- Lietuvoje veikiantys skandinaviški komerciniai bankai vienas po kito ėmė skelbti, kad pradės mokėti nulines palūkanas už indėlius. Kol rinkoje veikė „Snoras“ bei Ūkio bankas, buvo mokamos palūkanos. Ar dabar skandinaviški bankai piktnaudžiauja, nes jiems nebeliko konkurencijos? - „Respublika“ paklausė Lietuvos bankų asociacijos prezidento Stasio KROPO.
- Tai visiškai nesusiję. Paprasčiausiai dabar pasaulyje centriniai bankai leidžia labai pigius pinigus, rinkose jų galima labai lengvai pasiskolinti. Tai - vienas dalykas. Kitas dalykas - pasikeitė reguliaciniai reikalavimai turėti tam tikrą likvidumą ir tai, kad indėliai būtų ilgesnio laikotarpio, o ne einamųjų sąskaitų. Lietuvoje tokių indėlių iš esmės nėra, nes pagal Civilinį kodeksą kiekvieną indėlį galima atsiimti. Ir dar viena priežastis - už indėlių draudimą bankai į Indėlių draudimo fondą turi mokėti 0,45 proc. nuo indėlio. Kai toks mokestis, indėlio pinigų nėra kam paskolinti, kad būtų nors kokia grąža. Juo labiau kad ir paskolų paklausa nėra didelė, nors kreditų palūkanos yra gana žemos. Nėra galimybių brangiai perskolinti, todėl nėra galimybių ir kažką mokėti indėlininkams.
- Neįtikinote. Juk už indėlių draudimą bankai mokėdavo ir anksčiau, tai kodėl tik dabar tai atsiliepė indėlių palūkanų dydžiui?
- Be abejo. Bet anksčiau, kai pinigus būdavo galima paskolinti už 6, 7, ar 8 procentus, tai buvo galima ir palūkanas mokėti didesnes. Tada ir draudimo įmokos bankams taip skaudžiai nesijautė. Dabar ir valstybė metams pasiskolina vos už 0,3 procento. Net į Vyriausybės vertybinius popierius negalima investuoti indėlių, nes tai būtų nuostolinga. Be to, tai - trumpalaikiai pinigai, kurių poreikio nėra. Todėl ir kilo indėlių krizė. Mes negalime pakeisti pinigų kainos pasaulyje. Ją nustato pagrindiniai pasaulio centriniai bankai - tiek JAV, tiek Japonijoje, tiek euro zonoje pinigai yra labai pigūs, paskolos teikiamos vos ne už nulines palūkanas.
- Gruodžio mėnesio bankų veiklos apžvalgoje teigėte, kad indėlių portfelis per metus Lietuvoje išsipūtė net 3,9 mlrd. litų - iki 47 milijardų. O būsto paskolų portfelis vien gruodį prarado 27,6 mln. litų. Tai kur dedasi tie indėliai? Iš Lietuvos gyventojų surinkti pinigai išpumpuojami į Skandinaviją?
- Krizės laikotarpiu Skandinavijoje sutaupyti pinigai buvo naudojami kreditams Lietuvoje išduoti. Indėlių ir paskolų santykis tebuvo 50 proc. Kitaip tariant, tik 50 proc. paskolų Lietuvoje buvo finansuojama iš vietinių resursų. Dabar šis skaičius padidėjo iki maždaug 80 proc. Iš esmės tai yra geras dalykas: palūkanos neišvežamos, žmonėms nereikia mokėti palūkanų išorės subjektams. Tai teigiamai veikia šalies ekonomiką. Kita vertus, visų indėlių „įdarbinti“ nėra galimybės.
- Tačiau kodėl tie patys skandinaviški bankai Lietuvoje už indėlius taiko nulines palūkanas, o Latvijoje, Estijoje ir pas save - pliusines?
- Latvija indėlių draudimo įmokas sumažino iki 0,2 proc. O pas mus nesiimama jokių priemonių. Mes mokame aukščiausias Europoje indėlių draudimo fondo palūkanas, kai pinigai neturi kainos, todėl tokia situacija ir yra.
- O ar skiriasi kredito palūkanos Lietuvoje ir Skandinavijoje? Gal lietuviams skolina brangiau?
- Paskolų palūkanos pas mus 0,5-1 proc. mažesnės nei Suomijos ar Vokietijos tokios pačios rizikos įmonėms. Kai kurie bankai, veikiantys keliose šalyse, sako, kad pas mus dirbti jiems nelabai apsimoka, nes kitur gali paskolinti brangiau. Būstų paskolų palūkanos pas mus irgi 0,5-1 proc. mažesnės. O dėl indėlių palūkanų - sunku vertinti, kokios jos yra skirtingose šalyse, nes visur skirtingos valiutos, skirtingos infliacijos, ten centriniai bankai atlieka emisijas, o mūsų bankas - ne ir t.t., todėl lyginti skirtingų rinkų negalima.
- Gal indėlininkai ateityje dar ir turės susimokėti už tai, kad bankai naudojasi savo pelnams uždirbti jų pinigais?
- Labai tikiuosi, kad to neatsitiks. Dabar yra mažesnė tikimybė, kad Europos centrinis bankas įves mokėjimus už centriniame banke laikomus pinigus, tai yra minusines palūkanas. Tačiau tokia galimybė nėra negalima. Jei Europos centrinis bankas vers bankus mokėti už laikomus indėlius, visko gali atsitikti.
- Vargstantys skandinavų bankai, nors ir „labai neapsimoka pas mus“, kažkodėl iš čia neišsikrausto. Bet grįžkime prie palūkanų... Jei jau indėlininkams gresia primokėti už indėlių laikymą, gal ir paskolų palūkanos greitai taps nulinės?
- Ką jūs kalbate? O tai iš ko tada bankai egzistuos? Indėlius juk jie priima ir apdraudžia, o paskolos visuomet yra su kredito rizika. Tai įeina į kredito kainą. Verslui niekada negali būti nulinių palūkanų.
- Mūsų Vyriausybė ėmėsi iniciatyvos riboti atsiskaitymus grynaisiais. Ar Skandinavijoje irgi yra tokie ribojimai?
- Yra, ir daug griežtesni. Pavyzdžiui, Norvegijoje riba yra 250 eurų (863 litai). Ir suma laipsniškai mažinama. Be to, mačiau, kad jau yra ir ES direktyva, skirta pinigų plovimo prevencijai, kuriai įsigaliojus bus numatytas reikalavimas šalims riboti atsiskaitymus grynaisiais.
- Bankų akcininkai turbūt trina rankomis, nes padidės atsiskaitymų per juos? Turbūt bankų lobistai ir prastūmė tokią direktyvą?
- Bankai tikrai neturi jokio suinteresuotumo. Mokėjimai, kurie atliekami per bankus, pelnui beveik neturi jokios įtakos. Grynųjų ribojimas tėra tik dėl šešėlinės ekonomikos stabdymo. Bankams tikrai tokie pervedimai didelės įtakos neturi.
- Kaip tai neturi? Juk kasmet Lietuvoje bankai už pervedimus, valiutos konvertavimą, įmokų už komunalines paslaugas priėmimą ir panašias paslaugas susižeria daugiau nei po 700 mln. litų.
- Tačiau bet koks pinigų pervedimas vidinėje banko sistemoje kainuoja 80 centų. Didesnių pervedimų, viršijančių 10 tūkst. litų, tėra keli procentai visų mokėjimų. Nesvarbu, ar pervedi 20 litų, ar 20 tūkst. litų - pervedimas kainuoja tiek pat. Todėl iš to bankams uždarbis yra mizerinis.
- O kodėl tada bankai taip aktyviai pritaria grynųjų ribojimui? Ir kodėl kiekvienas žmogus, turintis susitaupęs grynaisiais, jau laikomas potencialiu nusikaltėliu?
- Jei pažiūrėsime įvairius tyrimus, tai ryšys tarp šešėlinės ekonomikos ir grynųjų pinigų yra. Nereikia žiūrėti į mokėjimų ekonomiją. Pervedimai yra pigūs. Jei kažką skaidriai darote, operacijos skaidrios, tai kodėl to negalite daryti per banką?
- Ir duoti bankui papildomai užsidirbti?
- O kam gryninti pinigus, nuomoti seifą jiems laikyti? Tai irgi kainuoja ir nėra saugu.
- Elektroninės sąskaitos nėra saugios. Programišiai PIN kodus „nulaužia“, sukčiai juos išvilioja iš patiklių žmonių...
- Kas rūpinasi saugumu, tikrai pinigų nepraranda. Jei pinigai dingsta dėl banko kaltės, klientui dengiami visi nuostoliai ir jis nieko nepajunta. Bet jei pats klientas elgiasi neatsargiai ir kažkam atiduoda savo prisijungimo duomenis, tai tuomet jis pats kaltas. Tačiau jei žmogus toks naivus, tai iš jo galima paimti pinigus ne tik iš elektroninės sąskaitos, bet ir iš seifo.
- Tarp tų, kuriuos vadinate naiviais, yra ir Seimo narių. Bet ne apie juos šneka. Apie bankų apetitus: kai kurie jau pradėjo imti 3 litų mokestį net už tai, kad žmogus grynaisiais papildo savo elektroninę sąskaitą. Visą laiką tai būdavo nemokama paslauga. Kodėl didėja mokesčiai už visas bankų paslaugas? Ar jiems dar maža pelno?
- Negaliu kalbėti už visus bankus. Kiekvienas turi skirtingą kainodarą, skirtingą strategiją. Nėra bendros praktikos. Kai kurie bankai tokiu atveju neima mokesčių, jei sąskaita „pririšama“ prie kortelės ir būtent per ją vėliau pildoma sąskaita.
- Taip norima iškišti kuo daugiau kortelių, nes už jų tvarkymą galima nulupti papildomų mokesčių?
- Tai kad daugeliu atvejų kortelių tvarkymo mokesčio nėra. Tik simboliniai. Debetinių kortelių operacijos klientams yra nemokamos. Jei ateisite į banką iš šalies, turbūt bus šioks toks kortelės tvarkymo mokestis - gal 30, gal 40 litų per metus. Tačiau lojaliems klientams paprastai teikiamos nuolaidos ir kortelės dalijamos nemokamai. Pavyzdžiui, senjorams, kurie į korteles gauna pensijas.
- Už 2011-uosius SEB ir „Swedbank“ kartu sudėjus sumokėjo vos 3 tūkst. litų pelno mokesčio, nors abu kartu uždirbo 970 mln. litų. Ar šiemet ir vėl bus gudraujama? Vėl perkeliami kažkokie nuostoliai iš ankstesnių laikų?
- Daugumoje bankų nuostolių perkėlinėjimas jau baigėsi, todėl mokesčiai bus mokami nuo viso pelno. Bet ne visuose. Tačiau tai logiška, nes jie anksčiau patyrė nuostolių.
- Jūs esate Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras. Turėtumėte rūpintis Lietuvos interesais, tačiau advokataujate skandinaviškiems bankams, lyg būtumėte ne Lietuvos, o Norvegijos ar Švedijos signataras...
- Skandinaviška bankininkystė irgi nėra duota visam gyvenimui. Ji irgi yra investicija. Reikia suprasti, kad jie atėjo ne duoti labdaros. Bet kokia investicija turi duoti grąžą. Negaunant grąžos, investicijos mažės. Uždirbti grąžą darosi gana sudėtinga, todėl mažinamas bankų darbuotojų skaičius, mažinamos sąnaudos, kad galima būtų palaikyti bankininkystės lygį. Be bankininkystės, mes neturime kitokių kapitalo formavimo formų.
Aš tikrai neagituoju už vieną ar kitą skandinavišką banką, tik ginu sistemą. Sako, kad konkurencijos nėra, nes bankai - vien skandinaviški. Bet ji yra. Suomijos, Norvegijos, Danijos bankai, veikiantys Lietuvoje, tikrai tarpusavyje konkuruoja.
Aš jiems neadvokatauju, tik matau, koks yra jų vaidmuo valstybėje. Labai norėtųsi, kad būtų ir vietiniai bankai, kurie būtų stiprūs, skandinaviško lygio. Tačiau nelabai sugebama tokį verslą išplėtoti ir palaikyti.
- Galėtumėme interviu pradėti iš naujo... Kol rinkoje veikė „Snoras“ bei Ūkio bankas, buvo mokamos palūkanos. Ar dabar skandinaviški bankai piktnaudžiauja, nes jiems nebeliko konkurencijos?
Nulinių palūkanų už indėlius įvedimas, įvairių paslaugų apmokestinimas ir mokesčių padidinimas bankams turėtų atnešti dar didesnį pelną. Štai „Swedbank“ vakar paskelbė, kad Lietuvoje pernai uždirbo 392 mln. litų grynojo pelno. Palyginti su užpernai, jis dar labiau išaugo (2012-aisiais uždirbta 367 mln. litų).
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą