Orumas už minimumą

Ar mityba kaulais ir kruopomis nepažeidžia oraus gyvenimo principo, kurį mums garantuoja Konstitucija? Teisininkai mano, kad lietuviai jau galėtų bylinėtis su Lietuva.

Šaldytuvo testas

Kiek jums kainuoja pripildyti šaldytuvą savaitei? Tokį klausimą pateikiau savo bičiuliams, gyvenantiems užsienyje.

"Būna tokių savaičių, kad reikia pataupyti, tada per savaitę, pirkdami maistą turguje ar prekybos centre, išleidžiame apie 50 svarų (apie 190 litų), geresnėmis savaitėmis galime išleisti iki 100 svarų (380 litų) ar net daugiau", - parašė Ugnė, nuo rudens su draugu gyvenanti ir dirbanti Londone.

Jurgita, gyvenanti nedideliame Švedijos mieste, su vyru apskaičiavo, kad maistui, neskaitant vyno ir skanėstų, dviese išleidžia apie 1000 - 1200 kronų (apie 380 - 400 litų) per savaitę.

Kristina iš Danijos keturių asmenų šeimai "baziniams" produktams (be mėsos) per savaitę išleidžia apie 500-800 Danijos kronų (apie 230 - 368 litus). Dar prisideda ir vyras, paprastai perkantis mėsą ir tai, ką uždėti ant sumuštinių, nes vaikai mokykloje valgo savo sumuštinius. Tokią statistiką esą patvirtina ir šių metų duomenys, pagal kuriuos danų šeima maistui išleidžia apie 10 proc. visų pajamų, savaitei skirdama kiek per 400 litų.

Kristina atsiuntė ir naujausią čekį, kurį gavo prekybos tinkle "Lidl". Už raudonųjų vynuogių 500 gramų sumokėta 8,15 lito, kilogramą obuolių - 4,5 lito, pusę kilogramo pievagrybių - 4,98 lito, neekologiško pieno (1,5 proc.) litras - 2,5 lito, 500 gr grietinės (18 proc.) - 4 litai, 2 kg miltų - 4,5 lito, 500 gr dribsnių - 3,6 lito, kilogramas cukraus - 3,15 lito, pusė kilogramo ruginės duonos su grūdais - 2,25 lito. Dar pirko marinuotų daržovių, razinų, sulčių, skalbiklio - už viską sumokėjo 127 litus.

Kristina pateikė ir brangesnės parduotuvės čekį, tačiau kainos jame - ne ką aukštesnės, nei Lietuvoje.

Lietuviška realybė

Naujausi SEB grupės ekspertų "Baltijos šalių namų ūkių finansų apžvalgos" tyrimai rodo, kad vienas namų ūkis Lietuvoje per savaitę maisto produktams prekybos centruose išleidžia vidutiniškai 130 litų.

Tai - apie 3 kartus mažiau, esant panašioms maisto produktų kainoms, negu išleidžia Danijos, Švedijos ar Anglijos gyventojai.

Žinoma, kitą dalį produktų lietuvaičiai perka turguje, kiti parsiveža iš ūkiškai gyvenančių tėvų ar užsiaugina patys sode ar darže.

Tyrimas rodo, kad netgi didėjant kainoms, žmonės maistui ketina išleisti tą pačią pinigų sumą.

"Išlaidos maistui per dvejus trejus paskutinius metus lieka vienodos, vadinasi, versdamiesi per galvą lietuviai sugeba išleisti tiek pat, nors maisto produktų kainos ir didėja. Vadinasi, jie turi mažinti arba produktų kiekį, arba bloginti kokybę", - sako "Swedbank" Asmeninių finansų instituto vadovė Odeta Bložienė.

"Nėra teisės išgyventi"

Henrikas MICKEVIČIUS, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius
Dominuojanti mūsų politinio, ekonominio, Laisvosios rinkos instituto elito nuomonė yra, kad teisės išgyventi nėra ir būti negali. Ekonomika turi veikti laisvai ir valstybė tik turi sudaryti sąlygas, kad nebūtų varžomi žmonės, norintys daryti verslą. Lietuvoje galioja kraštutinės rinkos fundamentalizmo pakraipa. Tuo metu, pavyzdžiui, Slovėnijos modelis yra socialiai orientuotas. Ten kalbama apie socialines ir ekonomines žmonių teises, ir ta valstybė tikrai pasižymi žymiai stipresne vidurine klase, ten nėra atotrūkio tarp turtingų ir skurstančių.

Lietuva yra pasirašiusi Tarptautinį socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės paktą. Valstybės, šio pakto šalys, pripažįsta kiekvieno teisę į pakankamą savo ir savo šeimos gyvenimo lygį, įskaitant teisę turėti pakankamai maisto, drabužių ir būstą, taip pat į nuolatinį gyvenimo sąlygų gerinimą. Valstybės pareiga - imtis visų įmanomų priemonių, kad ta teisė būtų užtikrinta. Todėl, norint įrodinėti, kad ši teisė pažeista, reikėtų pirma įrodyti, kad valstybė nesiima visų įmanomų priemonių.

"Reikia pradėti bylinėtis"

Petras RAGAUSKAS, teisininkas, teisėtyrininkas konstitucionalistas
Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad mūsų valstybė yra socialiai orientuota - tai reiškia, kad ji turi priedermę prisiimti tam tikrų įsipareigojimų naštą. Kita vertus, tas solidarumo principas sujungiamas su asmenine individualia atsakomybe už savo likimą.

Riba, ką valstybė privalo padaryti, sunkiai nustatoma. Konstitucijoje yra nuostata, kad asmuo turi teisę į teisingą atlyginimą. Kas tas teisingas, orumo nežeminantis atlyginimas? Ar 800 litų - tai riba, siejama su minimaliu orumo užtikrinimu? Ar žemina orumą, kai visą gyvenimą dirbęs neišgyvena iš pensijos?

Turime tam tikrus mechanizmus, kompensacijas už šildymą ir karštą vandenį, bet realiai niekas neužsiima tyrimu, už kiek žmogus gali pragyventi.

Ar maitintis kruopomis ir kaulais - jau žemiau orumo ribos? Viena, orumas - vidinės žmogaus savijautos klausimas. Tačiau jei žmogui trūksta visaverčio maisto, yra pažeidžiamas ne tik jo orumas, bet daug svarbiau - teisė į jo fizinį integralumą. Nes tinkamai nesimaitinant, žmogaus sveikata silpsta, o pensija, kuri jam tikrai neleidžia normaliai maitintis, teisiškai galėtų būti prilyginta žmogaus žalojimui.

Politikai patys pripažįsta, kad už minimalią algą, siekiančią 800 litų neatskaičius mokesčių, negalima išgyventi. Tada formaliai, teisininko akimis, reikėtų kreiptis į teismą ir išieškoti trūkstamą dalį iki oraus, nežeminančio pragyvenimo.

Pensininkų ar žmogaus teisių gynimo visuomeninės organizacijos galėtų padėti parengti ir laimėti pirmąsias bylas šioje srityje. Pavyzdžiui, jei žmogus mokėjo sąžiningai socialinio draudimo mokesčius, jis turi teisę į orų pragyvenimą, o, sakykime, 2011-aisiais ta riba yra 1 000 litų. Jei tokia byla atsirastų, teismai vėliau lengvai štampuotų sprendimus - reikia tik pirminio impulso, reikia žmonių, kurie pirmieji išdrįstų tą pasakyti. Paskui valstybinė socialinė draudimo sistema turėtų persitvarkyti.