Pa­šal­pos skęs­ta alaus sta­ti­nė­se

9 mi­li­jo­nai li­tų – tiek vien Šiau­lių ra­jo­ne rei­kia per me­tus pa­šal­poms. „Nė­ra dar­bo!“ – šau­kia na­muo­se sė­din­tys dar­bin­go am­žiaus žmo­nės. Pa­šal­pų ga­vė­jų vis dau­gė­ja. Ar tik­rai rei­kia dar­bo, kai par­duo­tu­vė­je ne­di­de­lis kai­mas per sa­vai­tę iš­per­ka be­veik 700 lit­rų alaus?

Vie­nas pa­dėk­las – sa­vai­tei

Ato­kus Šiau­lių ra­jo­no Ša­ky­nos se­niū­ni­jos kai­mas. Po pa­šal­pų mo­kė­ji­mo praė­jo dvi die­nos. Prie par­duo­tu­vės per­pil­dy­ta šiukš­lių dė­žė: tuš­ti stip­raus alaus ir spi­ri­tuo­to 18 laips­nių stip­ru­mo vy­no bu­te­liai.

Par­da­vė­ja sa­ko, jog di­džio­ji da­lis gau­tų pa­šal­pų jau iš­leis­ta. Ji pa­ro­do san­dė­ly­je sto­vin­čius di­džiu­lius pa­dėk­lus su alaus pa­kuo­tė­mis.

„Ant vie­no pa­dėk­lo tel­pa 680 lit­rų alaus. Pa­dėk­lo sa­vai­tei neuž­ten­ka...“ – ne­links­mai ­sa­ko­ par­da­vė­ja.

Prie ka­sos sto­vi mo­kes­čių ter­mi­na­las, ku­ria­me ga­li­ma su­si­mo­kė­ti įvai­rius mo­kes­čius.

„Ge­riau­sias vais­tas yra ant­sto­liai. Kai gau­na per­spė­ji­mus dėl sko­lų iš ant­sto­lių, ga­vę pa­šal­pas jau sku­ba su­si­mo­kė­ti mo­kes­čius. Bi­jo ne­tek­ti na­mų“, – pa­sa­ko­jo par­da­vė­ja.

Pre­kės su­var­to­ja­mos čia pat, prie kai­mo par­duo­tu­vės. Per mė­ne­sį alaus vie­na­me kai­me su­var­to­ja­ma apie 2,5 to­nos.

Ki­to­kie vei­dai

Kiek­vie­nas kai­me su­tik­tas žmo­gus leng­vai pa­ro­do, kur ką tik gau­tos pa­šal­pos.

Na­mas. Ke­li so­cia­li­niai būs­tai. Bel­džia­mės į du­ris. Šei­mi­nin­kė pra­da­ro du­ris. Aiš­ku, kad čia pa­šal­pos ne­švais­to­mos alui. „Bels­kit į gre­ti­mas“, – pa­ta­ria šei­mi­nin­kė. Bet ten su gy­ven­to­jais ne­su­si­kal­ba­me.

Kie­me su­tin­ka­me tri­ju­lę. Vei­dai ir paa­kiai iš­duo­da, ką jie il­gą lai­ką vei­kė. Vie­no vy­ro striu­kė glot­niai ap­gu­lu­si už­si­kiš­tą užan­ty­je bu­te­lį.

Su­gu­ža­me į bu­tą, o ten – dar dau­giau žmo­nių su to­kiais pat al­ko­ho­lio pa­žy­mė­tais vei­dais. Jau­nes­nių ir vy­res­nių.

Po ne­di­de­lę vir­tu­vę ir vie­ną kam­ba­rį (bu­te gy­ve­na še­šie­se) bė­gi­nė­ja du ma­ža­me­čiai vai­kai. Kep­tu­vė­je van­de­ny­je čirš­ka mė­sa su stam­biai pjaus­ty­tų svo­gū­nų ga­ba­lais. Ant sta­lo – dar ne­di­de­lis ga­ba­liu­kas ža­lios mė­sos ir duo­nos kriaukš­lė.

Vai­kai na­muo­se – tik su trum­pa­ran­ko­viais marš­ki­nė­liais, abie­jų ran­ky­tės ap­mau­tos pirš­ti­nė­mis. Vai­kai kaž­ką ge­ria iš spal­vo­tų skar­di­nių ir vis žvilg­čio­ja į kep­tu­vę.

Tri­ju­lė su­gu­ža į vie­ną vie­nin­te­lį na­mų kam­ba­rį, sė­da­si ant lo­vų ir ne­jau­kiai ty­li. Bu­te­lį ne­šęs vy­ras nu­si­su­ka, pa­si­muis­to ir bu­te­lis at­si­du­ria už lo­vos, kad mes ne­ma­ty­tu­me, kas ja­me.

„Kam dirb­ti?“

Pa­ma­žu su­si­pa­žįs­ta­me. Mė­są kep­tu­vė­je čirš­ki­na tris­de­šimt­me­tė mo­te­ris, abie­jų vai­ku­čių ma­ma. Tre­čia­sis jos vai­kas gy­ve­na mies­te pas mo­čiu­tę. Mo­ters su­gy­ven­ti­nis, gal kiek jau­nes­nis už sa­vo pa­čią, var­to­si lo­vo­je po ant­klo­de, nors jau po vi­dur­die­nio.

Tris­de­šimt­me­tė gy­ve­na iš pa­šal­pų. Su vai­kais ji gau­nan­ti per 700 li­tų.

„Dirb­ti! Dirb­ti! Dir­bau ke­lis me­tus pre­kyb­cent­ry­je ka­si­nin­ke! Kas iš to! Gau­da­vau tiek, kiek da­bar pa­šal­pų!“ – ner­vin­gai šau­kia tri­jų vai­kų ma­ma, vis pa­mai­šy­da­ma van­de­ny­je ke­pa­mą mė­są su svo­gū­nais.

Klau­sia­ma, ko šau­kia, mo­te­ris at­šau­na, kad mes pa­tys „pi­jo­kai“, nes mū­sų vei­dai taip pat rau­do­ni. „Ką aš ži­nau, nuo šal­čio ar nuo šnap­so!“

Jos su­gy­ven­ti­nis gau­na ne­ga­lios pa­šal­pą, tik neį­var­di­jo, kiek.

IN­TER­JE­RAS: Dra­bu­žių „spin­ta“ įreng­ta ant grin­dų.

Trem­tis ir al­ko­ho­lis su­luo­ši­no šei­mą

Prie sta­lo sė­di sun­kiai nu­spė­ja­mo am­žiaus mo­te­ris. Ji – su­gy­ven­ti­nio ma­ma, vie­no iš tri­ju­lės, par­si­ne­šu­sios bu­te­lį, vy­ro pa­ti.

Kal­ba kiek švel­niau nei jau­no­ji. Pa­sa­ko­ja, kad gi­mė trem­ty­je. Jos tė­ve­liai iš­trem­ti už tai, kad bu­vo įtar­ti pa­dė­ję Lie­tu­vos par­ti­za­nams, tie­kę val­gį į miš­ką.

Ko­dėl pra­dė­jo ger­ti pa­ti? „At­si­me­nu, kaip tė­vai, grį­žę iš Si­bi­ro, ger­da­vo iš stik­li­nių sa­ma­go­ną. Si­bi­re iš­mo­ko“, – at­si­dūs­ta mo­te­ris.

Ji pa­ti ne­gau­na pa­šal­pos. Prieš ke­lias die­nas už­si­re­gist­ra­vu­si Dar­bo bir­žo­je ir ti­ki­si, kad pi­ni­gų gaus.

Trem­ties ma­čiu­sios mo­ters vy­ras gau­na neį­ga­lu­mo pa­šal­pą. Jo ran­kos – su­luo­šin­tos. Kar­tą, kai vy­ras su­si­py­ko, ap­si­py­lė ben­zi­nu, gąs­din­da­mas, kad su­si­de­gins. Bet ne­tru­kus su­si­gė­rė su „prie­šais“ ir, pa­mir­šęs, kad yra ap­si­py­lęs ben­zi­nu, no­rė­jo pri­si­deg­ti ci­ga­re­tę. Taip žmo­gus vir­to gy­vu fa­ke­lu.

Jam mo­ka­ma didesnė nei 700 li­tų neį­ga­lu­mo pa­šal­pa.

Du iš tri­ju­lės, par­si­ne­šu­sios bu­te­lį, kaip tik grį­žo iš mies­to. Už­si­re­gist­ra­vo Dar­bo bir­žo­je. No­ri ieš­ko­ti dar­bo?

„Iš kur to dar­bo gau­si? Nė­ra jo! Nė­ra!“ – lyg di­džiau­si dar­bi­nin­kai, ku­riems ran­kos pa­čios kil­no­ja­si pa­ma­čius dar­bą, dės­to vie­nas.

„Vi­si gau­na pa­šal­pas, ko mums ne­gaut?! Kuo mes dur­nes­ni?!“ – at­šau­na.

„Tik vie­na skar­bon­kė“

Na­mų du­ris pra­ve­ria mo­te­ris. Šian­dien blai­vi. Tris­de­šimt­me­tė – aš­tuo­nių vai­kų ma­ma. Vy­ras dar­be. Ma­žes­nie­ji vai­kai – lo­vo­se, vy­res­nie­ji – mo­kyk­lo­je.

Mo­te­ris at­vi­rai pa­sa­ko­ja, kad anks­čiau ger­da­vu­si daug. Da­bar, kai gau­na pa­šal­pas, nu­si­per­ka „tik vie­ną skar­bon­kę silp­no alaus“. „Skar­bon­kė“ sto­vi ant sta­lo. Jau tuš­čia.

„Pas vy­rą vi­si pi­ni­gai. Man ne­duo­da, kad ne­bū­tų pa­gun­dų“, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris. Vy­ras ir­gi nei­ma „nė la­šo į bur­ną“. Draus­mi­na ir žmo­ną.

Na­muo­se ne­daug so­cia­li­nių įgū­džių pėd­sa­kų, bet yra kur ko­ją pa­sta­ty­ti. Ant ra­šo­mo­jo sta­lo vai­kams pa­sta­ty­tas kom­piu­te­ris, bet dra­bu­žiai – ne spin­to­je, o kam­pe su­mes­ti.

Mo­te­ris pa­sa­ko­jo, kad jai ir vai­kams nuo sau­sio 1 die­nos su­ma­ži­no so­cia­li­nes pa­šal­pas. Da­bar gau­na ne­be 900 li­tų, o apie 500 li­tų.

„Su­ži­no­jo, kad vy­ras dir­ba, to­dėl ir su­ma­ži­no. Už­tek­sim“, – ra­miai pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

Ji nie­ka­da gy­ve­ni­me nė­ra dir­bu­si ir ga­vu­si at­ly­gi­ni­mo už dar­bą.

80 so­cia­li­nės pa­ra­mos šei­mų

Ša­ky­nos se­niū­ni­jo­je pa­šal­pas gau­na 80 šei­mų ar­ba 227 gy­ven­to­jai. Per mė­ne­sį 2013 me­tais šios šei­mos ga­vo 41 tūks­tan­tį 42 li­tus, o per vi­sus me­tus joms iš­mo­kė­ta be­veik pu­sė mi­li­jo­no li­tų – 492 506 li­tai.

Ša­ky­nos se­niū­nas Ar­tū­ras Ži­lins­kas su se­niū­ni­jo­je pa­gal nau­ją pa­šal­pų mo­kė­ji­mo tvar­ką su­da­ry­ta ko­mi­si­ja tik ką lan­kė­si pa­šal­pų ga­vė­jų šei­mo­se.

„Prob­le­mą ma­to­me, bet ar ką ga­li­me pa­keis­ti? Jei­gu žmo­gui pri­klau­so pa­šal­pa, mo­ka­me, net jei­gu žmo­gus ati­ma kąs­nį iš vai­kų ir iš­kei­čia į "bam­ba­lį“, – sa­kė se­niū­nas.

Se­niū­nas pa­sa­ko­jo, kad pro­ble­mi­nes šei­mas kvie­čia­si į po­kal­bius. Vie­na­me po­sė­dy­je už pikt­nau­džia­vi­mą bu­vo nu­tar­ta pa­šal­pą skir­ti ne­be gry­nai­siais pi­ni­gais, o mais­to ta­lo­nais. Šei­ma, ku­riai pa­šal­pa pa­skir­ta mais­to ta­lo­nais, se­niū­no tei­gi­mu, pik­ti­no­si, kad ne­tu­rės iš ko su­si­mo­kė­ti mo­kes­čių, nors yra ži­no­ma, kad gau­na neį­ga­lu­mo pa­šal­pą ir už at­lie­kas ar elekt­rą už­teks su­si­mo­kė­ti.

Bet ir iš mais­to ta­lo­nų kai ku­rie „pa­si­da­ro“ gry­nų­jų pi­ni­gų.

„Pa­sii­ma tak­si, nu­va­žiuo­ja į di­des­nę par­duo­tu­vę, už vi­sus ta­lo­nus pa­sii­ma mais­tą iš kar­to ir ta­da ne­šio­ja po kai­mą ir par­da­vi­nė­ja mais­to pro­duk­tus. O už gau­tus pi­ni­gus ži­no­me, ką per­ka“, – ap­mau­do ne­slė­pė se­niū­nas.

Trauks pikt­nau­džiau­jan­čius

Se­niū­no A. Ži­lins­ko tei­gi­mu, ko­mi­si­jai jau pa­vy­ko nu­sta­ty­ti, kad kai ku­rios šei­mos iš tie­sų gy­ve­na kar­tu, nors dek­la­ruo­da­vo, kad gy­ve­na at­ski­rai. Dėl to gau­da­vo di­des­nes pa­šal­pas. Jos bus su­ma­žin­tos.

„Rei­kia ba­lan­suo­ti pa­šal­pų mo­kė­ji­mą taip, kad žmo­gus ne­ba­dau­tų, bet ir ne­neš­tų dir­ban­čių žmo­nių sun­kiai už­dirb­tų ir mo­kes­čiais su­mo­kė­tų pi­ni­gų ati­duo­ti už bu­te­lį. Juk vien pa­ke­les tvar­kant kiek su­ren­ka­me iš­ger­to al­ko­ho­lio bu­te­lių. Bai­siau­sia, kad pa­šal­pų ga­vė­jų ir ge­rian­čių­jų kon­tin­gen­tas jau­nė­ja“, – sa­kė A. Ži­lins­kas.

Se­niū­no tei­gi­mu, žmo­nės pa­grįs­tai pik­tin­da­vo­si, kad pa­šal­pų ga­vė­jai įvai­riai gud­rau­da­vo, kad tik gau­tų di­des­nes pa­šal­pas.

„Rei­kia „iš­trauk­ti“ tuos ne­le­ga­lius gy­ven­to­jus, nes jų tik­rai yra ne vie­nas. Taip gal­būt pa­vyks su­tau­py­ti. Di­de­lių ste­buk­lų ne­si­ti­ki­me, nes ato­kiuo­se kai­muo­se tik­rai dar­bo nė­ra. Nau­jų darb­da­vių neat­si­ra­do, o dir­ban­čiuo­sius, ku­rie dar su­ge­ba dirb­ti, darb­da­viai jau at­si­rin­ko anks­čiau“, – sa­kė se­niū­nas A. Ži­lins­kas.

Vie­na­me ra­jo­ne – apie 9 mi­li­jo­nai li­tų

Nuo šių me­tų sau­sio 1 die­nos pa­šal­pų mo­kė­ji­mas ta­po sa­va­ran­kiš­ka sa­vi­val­dy­bių funk­ci­ja. Pašal­pų mo­kė­ji­mas ta­po sa­va­ran­kiš­ka sa­vi­val­dy­bių funk­ci­ja.

Šiau­lių ra­jo­no so­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus ve­dė­jos Ire­nos Si­ma­naus­kie­nės tei­gi­mu, se­niū­ni­jo­se su­da­ry­tos ko­mi­si­jos pa­gel­bės ana­li­zuo­jant pa­šal­pų tiks­lin­gu­mą.

„Ko­mi­si­jos ana­li­zuos pro­ble­mi­nius, pikt­nau­džia­vi­mo at­ve­jus, daž­niau tik­rins pa­šal­pų ga­vė­jų bui­ties są­ly­gas“, – sa­kė I. Si­ma­naus­kie­nė.

Vien per 2013 me­tus Šiau­lių ra­jo­ne iš­mo­kė­ta apie 9 mi­li­jo­nus li­tų pa­šal­pų.

SI­TUA­CI­JA: Ša­ky­nos se­niū­nas Ar­tū­ras Ži­lins­kas sa­ko, kad kai­me si­tua­ci­ja skaus­min­ga: dau­gu­ma gy­ve­na iš pa­šal­pų, nes nau­jų darb­da­vių neat­si­ra­do, o tie, ku­rie ga­lė­jo dirb­ti, jau dir­ba.