiuolaikiniam žmogui labai sunku. Turint galvoje visą šį kompleksą, kaip tai galima išspręsti vienai ministerijai?
Pirmiausia Seimui reikia priimti fundamentalius įstatymus dėl Tautos išlikimo. Žinau partiją, kuri kalba, kad kultūros ministras taip pat yra prestižinis ministras. Nes yra surūšiuotos visos ministerijos. Pirmos, antros, trečios kategorijos ministerijos.
Visą dabartinę struktūrą reikia koordinuoti, sutelkti. Pati Vyriausybė to nepadarys. Tai turi padaryti Seimas. Jie turi peržengti savo partiškumą.
Tarybiniais laikais buvo viena partija, ir visi tai mokėjo gerai motyvuoti, pagrįsti, prisijungti prie jos, visus tuos išlošimus įvykdyti. Dabar liko tas pats, tiktai keli variantai. Dabar trys, bet dirba per tą pačią individualią partiją.
Kaip dabar vyksta debatai? Visi ieško priekabių vienas prie kito. Nieko daugiau nešneka, tik kaip nors prikibti. Žiūrint iš šalies, šlykštu, atleiskite už šį žodį. Ir taip bejėgiškai atrodo. Perspektyvos jokios nemato, jos nerūpi. Svarbu kaip nors įspirti kam į skaudžią vietą, kad galėtum diskredituoti. Nes nėra bendro intereso suvokimo.
Prašymas būtų susitarti dėl bendrų dalykų, ką reikėtų padaryti, kaip suderinti veiksmus, kad maždaug po penkerių metų būtų stabilizuotas gyventojų skaičius. Reikia išspręsti visą tą sąlygų kompleksą.
Viena partija man taip atsakė: jūs parenkite programą, tai mes žiūrėsime. Kiti sakė kreiptis į kitą partiją, paskui kai kreipiesi į tą partiją, sako - į frakciją kreipkitės. Frakcija sako kreiptis į prezidentę.
Kreipėmės į prezidentę. Tai ką prezidentė pasakė? Ji autoritetas, gali pasikviesti, pasišnekėti. Ji atsakė, raštas toks buvo, aš viską darau. Ir tą dariau, ir tą dariau. Bet aš tiktai nepastebėjau. Pasakė kažkur, kokia Rusija. Bet viešai žodžio negirdėjau dėl jokios problemos.
Neseniai girdėjau jos spaudos konferenciją. Ar pasakė nors vieną žodį apie tautos išlikimą? V.Putinas pažadėjo savo tautai milijardą gyventojų. Nejauku prie Kinijos. Jis supranta, kad reikia turėti gyventojų paramą, emigracija irgi vyksta. Bet ką reiškia Rusijai emigracija ir ką - Lietuvai?
Tai smarkiai veikia žmones psichologiškai. Nepasitenkinimas atsiranda dėl to, kad mes neįgalūs, iškyla daugybė tokių kompleksų. Kad bent kas nors iš politikų šitą problemą iškeltų į pirmą planą. Mes turime vieną uždavinį, kad ir kokioje ministerijoje žmonės dirbtų, kad ir kokiai partijai priklausytų.
G.JAKAVONIS: Kaip dabar mąsto mūsų jauni emigrantai? Jūs ten susitvarkykite Lietuvoje, tai mes tada parvažiuosime. Tie žmonės čia užaugo, iš čia išvažiavo.
A.PABEDINSKIENĖ: Ekonominės paskatos, be abejonės, žmones vilioja į kitas šalis. Žmonės nejaučia saugumo, savo ateities.
Valstybės prioritetas turėtų būti rūpestis dėl žmogaus, Tautos išlikimo.
Nelabai suprantu, kaip fragmentais galima sutvarkyti bet kokią sistemą.
G.JAKAVONIS: Ar negalite per Vyriausybės posėdį trenkti kumščiu: premjere, darysime šitaip, žmonės išsivaikšto?
K.STOŠKUS: Reikėtų tai padaryti.
A.PABEDINSKIENĖ: Nesigiriu, bet per dvejus metus tam tikrų žingsnių padarėme. Dėl minimalaus darbo užmokesčio mes tikrai einame į priekį, kalbame ir su darbdaviais, ir su profsąjungomis. Aiškiai suprantame, kad kuo žmonės turės daugiau pajamų, tuo jų vartojimo krepšelis labiau augs ir tuo valstybei bus tik geriau.
Dėl neapmokestinamo pajamų dydžio. Šiandien vienam už vieną vaiką yra 200, mes manome, kad turėtų būti 400. Neapmokestinamosios pajamos yra 570, o mes manome, kad turėtų būti 800. Vėlgi tai yra grynųjų pajamų į šeimą atėjimas, gerovės kūrimas.
Negali visko iš karto išspręsti socialinės politikos srityje. Yra tam tikrų veiksnių. Ateina tam tikra dalis ir iš ūkio, ir iš švietimo sistemos.
Kodėl turime mažą gimstamumą? Mes neturime normalios infrastruktūros. Mes neturime vaiko krepšelio, kurį turi kitos valstybės. Kad lėšos už būrelius, už maitinimą ne fragmentais būtų išmėtytos. Kad lėšos būtų koncentruotos ir šeima galėtų pasirinkti. Kad ji būtų garantuota, jog vaikas iki septynerių ar dešimties gaus visas tas paslaugas.
Manau, mes galime paskatinti jaunas šeimas neišvykti į kitas valstybes, čia kurti savo gerovę, kartu ir valstybės gerovę, auginant kartą ir susilaukiant ne vieno, bet gal 2-3 vaikų. Reikalingi drastiški sprendimai, nes jie valstybei kainuoja, taip pat sprendimai ir švietimo sistemoje. Be kultūros aš apskritai neįsivaizduoju Tautos išlikimo. Tai yra mentalinis pagrindas, nuo kurio viskas ir prasideda.
K.STOŠKUS: Baisiai gražu girdėti tuos žodžius.
A.PABEDINSKIENĖ: Dėl užimtumo. Kaip ministerija tam tikrus žingsnius mes padarėme. Mes lankstinsime darbo santykius, t.y. darbo laiką. Kad jaunos šeimos, jaunos mamos turėtų galimybę pasirinkti patrauklų laiką ir patrauklią formą. Jos bus naudingos visuomenei, bet kartu ir vaiką augins.
Dėl įvairių draudimo rūšių. Mes aiškiai pasisakome, kad jeigu išmokoms yra „Sodros“ viršutinė riba, tai ir įmokoms turėtų būti viršutinė riba. Nes mokami didžiuliai mokesčiai, o pensija maža. Žmogus dirbo ilgą laikotarpį, gavo didelį atlyginimą, bet kai atėjo pensinis laikas, jis žiūri, kad labai mažai sukaupė.
Visuomenė turėtų būti informuojama. Kiekvienas pilietis turėtų žinoti, kiek per metus jis uždirba, kad turėtų galimybę pasirinkti, galbūt papildomai kur nors investuoti ir kaupti senatvei.
Mes turime pasiūlymų ir ministerija yra daug ką padariusi. Ne visi mūsų sprendimai ir siūlymai būna palaiminti Seimo. Kartais pritrūksta ar politinės valios, ar tam tikro stiprumo.
Dėl darbo vietų regionuose. Mes ir su savivalda kalbamės. Pati asmeniškai į regionines plėtros tarybas vykau susitikti su merais, kalbėtis, kaip viską sujungti. Kad dalyvautų ir nevyriausybinis sektorius, ir verslas, ir sveikatos apsaugos, ir švietimo sritys. Mes einame tuo keliu, bet turbūt ne taip garsiai, ne taip stipriai, nes, ko gero, neturime užsiauginę didelių pečių.
K.STOŠKUS: Ar jus girdi, kai bandote užmegzti ryšius, norite bendradarbiauti?
A.PABEDINSKIENĖ: Kai kur girdi ir kai kur mes turime rezultatų. Jeigu kalbėtume apie socialinės globos namų pertvarkas, tai mes siekiame, kad kuo daugiau vaikų patektų į šeimas, būtų globojami, kad neaugtų tuose dideliuose namuose. Mes su merais važiavome ir kalbėjome. Vieni nesuprato, kiti puikiai suprato, o dar kiti yra pereinamajame laikotarpyje. Bet, pasirodo, niekada nebuvo kalbama, nebuvo važiuojama.
Į tas plėtros tarybas kvietėme nevyriausybinį sektorių, kvietėmės verslą. Juk privatus sektorius gali labai gerų darbų padaryti šioje socialinės politikos srityje.
Mes turbūt visi kalbame, turime daug idėjų, bet kažkaip nesėdame prie bendro stalo ir nepasakome, kad šitame etape darome tą, kitame etape - aną. Galbūt kompromiso nemokame suieškoti, kad rastume sprendimą.
K.STOŠKUS: Dabar įdomu, Seime sugalvojo priimti įstatymą antram vaikui. O trečiam, ketvirtam? Juk turėtų iš karto.
P.GYLYS: Pažįstu šeimą, kuri turi du vaikus, moka po 290 eurų (1000 litų) už jų priežiūrą. Ką jūs galvojate, trečio vaiko jie lauksis? Čia Vilnius.
Tuo metu, kai A.Zuokas yra ant sparnų, Vilniuje nėra darželių. Oro linijas mes turime, darželių neturime. Oro linijos, patikėkite, tikrai nėra miesto ekonomikos dalis. Geriausiu atveju - šalies rūpestis, ir tai didesnės negu Lietuva. Paprastai tokio dydžio šalys neišlaiko nacionalinių oro linijų. Bet A.Zuokas išlaiko.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą