Primiršta Vokietija - vėl atrandama

Tiesa, nuomonės apie galimybes prasimušti šioje šalyje nevienareikšmės. Vieniems svarstant, jog nekvalifikuotai darbo jėgai arba turintiesiems tik "popierinius" diplomus išsikovoti vietą po saule Vokietijoje bus sunku, kiti galvotrūkčiais skuba mokytis vokiečių kalbos.

Tuo tarpu pajūrio jaunimas semtis žinių bei darbo patirties Vokietijoje turėjo puikių galimybių jau ne vieną dešimtmetį - Klaipėdos bei Neringos miestai partneriai šioje šalyje mielai padėdavo organizuoti praktikas arba rasti sezoninio darbo.

Partnerystės teikiamais pranašumais jaunimas sėkmingai naudojosi tol, kol koją ėmė kišti įsitikinimas, kad visą pasaulį galima užkariauti anglų kalba. Vis dėlto liberalizuojama rinka vokiečių kalbai jau pradeda nešti atgimimą.

Padienių darbininkų nenori

Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas neabejoja, kad atsivėrus naujai rinkai nuo gegužės išvažiuoti ieškoti laimės bandys nemaža dalis lietuvių.

"Tačiau Vokietija, palyginti su Airija ar Ispanija, turi savo specifiką. Ten labai stiprios profsąjungos. Tie, kurie turi rimtus diplomus ir patirties, kad ir dabar Vokietijoje gali rasti darbą, o nekvalifikuotai darbo jėgai arba turintiesiems "popierinius" diplomus, t. y. baigusiems universitetus, kurie duoda tik popierių, o ne žinių, bus sunku. Vokiečiai, atidarydami rinką, tikisi specialistų, o ne padienių darbininkų", - sakė jis.

Anot S. Besagirsko, pagal tautybę diskriminacijos Vokietijoje nėra, bet darbą vis tiek stengiamasi suteikti piliečiams. Pavyzdžiui, automobilių gamyklose labai mažai dirba ne vokiečių. Jie supranta, kad pigesnė darbo jėga išstumtų vokiečius, todėl, jei ateitų dirbti 100 lietuvių brigada, profsąjungos tikrai sukeltų streiką.

"Vienos dienos streikas atneštų daugiau nuostolių nei būtų naudos įdarbinus "pigesnius" žmones. Nekvalifikuotai darbo jėgai realu būtų orientuotis ieškoti darbo mažesnėse įmonėse arba dirbančiose šiek tiek šešėlyje", - sakė S. Besagirskas.

Jis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad vokiečiai turi mažiau tolerancijos atvykėliams nei ispanai ar britai. Britai esantys ypatingi tuo, kad save tapatina su socialiniu sluoksniu - su kitataučiu bendrauja mieliau nei su žemesnio sluoksnio saviškiu. Tai - istoriška: Indijos kolonijos laikais britai mielai kūrė santuokas su aukštesnės kastos indais nei su žemesnio sluoksnio saviškiais.

"Ispanijoje taip pat nelabai svarbu, kokios esi tautybės. Ten išplėtotas žemės ūkis, gausu sezoninių darbų, kuriems jau nuo senų laikų atsiveždavo kitataučių. O Vokietijoje žemės ūkis labiau modernizuotas", - sakė S. Besagirskas.

Kitas dalykas esąs kalbos barjeras. Niekam ne paslaptis, kad norint įsidarbinti Vokietijoje reikia bent šiek tiek mokėti vokiškai, kalbėti kita kalba vokiečiai nelinkę. Anglų kalbą, kitaip nei vokiečių, bent baziniams poreikiams išreikšti moka dauguma į svečias šalis išvykstančių lietuvių.

"Ispanų kalba - labai nesunki, be to, patys ispanai yra visai kitokie - šilti, draugiški, su jais galima susikalbėti ir ženklais. Integruotis į vokiečių kultūrą sunku. Didžioji kitataučių dalis ten - turkai. Taip jie ir gyvena nelabai integravęsi, susispietę atskiruose regionuose", - sakė S. Besagirskas.

Alga - nuomai ir mokesčiams

Skelbimų, jau dabar siūlančių darbą Vokietijoje statybininkams bei apdailininkams, senelių prižiūrėtojoms ir panašių specialybių žmonėms netrūksta. Tiesa, jau įsikūrusieji šioje šalyje pataria aklai bet kuo nepasitikėti - sukčių šioje srityje niekada netrūko. Taip pat svarstant važiuoti reikėtų apsvarstyti ir tai, ar tikrai tenkins atlyginimas.

Ne vienerius metus Vokietijoje dirbanti klaipėdietė Asta mano, kad Lietuvoje trokštantiesiems išvažiuoti trūksta informacijos apie visus esminius niuansus.

"Su kolegomis ar draugais padiskutuojame, kad žmones šiek tiek klaidina informacija dėl darbo. Kiek žinau, Lietuvoje sklando gandai, kad čia atvažiavęs gausi 2 000 eurų per mėnesį, bet tai tik skaičius popierėlyje. Į rankas nuo tos sumos gautum apie 1 200, o pragyvenimas tikrai nėra pigus - nuoma, mokesčiai, ir pinigėlių nė kvapo. Tie, kurie važiuoja tik užsidirbt pinigų ir parvežti juos šeimai ar taupytis kokioms nors didesnėms investicijoms, turėtų pagalvoti", - perspėja Asta.

Patys vokiečiai, anot jos, dėl imigrantų bangos labai nepanikuoja.

"Visi ieško pigios darbo jėgos, darbdaviams labai patogu turėti tokių darbuotojų, taip mušamos uždarbių kainos netgi didesnėse firmose", - sakė buvusi klaipėdietė ir pridūrė, jog yra pastebėjusi, kad dažniausiai imigrantai yra ir daug darbštesni už vietinius.

NORS pagal tautybę diskriminacijos Vokietijoje nėra, darbą vis tiek stengiamasi suteikti piliečiams. Pavyzdžiui, automobilių gamyklose labai mažai dirba ne vokiečių.

Ji atkreipia dėmesį ir į šios šalies pliusus. Didelėje logistikos įmonėje dirbančiai Astai darbas čia palyginti su buvusiu Lietuvoje, taip pat transporto įmonėje, atrodo netgi juokingai lengvas, krūvis nedidelis.

"Pradžioje, kol susitvarkiau dokumentus darbo leidimui, kaip ir visur reikėjo atlikti biurokratines procedūras, bet jos man pasirodė nė kiek ne painesnės negu Lietuvoje. Netgi buvo paprasčiau. Jei laikaisi tos šalies taisyklių ir nurodymų, viską susitvarkai gana greitai ir be jokių ilgų eilių laukiamuosiuose", - pasakojo Asta.

Pirmas reikalavimas buvęs prisiregistravus Vokietijoje pragyventi tris mėnesius, tuomet ji gavo darbo leidimą. Metus atidirbus pas tą patį darbdavį, leidimas buvo pratęstas visam laikui, t. y. be apribojimų ir visokiai darbo veiklai.

Popieriai - labai svarbu

Asta sako Vokietijoje sutikusi tik draugiškus ir supratingus žmones, nesulaukusi jokio neigiamo vietinių požiūrio apraiškų - Vokietijoje daug įvairių tautybių žmonių, taigi nėra didelio skirtumo, iš kur esi atvykęs.

"Dėl integracijos į vietinę visuomenę galiu pasakyti tiek - čia, kaip ir kiekvienoje šalyje, yra savi socialiniai sluoksniai, kurie tarpusavyje komunikuoja. Nėra taip paprasta, kol atrandi bendraminčių ratą, ypač jei tau neužtenka tik šnicelio ir alaus, bet laikui bėgant prisitrauki žmones, kurie atitinka tavo intelekto lygį. Žmonės, baigę studijas pačioje Vokietijoje, išvis lengvai integruojasi", - sakė Asta.

Apsisprendusiems vykti į Vokietiją klaipėdietė patartų labai gerai išanalizuoti darbo sutarties sąlygas, suskaičiuoti visas išlaidas - būsto nuomai, mokesčiams, maistui ir kitiems būtiniems poreikiams.

"Čia labai svarbu visokie popieriniai dokumentai. Jokių žodinių susitarimų! O juo labiau negalima pasirašinėti nesuprantant, kas parašyta. Tuomet geriau ieškoti žmogaus, gerai mokančio kalbą ar netgi vertėjo paslaugų. Sukčių visada buvo ir bus, ypač kur įdarbinami fizinį darbą dirbantys žmonės", - pabrėžė Asta.

Kalbos nebesimokė

Planus išvažiuoti dirbti į Vokietiją iliustruoja ir išaugęs noras mokytis vokiečių kalbos.

Pasak S. Dacho namų, kuriuose vokiečių kalbos kursai organizuojami nuo 1996-ųjų, direktoriaus Arnoldo Piklaps, uostamiestyje stipriai išaugusio susidomėjimo vokiečių kalbos kursais pastaruoju metu nepastebėta, tačiau Goethe's institutas Vilniuje jau dalijęsis įspūdžiais apie padidėjusią kursų paklausą. Vokiečių kalbos ypač noriai mokosi medikai.

"Tačiau, reikia pripažinti, paskutinieji metai mums buvo geresni nei laikotarpis prieš kokius dvejus metus. Beje, užpernai kolegė darė eksperimentą - užsiregistravo keliose kalbų mokyklose ir paprašė, kad paskambintų, jei kursai bus. Niekas nepaskambino", - sakė A. Piklaps.

Sumažėjęs noras lankyti vokiečių kalbos kursus, anot jo, tikriausiai buvo susijęs su augančiu anglų kalbos populiarumu ir emigracija į Didžiąją Britaniją bei Norvegiją, kur taip pat nesudėtinga susikalbėti angliškai, kol pramoksi norvegiškai.

Daugiausia, anot A. Piklaps, yra pradedančiųjų. Aukštesnio lygio kalbos kursams reikiamas skaičius žmonių paprastai nesusirenka, o pageidaujančiųjų intensyvių kursų atsiranda prieš brandos egzaminus.

Tikisi populiarumo

Artėjant darbo rinkos liberalizavimui vėl augantį susidomėjimą vokiečių kalba pastebi Jaunimo skatinimo bendrija "Liubekas-Klaipėda". Anot bendrijos pirmininko pavaduotojo Viktoro Sitalo, dėl šios priežasties svarstoma atnaujinti kalbos kursų organizavimą organizacijos patalpose.

Tai, jog prieš kurį laiką vokiečių kalbos populiarumas buvo kritęs, patvirtina ir Klaipėdos universitetas. Pasak Humanitarinių mokslų fakulteto dekano Rimanto Balsio, jau antrus metus net nebuvo surinkta vokiečių filologijos studentų grupė.

"Panaši situacija yra visoje Lietuvoje. Tai aiškintina tuo, kad mokyklose nyksta vokiečių kalba. Ją išstūmė anglų", - sakė R. Balsys. Nors, anot jo, vokiečių filologija yra tiek pat naudinga kiek ir anglų, o gal net ir naudingesnė.

Padėtį bando pagerinti pats universitetas - iki šiol kaip laisvai pasirenkamą dalyką kokią nors užsienio kalbą, taip pat ir vokiečių, studentai galėjo rinktis nuo trečio semestro. Ketinama, jei pritars universiteto senatas, tokią galimybę suteikti nuo pat pirmojo kurso.

"Vokiečių, anglų, rusų, italų, ispanų ir kitos kalbos - visos pas mus yra maždaug vienodo populiarumo. Tačiau gali būti, kad nuo pavasario, kai atsidarys Vokietijos rinka, studentai rinksis mokytis papildomos kalbos labiau atsižvelgdami į perspektyvą, o ne vien tai, kas jiems patinka", - svarstė R. Balsys.

Praktika nyko dėl kalbos

Paskutiniaisiais metais nebebūdavo lengva surinkti vokiškai kalbančio jaunimo, norinčio pasisemti žinių bei patirties Vokietijos įmonėse, grupę ir Jaunimo skatinimo bendrijai "Liubekas-Klaipėda".

"Mūsų jaunimas galvoja, kad su anglų kalba gali užkariauti visą pasaulį. Tokių, kurie moka vokiškai, vis mažėja", - sakė bendrijos pirmininkas Benediktas Petrauskas.

1994-aisiais, kai į Vokietiją praktikos išvažiavo pirmoji jaunimo grupė, anot B. Petrausko, tai buvo labai didelis dalykas. Semtis patirties iš užsienio kolegų į Liubeką vyko kvalifikuoti architektai, kitų rimtų specialybių atstovai. Grįžę žmonės kūrė savo verslus, pritaikė įgytas žinias.

Bendrija kiekvienais metais į Liubeką išsiunčia maždaug 8-10 žmonių - jaunimo iki 30 metų - grupę. Surandama ne tik vieta atlikti praktikai, bet suorganizuojama ir kultūrinė pažintinė programa. Praktika trunka mėnesį.

Kol kas jokio domėjimosi, kaip Vokietijoje būtų galima pasilikti visam laikui, bendrija dar nebuvo sulaukusi, taip pat, anot B. Petrausko, darbdaviai dar nėra siūlę kam nors pasilikti ilgiau. Tačiau šie metai bus pirmieji, kai praktikantams nebereikės darbo vizos.

Pasak V. Sitalo, šiemet pavyko surinkti kaip niekad gausų praktikantų būrį.

Neringiškius moko savanorė

Ne vienerius metus vasaromis į Vokietiją padirbėti važiuodavo ir Neringos jaunimas. Tokią galimybę jiems suteikdavo užsimezgusi Neringos ir Fehmarno salos partnerystė.

"Vaikai dirbdavo sezoninį darbą aptarnavimo sferoje - viešbučiuose, kavinėse. Buvo labai populiaru, norinčiųjų sulaukdavome daugiau nei atsirasdavo darbo vietų. Įdarbindami stengdavomės teikti pirmenybę sunkiau besiverčiančiųjų šeimoms - kad vaikai galėtų išvažiuoti ir užsidirbti. Vėliau darbo vietų jau atsirado daugiau", - pasakojo Neringos-Fehmarno draugystės komiteto pirmininkė Raimonda Ravaitytė-Meyer.

Paplušėję vasarą Fehmarne kai kurie neringiškiai nusprendė rinktis studijas Vokietijoje, yra ir šioje šalyje jau dirbančių.

"Daugeliui, kurie mokėjo vokiečių kalbą, ši kalba per Vokietiją atvėrė Europą", - sakė R. Ravaitytė-Meyer.

Šiuo metu programa nebetęsiama. Priežastis - kurį laiką nebeatsirado mokančiųjų vokiškai. Tačiau Neringa jau vėl stebi vokiečių kalbos atgimimą. Pasak R. Ravaitytės-Meyer, po pertraukos Nidoje moksleiviai jau vėl mokomi vokiečių kalbos, o bendruomenė taip pat pakeitė nuomonę, kad reikalinga tik anglų.

"Po kelerių metų pertraukos suradome mokytoją ir organizuojame vokiečių kalbos kursus. Atsirado 38 norintieji. Tai - labai daug", - sakė R. Ravaitytė-Meyer.

Mokyti neringiškių atvyksta savanorė mokytoja iš Vokietijos.

"Neringoje negalime nematyti to, kad didelė turistų dalis - vokiečiai. Aptarnavimo sferoje vokiečių kalba ypač reikalinga", - sakė R. Ravaitytė-Meyer.

"Įsidarbinti - pasisiūlius paplušėti nemokamai"

Viktoras SITALO, Jaunimo skatinimo bendrijos "Liubekas-Klaipėda" pirmininko pavaduotojas

Pirmą kartą į Vokietiją atlikti praktikos išvažiavau 1995 metais. Po to sekė dar trys kartai. Mano kolegos iš bendrijos juokaudami vadina mane rekordininku, nes daugiau kartų už mane praktikoje niekas nėra buvęs. Pirmuosius tris kartus atlikau praktiką šaltkalvių firmoje. Ketvirtas kartas 2000-aisiais buvo Liubeko auksakalių dirbtuvėje "Goldschmiede Mumm", nes tuo metu jau buvau apsisprendęs tęsti mokslus Vokietijoje - Pforzheimo auksakalių mokykloje.

Į viso to naudą galiu įžiūrėti jau iš 15 metų perspektyvos. Praktikos buvo naudingos daugeliu prasmių. Tai man buvo lyg pradinis impulsas kurti ateities planus. Vienas iš mano išvykų į Vokietiją rezultatų yra mano dabartinė profesinė veikla. Su dviem kolegomis juvelyrais kuriame bei gaminame papuošalus bei verslo dovanas pagal individualius užsakymus, stipriname savo papuošalų prekės ženklą.

Be abejo, būdamas kitoje šalyje paklausi savęs, ar nenorėtum joje pasilikti visam laikui. Į šį klausimą atsakiau sau dar pirmais mokslų Vokietijoje metais. Lietuvoje (po to ir Vokietijoje) man teko laimė mokytis pas daugelį puikių mokytojų, čia įgijau labai įvairiapusį meninį išsilavinimą. Dabar jaučiu pareigą tam tikra prasme grąžinti šią skolą, ateityje norėtųsi pasidalinti visa sukaupta patirtimi su kitais. Artimiausiu metu bandysiu organizuoti juvelyrikos kursus visiems norintiems susipažinti su šiuo nuostabiu amatu.
O ką patarti norintiesiems išvažiuoti? Vokietija yra daugiatautė šalis, tad požiūris į svetimšalius čia gana liberalus. Vokiečiai labai vertina profesinę kompetenciją, dalykiškumą bei tikslumą bendraujant. Įsidarbinti nėra labai sunku, jei turi aukštą kvalifikaciją ir gerai moki vokiškai. Svetimšalis, gerai mokantis vokiškai, visada padaro didelį įspūdį vokiečiui, nes šios kalbos mokėjimas kaip negimtosios šiais laikais nėra jau toks savaime suprantamas dalykas, kaip pavyzdžiui, anglų kalbos.

Norint patekti į tam tikrą firmą dirbti pasisiūlyčiau atlikti praktiką nemokamai, kad darbdaviui būtų lengviau apsispręsti. O tada, jau perpratęs darbo sistemą, susipažinęs su joje dirbančiais žmonėmis bei parodęs savo profesinius sugebėjimus, bandyčiau išsiaiškinti tolimesnę įsidarbinimo toje firmoje perspektyvą.

Skaičiai ir faktai

Vokietijos federalinis statistikos biuras pranešė, kad, preliminariais duomenimis, praėjusiais metais šios šalies ekonomika ūgtelėjo 3,6 proc. Šis rodiklis yra aukščiausias nuo pat 1991-ųjų, kai šalis susivienijo.

Prieš tai - 2009-aisiais - Vokietija buvo sulaukusi kito rekordo - didžiausio nuosmukio nuo Antrojo pasaulinio karo. BVP užpernai krito 4,7 proc.

Statistikos biuras praneša, kad Vokietijos ekonomikos pakilimą praėjusiais metais daugiausia lėmė užsienio prekybos apyvarta. Eksportas šioje šalyje pernai išaugo 14,2 proc. (2009 m. sumažėjo 14,3 proc.), o importas - 13 proc. (2009 m. - 9,4 proc.).

Nedarbas Vokietijoje šių metų sausį nukrito iki 18-os metų žemumų. Tai sustiprino būgštavimus, kad antroje pagal eksporto mastus pasaulio šalyje gali pritrūkti kvalifikuotos darbo jėgos.

Pernai spalį Vokietijoje buvo jaučiamas maždaug 84 000 darbuotojų trūkumas - daugiausia matematikų, programuotojų, taip pat turinčių technologinių ir gamtos mokslo žinių, taip pat trūko apie 43 000 inžinierių.