Profesorius Rimvydas Jasinavičius: Skurdo priežastis - per daug norinčiųjų gauti

Profesorius Rimvydas Jasinavičius: Skurdo priežastis - per daug norinčiųjų gauti

Skaudu ir gėda, kad įžengę į antrą buvimo Europos Sąjungoje dešimtmetį mes priversti kalbėti apie skurdą. Atotrūkis tarp turtingųjų ir skurstančiųjų nesiliauja didėti, kaip buvome, taip ir velkamės vargingiausių ES šalių uodegoje. Ekonomistas daktaras Rimvydas JASINAVIČIUS pranašauja, kad skurdas nesitrauks, jeigu mes ir toliau galynėsimės su pasekmėmis, o ne su jo priežastimis. Šiandien „Respublika“ su profesoriumi kalbasi apie tai, kodėl gyvendami kone ketvirtį amžiaus laisvoje Lietuvoje skurdo neįveikiame.

- Prieš šventes rengtos įvairios akcijos, raginančios aukoti vargstantiesiems. Vieni kalba, kad Lietuvoje skursta kas penktas, kiti - kad kas trečias šalies pilietis. Kurie yra arčiau tiesos?

- Tai priklauso nuo to, ką mes vadinsime skurdu. Pavyzdžiui, kaimo žmogui turėti 500 litų pajamų prie namų ūkio yra normalus lygis. „Ant asfalto“ gyvenančiam žmogui skurdo riba būtų apie 1000 litų. Jeigu imsime lygmenį, kad skurdo riba yra 500 litų vienam žmogui per mėnesį, tai manyčiau, kad tokių yra ne daugiau kaip penktadalis. Jeigu skaičiuosime, kad skurdo riba 1000 litų, gali būti ir trečdalis.

- Atrodo, kad valdžia kovoti su skurdu pavedė savivaldybėms. Joms buvo leista pačioms spręsti, kam skirti socialines pašalpas. Statistiškai skurdo turėjo sumažėti, nes baigiantis metams savivaldybės džiaugiasi sutaupiusios kuri vieną, kuri tris milijonus. Tie pinigai, teigiama, sutaupyti įvertinus pajamas tokių piliečių, apie kuriuos buvo sakoma, kad jie į darbo biržą registruotis atvažiuoja mersedesais. Dabar klerkai giriasi išleisiantys tuos milijonus gatvėms, aikštėms, tvenkinių pakrantėms tvarkyti. Bet kodėl savivaldybės nešneka mažinsiančios skurdą savo rajonuose? Juk galėtų po keletą socialinių būstų nupirkti.

- Tos priemonės tikslas buvo ne kovoti su skurdu, o atskirti tikrai skurstančius nuo tų, kurie tokie apsimeta. Bet man atrodo, kad šiuo atveju aptariant skurdo problemą reikia kalbėti apie tai, koks yra pavojingas daugelį užvaldęs siekis - GAUTI. Kai žmonės nori gauti pašalpą, paramą, dotaciją, tai ypač žalingas ir pavojingas visuomenės reiškinys. Gauti galima tada, kai kitoje pusėje yra žmogus, kuris nori duoti. Jeigu visuomenėje būtų pusiausvyra tarp tų, kurie nori gauti, ir turinčiųjų bei norinčiųjų duoti, viskas būtų gerai ir harmoninga. Paklauskite aplink esančiųjų, kas nori daugiau gauti. Beveik visi pakels ranką. O tada paklauskite, kas nori duoti. Beveik nesurasite. Tai pagrindinė bėda, kad pas mus per daug norinčiųjų gauti ir per mažai galinčiųjų ir norinčiųjų laisva valia duoti. Tai visa tikroji skurdo priežastis.

- Bet tarp skurstančiųjų yra tokių, kurie patys, jeigu turėtų, norėtų duoti. Bet jie dėl įvairių priežasčių neturi tokios galimybės.

- Tada aš jūsų klausiu, o kodėl jie neturi tos galimybės. Neturi profesijos, neturi išsilavinimo? Kas iš jų atėmė visa tai? Yra viena auksinė taisyklė, kurią prieš 2,5 tūkst. metų įvardijo Graikijos išminčius Aristotelis: tik teisingi mūsų pačių veiksmai gali pagerinti mūsų padėtį. Viską, ką mes turime, yra mūsų anksčiau darytų teisingų ar neteisingų veiksmų pasekmė. Kas nesimokė, kas simuliavo, tingėjo, tas neturi galimybės užsidirbti. Turi tas, kas stengėsi, mokėsi, dirbo, aukojosi. Dar viena skurdo priežastis - daugelis nuo tarybinių laikų nesuvokia tikrosios darbo paskirties esmės ir tikslo. Darbas - tai dalyvavimas mainų procese. Kai aš sukuriu savo darbu prekę ar paslaugą, kuri reikalinga kitiems žmonėms, aš ta produkcija keičiuosi su jais. Visi skurdieji, kurie tikisi gauti, yra pakliuvę į tas žabangas, nes negali padaryti, ko reikia kitiems. Tas, kuris nori gauti veltui, jis yra pavojingas visuomenės narys.

- Tai elementaru, bet mes turime tai, ką turime. Žmonių, praradusių pasitikėjimą savimi, gebėjimą dirbti, yra daug. Ir mes jų neišsiųsime į mėnulį. Ką su jais daryti?

- Mano senelio išsilavinimas buvo pradinis. Jis, jau turėdamas daug metų, sakė, kad į bet kokią visuomenę, į valstybę reikia žiūrėti kaip į didesnį ar mažesnį kaimą. Kaime yra visokių žmonių. Bet kaimo žmonės niekada negali suvalgyti daugiau maisto, nei jie patys užsiaugina. Ir jeigu rudenį kaimas dėl kažkokių priežasčių neturi pakankamai maisto, žiemą bus sunku. Kai kas badaus. Ir jeigu yra turinčiųjų ką valgyti, tai jie galės paremti kaimynus. Jeigu nėra to maisto, tai su lazda ir terba keliausi kaip ubagas. Ta kovos su skurdu pamoka yra tokia, kad mes bendrai turime sukurti ekonominį produktą, pakankamą visiems gyventi aukščiau skurdo ribos. Dabar du trečdaliai yra ekonominio produkto vartotojai, o tik trečdalis kuriančiųjų. Tų, kurie degradavę ir atrofavęsi, nuolat daugėja. Tai kas išaugins tą ekonominį derlių? Vieni yra beviltiški, kuriems reikia palengvinti jų dalią. Bet ir jie patys turi kabintis, kaip, pavyzdžiui, pensininkai soduose prisiruošia maisto atsargų. Yra jaunoji karta, kuri turi visas galimybes prisidėti prie to bendro derliaus auginimo.

- Aišku, kad reikia skatinti kuriančiuosius. Ar savivaldybės negalėtų padėti verslininkams, mokantiems savo darbuotojams geresnius atlyginimus, pavyzdžiui, atleisti nuo žemės mokesčio. Gal jos galėtų nutiesti komunikacijas, kad sutaupęs pinigų verslininkas už juos sukurtų darbo vietų. Negi savivaldybės tokios bejėgės?

- Pirmiausia noriu pasakyti, kad pas mus nėra savivaldybių. Pas mus jos tik taip vadinasi. Kaip buvo vykdomieji komitetai, taip ir liko. Kaip formuojamas jų biudžetas? Geriausiai tiktų žodis „iškastruotai“. Pas mus savivaldybės pajamas gauna tik iš vieno mokesčio - gyventojų pajamų mokesčio (GPM). O ar savivaldybės bendruomenės nariai nesukuria pridėtinės vertės, akcizo, muito, pelno mokesčio? Kodėl šitie mokesčiai eina tiesiai į centrą? Jeigu centrui nusilenksi, tai jis duos. Visame pasaulyje visi mokesčiai dalinami į dvi dalis ir tik kažkoks procentas eina centrui. Bet pas mus to nėra. Tai kaip savivaldybė kurs darbo vietas, kada neturi lėšų? Siūlote atleisti nuo žemės mokesčio? Tas mokestis visoje sistemoje neviršija pusės procento. Verslininkui savivaldybė padėtų, bet sukūręs darbo vietą ir pagaminęs produkciją jis mokesčius atiduos centrui aplenkdamas savivaldybę. Jeigu būtų taip, kad atleistas nuo žemės mokesčio verslininkas sukurtų darbo vietą ir jeigu nuo jos sukurtos pridėtinės vertės kažkas liktų savivaldybei, manau, visi merai šoktų mažinti žemės mokesčius. Grąža būtų milžiniška. O dabar žemės mokestis paliekamas savivaldybei, tad nuo jo atleidusi ji neteks pajamų. Ir jai nieko neliks.

- Dabar atrodo, kad savivaldybėms šaligatviai svarbiau nei žmonės.

- Vienas iš rodiklių, kurį reikia įdiegti visais lygiais - versle, savivaldybėje ir valstybėje, - investicinė grąža. Savivaldybė, įdėdama pinigus į asfaltą, grąžos negauna. Tai neigiamas rodiklis. O įdėjus į darbo vietą, ji gautų grąžą, GPM. Aplinkos gerinimas gerai, bet jis neduoda jokios pridėtinės vertės. Kita vertus, dar reikalauja papildomų sąnaudų. Bet kokio objekto priežiūra per metus kainuoja apie 10 proc. jo pastatymo išlaidų. Kodėl visos savivaldybės balansuoja ant bankroto ribos? Dėl to, kad jos įdėjo gautas subsidijas į vadinamuosius pasyvus, kurie reikalauja daugiau priežiūros išlaidų. Štai čia yra absoliuti klaida.

- Tai kodėl mūsų savivaldybėse viskas daroma priešingai?

- Atsakymas paprastas. Kiekvienas žmogus elgiasi taip, kad jį vertintų. Jeigu savivaldybę vertina už tai, kad ji išleido pinigų aikštei, tai ji ir gražins aikštes.

- Vadinasi, savivaldybės visiškai neįgalios?

- Mes trišalėje taryboje bendraujame su visais merais. Aš jų klausiu, kodėl jūs mažai prisidedate prie verslo. Atsako, kad patys nesuduria galo su galu. Paprašyk Vilniaus mero verslui kokių 50 tūkstančių, atsakys, kad biudžete pusantro milijardo skylė. O skylė iš kur? Iš tiltų, iš Gedimino prospekto ir panašiai. Didžiausias valstybės biznis yra kažkieno sukurta darbo vieta. Verslininkas naivuolis sukuria darbo vietą savais pinigais, o valstybė per mokesčius 70 proc. pasiima. Todėl, sako merai, verslo paremti negalime. Bet manęs prašo, jeigu galiu, padėti „organizuoti“ savivaldybėje kokios biudžetinės organizacijos filialą. Tada, sako, mums bus labai gerai. Žmonės turės darbą, gerus atlyginimus, o mes turėsime GPM. Bet su verslu tu atstok.

- Jeigu skurdas yra pasekmė, tai nuo ko reikėtų pradėti?

- Nuo švietimo sistemos. Koks dabar jos tikslas? Turėtų būti toks: suteikti gebėjimus žmogui generuoti pajamas, pakankamas jo gyvenimui. Bet mokytojai streikuoja. Jeigu mokytojas nori gauti, tai ir jo mokinys norės gauti. Dar vienas išminčius, Seneka, sakė, jeigu vaiką atiduosime auklėti vergui, geriausiu atveju išauginsime gerą vergą. Jeigu mes atiduodame savo vaikus tiems, kurie negali išgyventi ir streikuoja, tai ko mes sulauksime. Regionuose darėme apklausą, vienas klausimų buvo toks: iš kokio pajamų šaltinio žadate gyventi baigę mokyklą. Trečdalis atsakė - iš pašalpų. Toks švietimo sistemos rezultatas. Štai iš kur atsiranda ziabkinai. Mūsų aukštosios mokyklos kasmet parengia dešimtis tūkstančių specialistų, kurie nueina į darbo biržą arba emigruoja. O kas rengia darbdavius? Niekas.

- Pokyčiai šioje sistemoje atrodo labai tolima perspektyva. O ką daryti dabar?

- Paskirstykime savo veiklą, savo resursus taip, kad dalį skirtume kovai su skurdo pasekmėmis, dalį - su priežastimis. Apie pasekmes, matau, šneka visi, bet nematau, jog ką nors darytų, kad pašalintų priežastis. Kitaip mes šitą ligą pratęsime ilgiems metams ir bus dar blogiau. Jeigu nekovosime su priežastimis, greit nebeturėsime resursų kovoti su pasekmėmis.

- Bet dauguma gaunančiųjų pašalpas, skirtingai nei jūsų minėtas Ziabkinas (nenoru dirbti už pašalpą pagarsėjęs pilietis - red. past.), tylūs žmoneliai, bijantys išsižioti, nedrįstantys nueiti paprašyti darbo, o ką kalbėti apie kovojimą už save. Gal ta skurdo Lietuva per daug nuolanki ir nešaukia, kad laikas pradėti mąstyti ir kovoti su priežastimis? Gal pats skurdas yra kaltas?

- Teisingai. Man gaila skurstančiųjų. Bet man dar labiau gaila jaunimo, kuris gyvens dar blogiau. Priežastis yra ta, kad mes neteisingai pasirenkame valdžią, neteisingai suteikiame jai teises ir neteisingai vertiname jos rezultatus. Jeigu renkame už pažadus, tai ko galime norėti. Visi gudrūs sakyti, kad pinigų yra valstybėje. Bet tegul pasako, kur jų yra. Nueisime ir paimsime. Skurdas turi reikalauti balsuodamas. Pas mus demokratija turi savo išvirkščiąją blogąją pusę. Ji leidžia pažadėti, gauti visas teises ir nereikalauja jokios atsakomybės.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder