R. Zukas pokalbio su "Vakarų ekspresu" metu pripažino, jog per tuos beveik ketverius metus buvo akimirkų, kai norėjosi palikti šį unikalų projektą, tačiau susiimti padėdavo ir tikėjimas projekto misija bei svarba, ir nuolat jausta žmonos parama.
Koks buvo Jūsų profesinis kelias iki atėjimo į "Klaipėdos naftą"?
Teko darbuotis telekomunikacijų versle, o iš jo pasukau į energetiką, patekau į bendrovę LEO LT, kur ėjau įmonės grupių verslo vystymo vadovo pareigas. Pradėjus šios įmonės reorganizaciją, 2009-2010 metais teko kurti elektros energijos tiekimo bendrovę. Jos veiklai įsibėgėjus ir sulaukiau pasiūlymo dirbti "Klaipėdos naftoje" - įgyvendinti SGD terminalo projektą. Persikeldamas į uostamiestį pirmą kartą dėl darbo keičiau ir gyvenamąją vietą, nes esu vilnietis, iki tol visada dirbau sostinėje.
Kokios tada buvo mintys? Ar nebuvo dvejonių, baimės nerti į iki tol nežinomą sritį, imtis įgyvendinti visai šaliai itin svarbų energetikos projektą?
Žmogus juk visada turi įvairių emocijų. Tai buvo iššūkis. Tačiau su mokymusi, darbu ateina ir kompetencija, tampa lengviau suvokti aplinką, į kurią patekai ir turi dirbti. Lietuvoje nebuvo analogiškos patirties, tad pirmiausia didžiausias galvos skausmas buvo, kaip sustruktūrizuoti projektą - išsiaiškinti, kiek darbų reikia atlikti, kokios reikalingos procedūros, leidimai, kokią technologiją rinktis, kaip spręsti finansavimo klausimus, kokius teisės aktus reikia keisti, koks yra šio klausimo reglamentavimas europiniu lygiu.
Kaip pavyko surinkti reikiamą komandą?
Lietuvoje tuo metu tikrai nebuvo šios srities specialistų, tačiau buvo puikių inžinierių, technologų, dirbusių panašiose sferose - naftos, dujų įmonėse. Teko pervilioti. Kai kuriuos žmones radome ir "Klaipėdos naftoje". Tačiau turėjome samdyti ir konsultantus, turinčius tokių projektų įgyvendinimo patirties. Jie tikrai padėjo atlikti daug darbų, padėjo mūsų specialistams įgyti reikiamas kompetencijas.
Kiek žmonių šiuo metu sudaro SGD terminalo komandą?
Mūsų komanda dabar susideda iš dviejų dalių. Tai - projekto žmonės, kurių yra apie 30, ir terminalo eksploatacinė komanda - technikai, ekonomistai, inžinieriai ir kiti specialistai, kurių yra apie 20.
Kaip pavykdavo motyvuoti žmones, kurie turėjo dirbti neskaičiuodami valandų?
Nieko specialiai daryti nereikėjo. Manau, kad komandą motyvavo pati projekto apimtis, greitis, sveika ir pozityvi įtampa. Galiausiai - galimybė dirbti su unikaliu projektu. Kaitos kolektyve neišvengėme, tačiau ji buvo minimali.
Ar pačiam Jums nebuvo akimirkų, kai visgi norėjosi visą mesti?
Atvirai pasakius, buvo, ir nekart. Tačiau pagalvodavau apie misiją, kurią turi atlikti. O ji - aukščiau nei negatyvios emocijos ar klaidos, rangovų vėlavimai, jų klaidos. Be to, buvo aiški data, jau buvo aiški ir darbų apimtis. Emocijos tiesiog tapo rutina.
Ar buvo bemiegių naktų?
Kad visai nemiegočiau, tai tikrai nebuvo - laimei, kažkaip sugebu vis tiek "atsijungti", nors trumpam. Tačiau naktinių prabudimų ir pradėjimų mąstyti, ką reikia daryti vienaip ar kitaip, tikrai buvo.
Dabartinis energetikos ministras Rokas Masiulis yra sakęs, kad vien Seimo komisijai, nagrinėjusiai terminalo projektą, reikėjo paruošti tiek atsakymų, kad jie sudarė maždaug 4 000 lapų. Gal skaičiavote, kiek per visą projektą prireikė įvairiausių projektų ir dokumentų?
Vargu ar įmanoma būtų suskaičiuoti. Visos terminalo dokumentacijos storį reikėtų matuoti metrais. Ypač daug buvo susirašinėjimų su rangovais. Vien tokių raštų tikrai yra apie 5 000.
Tikriausiai projekto metu teko ir daug keliauti?
Man gal kiek mažiau, tačiau komandoje buvo žmonių, kurie labai dažnai dėl įrangos testavimo, gaminimo priežiūros turėjo keliauti ne tik į Pietų Korėją, kur buvo statomas laivas-saugykla "Independence", bet ir į Japoniją, Australiją ir kitas šalis.
Paprastam žmogui atrodytų, jog galimybė pamatyti tokias šalis yra didelis pranašumas.
Nekalbant apie tai, kad tokiose kelionėse vien lėktuve reikia prasėdėti mažiausiai 10 valandų, svarbiausia, jog iš jų kiekvienas turėjo parsivežti konkretų rezultatą - ne pramogauti ten skrisdavo, o prižiūrėti, kaip gaminama įranga, kaip ji vietoje testuojama.
Projektą nuolat lydėdavo ir tebelydi įvairiausia kritika - tai konsultantai per brangūs, tai laivas per brangus, jį esą reikėjo pirkti, o ne nuomoti, dabar jau kalbama, kad visas šis projektas dujas tik pabrangins. Kaip visa tai atlaikydavote?
Kiekvienas projektas turi tokią dalį kaip suinteresuotųjų šalių valdymas. Prieš pradedant bet kokį projektą yra aišku, kad bus ir palaikančiųjų, ir kritikuojančių. Kodėl yra besipriešinančių - sudėtingas klausimas. Atsakymas į jį yra daugialypis. Vieni tai daro dėl kokių nors asmeninių priežasčių, kiti - dėl specifinės patirties, dar kiti - dėl verslo interesų ir taip toliau. Kai suvoki tai kaip neišvengiamybę, projekto dalį, tiesiog dirbi su ja ir viskas. Mes nuo pat pradžių užsibrėžėme, kad viską, išskyrus komercines paslaptis, maksimaliai viešinsime. Manau, kad tuo užsiėmę mūsų žmonės padarė didžiulį darbą.
Kai kurie specialistai mano, kad labai trukdyti šiam projektui buvo suinteresuotos Rusijos specialiosios tarnybos. Ar jautėte tai?
Nežinau, ar taip buvo. To reikėtų klausti Valstybės saugumo departamento.
Gal matydamas per savo kabineto langą veikiantį terminalą jau lengviau atsipūtėte?
Man, kaip vadovui, dabar gal net sunkiau - matydama, kaip rūksta dūmai iš "Independence" (tai reiškia, kad vyksta išdujinimo procesas. - Autor. past.), žinodama, kad Klaipėda nuo lapkričio 15-osios jau naudoja norvegiškas dujas, komanda "atsipūtė" ir todėl jau reikia juos lengvai raginti (šypsosi. - Autor. past.). Tačiau dar reikia užbaigti visus popierinius terminalo "pridavimo" reikalus, vyksta įvairūs inspektavimai, komisijų vizitai ir taip toliau. Tačiau iki gruodžio 3-iosios, kuri yra oficiali terminalo eksploatacijos pradžios data, viskas bus padaryta.
ATSIJUNGDAVO. "Kad visai nemiegočiau, tai tikrai nebuvo - laimei, kažkaip sugebu vis tiek "atsijungti", nors trumpam. Tačiau naktinių prabudimų ir pradėjimų mąstyti, ką reikia daryti vienaip ar kitaip, tikrai buvo", - sako "Klaipėdos naftos" SGD terminalo departamento direktorius Rolandas Zukas.
Tikriausiai ir gruodžio 3-ioji yra ne pabaiga, juk kalbama apie įvairius terminalo plėtros planus.
Suprantame, kad yra infrastruktūra ir reikia stengtis didinti jos vertę, kad mažėtų jos išlaikymo kaštai. Beje, mes tai jau padarėme - terminalo statybų metu sutaupėme apie 100 milijonų litų. Nebuvo jokių vėlavimų, kurie galėjo lemti brangiai kainuojančias "Independence" prastovas, baudas iš dujų tiekėjų. Tai irgi sutaupymas. Tačiau tuo neapsiribojame - dirbame ta kryptimi, kad būtų išnaudotas visas laisvas terminalo pajėgumas, kad juo galėtų pradėti naudotis latviai ir estai, kad jis galėtų pradėti teikti SGD tiekimo laivams paslaugas, vežti įvairiu transportu SGD į šalies vidų, kur jos būtų naudojamos kaip kuras šildymui ir kitoms reikmėms.
Kaip projekto įgyvendinimo metu jautėsi Jūsų šeima, ar jautėte palaikymą?
Persikrausčius gyventi į Klaipėdą dukrytė buvo dar maža, gyvenome netoli jūros, tad jai čia labai patiko - kaip sakoma, jūra ir smėlis įaugo jai į kraują. Vis klausdavo, kada nueisime prie jūros. Tačiau žmona po motinystės atostogų grįžo į darbą Vilniuje, tad man dabar sunkiau. Tačiau ir pačioje darbų pradžioje, ir įpusėjus, ir dabar visada jaučiau jos palaikymą. Esu labai jai dėkingas už tai.
Pabaigoje norisi paklausti, kiek Jums svarbu tai, kad kartu su Roku Masiuliu visa "Klaipėdos naftos" SGD projekto komanda mūsų skaitytojų esate pasiūlyti "Metų klaipėdiečio" rinkimų nominacijai "Už metų nuopelnus"?
Tai tikrai labai džiugu. Labiausiai - dėl energetikos ministro. Jam reikia atiduoti didžiulę pagarbą, nes jo sugebėjimas išlaikyti komandą motyvuotą, sugebėjimas išaiškinti atliekamos misijos svarbą, sugebėjimas įrodyti, jog remiamės geriausia praktika, yra didžiulis nuopelnas.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą