Šiemet braškės – vėlyvesnės ir brangesnės

Lietuviškų, o gal lenkiškų?

Praėjusį ketvirtadienį prekybos centro „Maxima“ (J. Tumo-Vaižganto g.) automobilių stovėjimo aikštelėje braškėmis prekiavo plungiškės Rūta ir Akvilė. Pirmoji praeiviams siūlė įsigyti lenkiškų braškių, kurių kilogramas kainavo 4–5-is eurus, o antroji – lietuviškų, užaugintų Plungės pašonėje esančiame Vilmos ir Česlovo Dobrovolskių ūkyje. Už pastarųjų kilogramą prašyta 8-ių eurų. Buvo įdomu stebėti, kaip, išgirdę, jog pirmosios braškės – lenkiškos, praeiviai apsisukę traukdavo ieškoti lietuviškų, o, sužinoję pastarųjų kainą, grįždavo atgal prie lenkiškų. Tiesa, buvo ir tokių, kurie į lenkiškų uogų pusę net nežiūrėjo ir iš karto pirko brangesnes, bet lietuviškas uogas.

Daug metų vaisiais ir daržovėmis prekiaujanti Rūta sakė, jog prieš kelias dienas turėjo labai gražių graikiškų braškių, kurios nekainavusios nė 4-ių eurų, o šias pirkėjams išpirkus, užsisakė lenkiškų. Jos, pasak moters, niekuo nesiskiria nuo lietuviškų, tad ji nesuprantanti tų, kurie yra pasiryžę už Lietuvoje užaugintas uogas mokėti dvigubai brangiau.

Braškių ūkį įkūrė sugrįžę į tėviškę

Kitokios nuomonės yra Kaspariškės kaime su žmona Vilma ūkininkaujantis Česlovas Dobrovolskis – jų užaugintų braškių kasmet galima įsigyti prie visų didesnių Plungėje esančių prekybos centrų, o šeštadieniais – ir ūkininkų turguje. Vyras pasakojo, jog Lenkijoje žemė smėlinga, ir kad braškės derėtų, jų kerai gausiai tręšiami azoto trąšomis, dažniausiai – pačiomis pigiausiomis ir prasčiausiomis. Be to, uogos skinamos pusžalės, sunoksta vilkikuose arba sandėliuose, todėl skoniu neprilygsta lietuviškoms. Kai lankėmės pas Dobrovolskius, ūkininkas ruošėsi vežti į miestą parduoti ką tik priskintų uogų.

Šeima vyro tėviškėje ūkininkauti pradėjo 2013-aisiais. Prieš tai abu gyveno ir dirbo mieste, tačiau pablogėjus Č. Dobrovolskio mamos sveikatai, nutarė kraustytis į kaimą, kad galėtų ir mama pasirūpinti, ir paveldėtą žemę dirbti. Pradėję nuo tūkstančio daigelių, dabar Dobrovolskiai turi hektarą braškių, iš kurių apie pusę hektaro – šiemet derančių. Auginamos šiltnamiuose sunoksta pirmosios, bet šiemet dėl vėsaus pavasario vėluoja ir jų derlius.

„Pernai prekiauti braškėmis pradėjome gegužės 24-ąją, o šiemet – tik 30-ąją. Neseniai pavarčiau savo užrašus ir nustebau pamačiusi įrašą, kad praėjusių metų birželio 5-ąją už kilogramą braškių prašėme 5-ių eurų, o šiemet tą pačią dieną jos kainavo 10 eurų, – pasakojo V. Dobrovolskienė ir pridūrė, jog šiemet kortas sumaišė vėlyvos šalnos. – Manėme, jog turėsime gausų derlių, tačiau birželio pradžioje, per patį braškių žydėjimą, naktį buvusios šalnos pridarė daug nuostolių. Štai aname šiltnamyje nušalo net pusę braškių kerų. Lauke nuostoliai dar didesni.“ Kalbėdama moteris rodė pašalusius braškių žiedus – iš tokių uogų jau nebus.

Tokių metų dar nebuvo

Tokių didelių nuostolių dėl vėlyvų šalnų sakė iki šiol dar nepatyręs ir Rietavo savivaldybėje, Pyvorų kaime, 13 metų braškes auginantis Robertas Šerpytis. Birželio 3-iosios naktį jo valdose temperatūra nukrito net iki 7-ių laipsnių šalčio, tad gausiai tuo metu žydėjusių braškių neapsaugojo nei du sluoksniai daržo plėvelės, nei be perstojo veikę vandens purkštuvai. „Tą naktį visai nemiegojom“, – prisiminė R. Šerpytis.

Tris hektarus šiemet derančių braškių auginantis ūkininkas pasakojo, jog dėl vėsaus ir sauso pavasario vėluoja nokti ankstyvosios braškės, o uogos mažesnės nei ankstesniais metais. Vis dėlto vyras sakė negalįs dar pasakyti, nei koks bus derlius, nei už kiek pardavinės savo braškes. Esą kainą nustato tik atvykęs į prekyvietę ir apžiūrėjęs, kokių uogų ir už kiek siūlantys kiti braškių augintojai. Ir prekiaujantis jis tik pirmosiomis uogomis, o kitas, šių sezonui įsibėgėjus ir pasiūlai padidėjus, parduodantis prekeiviams iš Latvijos. Šie mielai perkantys braškes iš Lietuvos, nes Latvijoje jų užauginama kur kas mažiau.

Darbininkų dairysis užsienyje

Kaspariškės kaime ūkininkaujantys Dobrovolskiai visą ūkį, kuriame ne tik braškės noksta, bet ir bitės dūzgia bei kudakuoja naminiai paukščiai (šeima turi 14 avilių ir 78-is įvairius paukščius), prižiūrintys patys. Vasarą, per patį darbymetį, atvažiuoja padėti jųdviejų sūnus ir dvi žmonos seserys. Sutuoktiniai samdo pagalbininkes tik prekiauti braškėmis. Ar lengva patiems suspėti viskuo pasirūpinti? „Keliamės 5-tą ir į namus grįžtame tik visai sutemus, bet vis tiek visko nespėjame. Para galėtų būti ir ilgesnė“, – juokėsi sutuoktiniai ir pridūrė, kad ir žiemą ūkyje darbų netrūksta, tad klysta manantieji, jog iš braškių galima lengvai prasigyventi.

Kur kas didesnį ūkį valdančio pyvoriškio R. Šerpyčio braškyne ištisus metus darbo turi 6 darbininkai, o šiltuoju sezonu reikia net 15–20-ies žmonių rankų. „Kasmet darbininkų rasti vis sunkiau. Vieni susiranda nuolatinius darbus, kiti išvyksta dirbti į užsienį. Yra ir visai nenorinčiųjų dirbti. Teks prašyti leidimo įdarbinti žmonių iš Ukrainos, kitos išeities nebematau“, – sakė ūkininkas.