ISTORIJA I. 1938-ųjų laidos 10 litų
O ką istorikas, numizmatikos specialistas, mano apie nacionalinę mūsų valiutą litą? Anot Igno Narbuto, litas yra daugiau nei pinigai. Tai mūsų identiteto dalis. XX a. nepriklausomybės išraiška.
„Net skurdžiausios valstybės stengiasi turėti savo valiutą, - patikino I.Narbutas. - Mes net unijoje su Lenkija kitokius pinigus kaldinome nei lenkai. Dabar motyvuojama, kad įsivedus eurą nereikės mokėti už lito konvertavimą bankams, bus patogiau. Tiesa, Lietuvoje bus išleidžiami ir proginiai lietuviški eurai. Kaip medaliai. Kolekcininkams. Dabar kolekcininkai proginių monetų jau nelaiko pinigais, nes jų nominalas neatitinka pirkimo kainos. Tokios proginės monetos kolekcionuojamos kaip medaliai. Grįžtame prie bendrosios valiutos, bet tie popieriukai virtualūs. Naujas žingsnis bus grynųjų pinigų atsisakymas. Grįžtame į tą istorinį laiką, kai tik atsirado pinigai“.
ISTORIJA II. 1922-ųjų laidos lietuviški centai. Popieriniai, bet padengti auksu (1 litas - 0,150462 gramo aukso)
O kas pirmieji pasaulyje įsivedė pinigus - dabartinių monetų analogus? Šią garbę norėjo sau prisiimti Kinija, prekių mainams ėmusi naudoti vario lydinius. Kinai už prekes mokėjo variniais strėlių antgaliais, variniais įrankiais ir t.t. Kuo prekė būdavo brangesnė, tuo daugiau turėjo sverti ir varis, už kurį kinas tą prekę įsigydavo. Tačiau pirmąją abstrakčią ir apskritą monetą - dabartinės monetos analogą - išrado ne kinai, bet graikai VII a. prieš mūsų erą. Tai įvyko tada, kai Mažojoje Azijoje ir Graikijoje buvo aptiktos sidabro kasyklos. Tais laikais finansų centrai buvo ne bankai, o šventyklos. Mileto (graikų miestas Mažojoje Azijoje, VII a. pr.m.e.) šventykla pirmoji iškaldino sidabrinius apskritimus su dievų atvaizdais ir šventyklos ženklais. Kai žmonės šventyklai kaip duoklę dievams atgabendavo avių, javų, vaisių, šventikai jiems įteikdavo sidabrinių apskritimų. Tarsi kvitą, kad žmogus su šventykla jau atsiskaitęs. O vėliau ir žmonės tarpusavyje ėmė atsiskaitinėti tais sidabriniais apskritimais.
„Senaisiais laikais, kai žmonės atrado pinigus, finansų centrai buvo šventyklos, o mūsų laikais bankai jau tapę savotiškomis šventyklomis, - juokiasi I.Narbutas, - tarsi atvirkščiai apsisuko istorijos ratas. Ir šiaip pasaulis globalėja, žmonės juda, tautos maišosi. Europa tampa tokia kaip vėlyvaisiais viduramžiais. Tik tada bendroji valiuta buvo sidabras ir auksas. Aukso kasyklos buvo Italijoje. O pradžioje, kol Italijoje dar nebuvo atrastos aukso kasyklos, buvo atsiskaitoma sidabru. Bendroji Europos valiuta buvo aukso dukatai, o mes Vytauto laikais atsiskaitinėdavome sidabriniais Prahos grašiais ir jais vyko visa tarptautinė mūsų prekyba.
Vyskupai, miestai kaldindavo savo monetas su įvairiausiais atvaizdais. Bet moneta, nesvarbu su kokiu atvaizdu, buvo verta tik tiek, kiek svėrė jos metalas. Pasveri, pažiūri, ar metalas nesudilęs. Žmonės atsiskaitydavo monetų maišeliais. Popierinė pinigų forma, kurią dabar turime, vis vien bent kažkokią išraišką turi, ne vien finansinę, bet ir istorinę. O kai pereisime prie pinigų, matomų tik kompiuteriuose, bet nepačiupinėjamų, jie jau neturės jokių istorinių ženklų. O kas, jei visatoje įvyks koks nors labai stiprus Saulės blyksnis ir elektra bankuose dings, kompiuterinė sistema išsijungs, kokia nors techninė avarija įvyks? Tada parduotuvėje jau nieko negalėsime nusipirkti. Mus, numizmatus, domina pinigų istorija. Ir gaila, kad Lietuvos istorija atsispindės tik proginėse monetose“.
ISTORIJA III. 1928-aisiais iškilę Lietuvos banko rūmai ir šiandien stebina savo grožiu, didingumu. Tada viskas buvo patikima - ir pinigai, ir pastatai. Ir valdžia buvo patikimesnė.
Gal todėl dabar pasaulyje toks pakilimas rinkti senuosius pinigus. Kolekcijų rinka patiria chaosą, atsirado daug falsifikatų, aukcionai jau nenori prisiimti už juos atsakomybės. Mat technikos amžiuje technologijos taip ištobulėjo, kad sunku atskirti autentišką pinigą nuo padirbinio.
Tarpukario Lietuvos Vyriausybė, vadovaujama ministro pirmininko Ernesto Galvanausko, nė kiek neabejojo, kad valstybei būtina sava valiuta. Parengiamieji savo pinigų įsivedimo darbai pradėti jau 1921 m. 1922 m. rugpjūčio 9 d. Steigiamasis Seimas priėmė Piniginio vieneto įstatymą, o rugpjūčio 11-ąją įsteigtas Lietuvos bankas. Įgaliotas 20 metų leisti mūsų nacionalinių pinigų emisijas. Banko valdytoju tapo Vladas Jurgutis. O banke iš pradžių dirbo tik penki tarnautojai. Glaudėsi pastate, esančiame Kaune, K.Donelaičio g.68. Tiesiai prieš sklypą K.Donelaičio g.85, kur 1928 m. iškilo specialiai Lietuvos bankui statyti neoklasicizmo rūmai. Projektuotas tuo metu vienintelio architektūros profesoriaus Mykolo Songailos. Ant rūmų stogo buvo įrengtas žiemos stogas. Apačioje - pinigų saugyklos. Buvo įrengti ir kai kurių darbuotojų butai. Viename bute apsigyveno politikas Augustinas Valdemaras. Vėliau banko tarnautojų tiek padaugėjo, kad V.Putvinskio g.38 jiems specialiai pastatytas didžiulis pastatas, suprojektuotas architekto Aleksandro Gordevičiaus.
Ar ir anais laikais įpuolėme į bankininkystę kaip banko „Sekundė“ laikais? Toli gražu. Į bankininkystę žiūrėta labai atsakingai. Prieš įsteigiant Lietuvos banką, pasidomėta, kokios bankininkystės sistemos funkcionuoja Vakarų Europoje. Ypač domėtasi Belgijos bankininkyste.
Lito pavadinimas dar nebuvo sugalvotas. Pinigus ketinta pavadinti „muštiniais“. O tuo metu, kai dailininkai Antanas Žmuidzinavičius ir Adomas Galdikas dar kūrė būsimos mūsų valiutos eskizus, Lietuvoje buvo atsiskaitoma Vokietijos ostais ir veikė Vokiečių Rytų skolinamoji kasa. Tik lietuviai ostus jau pervardino kitaip. Vadino auksinais.
Rusijai pagal 1920 m. taikos sutartį su Lietuvos valstybe perdavus mums 2 mln. aukso rublių, auksu jau buvo galima padengti pirmąją mūsų nacionalinės valiutos emisiją. Ir tada būta įvairių nesusikalbėjimų. Vokietija spaudė Lietuvą neatsisakyti osto. Seimo opozicija kaltino Vyriausybę, kad ji per lėtai ruošiasi įvesti naują valiutą. Bandė net interpeliacijas reikšti. Bet įvykius savaime paskubino Vokietijoje prasidėjusi didžiulė infliacija, visai nuvertinusi ostą. Tad 1922 m. rugpjūčio 9 d. Seimas priėmė Piniginio vieneto įstatymą. Seimo Ekonominės komisijos sekretorius Vaclovas Vaidotas pasiūlė naująją valiutą pavadinti litu.
Dešimties litų vertė buvo tokia pati, kaip vieno Jungtinių Amerikos Valstijų dolerio. Vieno lito atitikmuo - 0,150462 g aukso.
„Pirmieji laikinieji litai buvo atspausdinti Oto Elsnerio spaustuvėje Berlyne, - pasakoja I.Narbutas, - bet jie buvo labai prastos kokybės. Po poros mėnesių Čekijoje buvo atspausdinti kokybiškesni, nupiešti Adomo Varno. Dar tik mokėmės paišyti pinigus, todėl buvo parinkta daug spalvinių variantų. Ir dabar pirmieji mūsų atkurto lito dailininkai dar neturėjo patirties, kaip komponuoti. Pagrindinė banknoto figūra buvo komponuojama pinigo centre, toje vietoje, kur pinigas dažniausiai lankstomas. Vėliau pagrindinė figūra buvo perkelta į pakraštį. Kodėl atsisakyta pirmosios, t.y. laikinųjų litų laidos? Nes buvo menka apsauga. Žmonės pradėjo pinigus padirbinėti. Buvo daug įvairių spaustuvėlių. Net amatininkiškai nupaišydavo. Vieno cento buvo net keli besiskiriantys variantai, todėl įsiūlyti falsifikatą buvo lengva. Sakai pardavėjui - čia kitas pinigo variantas. Tas ir parduoda susipainiojęs. Bet policija gerai dirbo. Visus padirbinėtojus sugaudydavo“.
Vėliau, 1924 metais pradėtos kaldinti ir monetos.
O koks litas buvo pats gražiausias?
„Tas, kuris neišėjo, - juokiasi I.Narbutas. - Tai 10 litų, kurie turėjo pasirodyti apyvartoje 1938 metais. Bet tuo metu įvyko du istoriniai įvykiai. Vokietija atėmė iš mūsų Klaipėdą, o Lietuva atkūrė savo diplomatinius santykius su Lenkija. Tad kaip išleisi į apyvartą kupiūrą, kurioje buvo nupaišyti Vilniaus ir Klaipėdos herbai? Pabijojome vokiečių ir lenkų reakcijos. Nusprendėme jų neerzinti“.
O dabar irgi mūsų politikai baidosi, kad tik ko nors nesuerzintų. Europos Sąjungos vadų, Lenkijos. Matyt bijodami, kad ES neįtiks, ir eurą mums brukte bruka. Beje, tai jau būtų antroji mūsų lito mirtis. O pirmasis lito „pagrabas“ buvo suorganizuotas 1940 metais, kai Liaudies Seimo pirmininkas Justas Paleckis pasiūlė šalia lito įvesti ir sovietinį rublį. 1940 m. gruodį nutraukta užsienio prekyba su litais. Algos jau mokėtos rubliais, bet dar buvo galima pirkti už litus. Litas galutinai sunaikintas 1941 m. kovo 25-ąją. Likus tik keliems mėnesiams, kai į Lietuvą įžengė nacistinės Vokietijos kariuomenė.
Litas, paišytas mūsų iškilių menininkų, spalvintas gražiausiomis spalvomis, nacionaliniais raštais, dar kartą prisikėlė. O dabar - dar vienos jo laidotuvės?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą