Už kiniškas prekes mokėsime kaip už geras

Ilgą laiką Kinija pasaulyje buvo žinoma kaip pigios produkcijos gamintoja. Tačiau vis dažniau iš tarptautinės rinkos ir pačių kinų gamintojų atsklinda nuogąstavimų, kad greitai pigių prekių era baigsis, o pasaulis gali tikėtis kainų kilimo. Vieniems tai gera žinia, esą atsikratysime kiniško šlamšto, kiti primena, kad Kinijai prognozuojamas itin šviesus scenarijus - galbūt tapti rinkos gigante, gaminančia moderniausias ir patvariausias prekes. Ką daryti tokiems kaip mes, kurie patys mažai ką gamina, o ir užsienio investuotojai vis dažniau kelia gamyklas į kitas, už Lietuvą patrauklesnes, šalis. Apie tai „Vakaro žinios“ kalbėjosi su verslo ir tarptautinių rinkų specialistais.

- Tarptautiniai analitikai vis garsiau kalba, kad pigių prekių gigantė Kinija greitai turės kelti kainas, nes didėja gamybos sąnaudos. Ar reikėtų baimintis, kad rinkoje nebeliks pigių kiniškų prekių? - „Vakaro žinios“ paklausė KTU EVF Ekonomikos katedros profesorės dr. Vaidos PILINKIENĖS.

- Mažai tikėtina, kad staiga išnyks pigios kiniškos prekės, nes kol kas Kinijos darbo užmokesčio vidurkis yra gerokai mažesnis už ES darbo užmokesčio vidurkį. Darbo sąnaudos yra viena iš pagrindinių gamybos sąnaudų sudedamųjų, o tai ir lemia Kinijos konkurencinius pranašumus eksporto rinkose. Visgi, kalbant apie tikėtinus pokyčius, Lietuva turi stiprinti savo nematerialiuosius konkurencinius pranašumus, susijusius su prekių ir paslaugų kokybe, geresniu vartotojų poreikių patenkinimu, lankstumu.

Dar vienas svarbus aspektas - šalies žmogiškieji ištekliai. Lietuva yra mažos atviros ekonomikos šalis, neturinti nei išskirtinių gamtinių išteklių, nei didelės rinkos. Taigi Lietuva turi sutelkti dėmesį į aukščiausius tarptautinius standartus atitinkančios švietimo sistemos kūrimą, paremtą kokybe, o ne kiekybe. Kvalifikuotų specialistų rengimas, aukštųjų technologijų ir inovacinių produktų kūrimas bei sklaida gali būti Lietuvos konkurencinis pranašumas ilguoju laikotarpiu.

Tyrimai rodo, kad pastaraisiais metais lyderiaujančios Kinijos įmonės keičia savo konkurencines strategijas iš mažų sąnaudų ir/arba darbui imlių pramonės šakų specializacijos į aukštųjų technologijų ir inovatyvių produktų gamybą. Be to, įmonės linkusios jungtis į pramoninius klasterius, o tai skatina intensyvesnį bendradarbiavimą, „win-win“ aplinkos stimuliavimą ir inovacijų kūrimą. Vienas iš tokių pavyzdžių Kinijoje yra „Dalian“ IT parkas, kuriame didžiausias dėmesys skiriamas kokybės vadybos sistemoms, žmogiškųjų išteklių kvalifikacijos stiprinimui ir įmonių partnerystės bei tinklo kūrimui. Natūralu, kad tokiame verslo kontekste gaminamų prekių kainų lygis yra aukštesnis ir konkurenciniai pranašumai skiriasi nuo tų, kuriuos lemia mažų gamybos sąnaudų veiksniai.

- Rinkos apžvalgininkai dažnai prognozuoja, esą Kinija kažkuriuo metu gali tapti daugiausia gaminančia šalimi ir nukonkuruoti visus kitus gamintojus, juolab kad vis daugiau pramonės gamyklų ir fabrikų esą keliama iš Europos į Aziją. Ar tikrai toks scenarijus yra realus?

- Deja, laikai, kai gamyklos ir fabrikai buvo perkeliami iš Europos į Aziją, jau eina į pabaigą. Tarkim, tekstilės pramonėje didieji aprangos ir tekstilės gamintojai, tokie kaip H&M, „Zara“, „Lindex“, jau prieš gerą dešimtmetį perkėlė savo gamybinius padalinius į Kiniją ir kitas Azijos šalis. Ir tai buvo priežastis priešintis 2005 m. sausio 1 d. pasibaigusios galioti ir Pasaulio prekybos organizacijos inicijuotos Sutarties dėl tekstilės ir drabužių prekybos režimo (angl. „Multi Fiber Agreement“) pratęsimui, - ja kelis dešimtmečius buvo reguliuojamos tekstilės importo iš vadinamųjų besivystančių šalių kvotos. Po didelio Italijos, Prancūzijos, Ispanijos spaudimo 2005 m. birželio 10 d. ES pasirašė susitarimą su Kinija, ir juo pagrindinėms produktų grupėms buvo nustatytos naujos kvotos, galiosiančios iki 2008 m. Švedija ir Danija balsavo prieš šį susitarimą, kaip ir buvo galima tikėtis iš tų šalių, kurios jau seniai įvertino neišvengiamą tekstilės pramonės transformaciją ir perkėlė tekstilės gamybą į Kiniją.

Šiuo metu vyrauja nauja tendencija. Dauguma tekstilės ir aprangos gamintojų planuoja ir jau vykdo savo gamybą Afrikoje. Netgi patys kinai planuoja milijonines investicijas į gamybinius padalinius Afrikoje. Tarkim, vienos lyderiaujančios Kinijos tekstilės ir aprangos kompanijos vadovas Jiangsu Lianfa planuoja 500 mln. dol. investicijas į Keniją - siekia pastatyti didžiausią tekstilės ir aprangos gamyklą Afrikoje ir sukurti daugiau nei 30 000 darbo vietų, o H&M stato gamyklą Etiopijoje.

- Vis dar tenka išgirsti, kad kiniška prekė rinkoje vertinama atsargiai. Esą ji dažniau pigesnė, bet ne visuomet kokybiška, ne vokiško lygio. Ar šis skirtumas egzistuoja, ar yra daugiau stereotipas?

- Klausimas, ar tikrai visos kiniškos prekės yra menkos kokybės. Tikrai nesiūlyčiau absoliutinti, nes dalis prekių, ypač tokių, kurios atstovauja žinomiems prekės ženklams, kokybe niekuo nenusileidžia vokiškoms ar kitoms europietiškos kilmės prekėms. Tokių prekių kaina jau dabar yra gerokai didesnė. Tarkim, net Vokietijos automobilių gamintoja „Daimler“ yra įsteigusi savo gamybos padalinį Kinijoje ir ten gamina „Mercedes-Benz“ automobilius, skirtus Kinijos rinkai.

Kita vertus, tokį prekių trumpaamžiškumą lemia tiek mūsų vartotojiškos visuomenės nuostatos, tiek vadinamosios augimo ekonomikos dedamosios, kai siekiama ne tik patenkinti vartotojo poreikius, bet ir skatinti jį vartoti kuo daugiau.

Kaip Lietuvos rinką pakeistų brangstančios Kinijos prekės ir kaip pasiruošti tokiems rinkos pokyčiams, „Vakaro žinios“ kalbėjosi su Lietuvos verslo konfederacijos prezidentu Valdu SUTKUMI.

- Tai yra globalinė problema, ir, deja, Lietuvos verslas negali paveikti kainų kilimo. Lietuvos verslas, išskyrus nebent vienetinius atvejus, neturi net gamybos Kinijoje, skirtingai nei JAV ar kitos Vakarų šalys. Akivaizdu, kad prekės brangs, nes pragyvenimo lygis Kinijoje kyla, vidutiniai atlyginimai taip pat. Natūralu, kad brangs ir prekės.

Žinoma, jei prekės brangs visur, jos tikrai brangs ir Lietuvoje, juk esame ES dalis. Nors kartais sakoma, kad Lietuvoje galime patys kažką kitaip sutvarkyti nei Vokietijoje, tokia nuostata nėra visiškai teisinga. ES yra paremta laisvu prekių, paslaugų, žmonių ir pinigų judėjimu. Tad esame bendra rinka, todėl, brangstant prekėms, Lietuvoje prekės brangs taip pat. Žinoma, nemanau, kad brangimas bus drastiškas arba ištiks staigiai. Laiko yra, tad laiką reikia protingai išnaudoti.

Be to, yra ir kitos tendencijos. Reikia atminti, kad daugėja automatizacijos ir robotizacijos. Šis procesas lems tai, kad rankų darbo reikės vis mažiau, o vis daugiau reikės išsilavinusių žmonių. Štai šiandien jau plačiai kalbama apie 3D spausdintuvus. Nors jie šiandien yra labai brangūs, manau, gal po 10 metų po tokį spausdintuvą kiekvienas turėsime namuose. Galėsime internetu atsisiųsti arbatinuko brėžinį, iš vakaro paleisti 3D spausdintuvą, o ryte atsikėlę rasime atspausdintą naują arbatinuką ir jau galėsime gerti kavą. O ką darys arbatinukų gamintojai ar prekeiviai, neaišku. Šis klausimas labai aktualus.

Dar vienas svarbus faktas - kad Vakarų pasaulyje mes neturime prekių stokos. Atsimename laikus, kai buvo elementarių vartojimo prekių, tokių kaip kibirai ar kastuvai, deficitas, bet šiandien to nėra, prekių yra perteklius. Darbo jėgos pabrangimas, matyt, paveiks ir gamybos mastus. Tad tendencijos įvairios, bet kuo viskas baigsis, pasakyti dar sunku. Ir ekonomistams sudėtinga tiksliai nubrėžti, kaip viskas keisis po 10 ar 20 metų.

- Tačiau ruoštis ir ieškoti alternatyvų galima jau dabar?

- Mums patiems reikia suprasti, kad Lietuva šiuo atveju turi ir tam tikrų pranašumų. Esame viena iš labiausiai išsilavinusių valstybių. Lietuviai turi polinkį į mokslą, siekti išsilavinimo. Be to, tendencijos rodo, kad atsiranda supratimas, jog išsilavinimas nebūtinai turi būti universitetinis. Tad mums reikia jau dabar žinoti, kad reikės žmonių, kurie dirbs su 3D spausdintuvais, robotais, kitomis technologijomis. Tai galėtų šiek tiek išspręsti darbo jėgos trūkumą, kuris jaučiamas Lietuvoje.

Reikia orientuoti šalį į didelę pridėtinę vertę kuriančių verslų pritraukimą, kad mes galėtume daugiau uždirbti ir daugiau visko nusipirkti.

- Pastaruoju metu iš Lietuvos užsienio gamintojai iškelia gamyklas, vietos verslininkai skundžiasi, kad yra engiami. Ar nebus taip, kad atsidursime situacijoje, kai būsime priklausomi nuo rinkos gigantų, negalėdami nei pasipriešinti didesnėms kainoms, nei konkuruoti?

- Kaip gamtoje, taip ir versle yra svarbūs ir dideli, ir maži gyvūnai. Todėl be didelių įmonių šiuolaikinė ekonomika vargiai galėtų gyventi. Didelės įmonės kuria naujas technologijas, investuoja į mokslą, naujų produktų kūrimą, be to, jos akumuliuoja kapitalą. O smulkusis verslas paprastai sukasi stambių verslų orbitoje arba dirba tiesiogiai su gyventojais, teikdamas paslaugas, tokias kaip automobilių servisai, siuvyklos, restoranai. Jei tokia dermė yra, tuomet ir ekonomika yra gyva.

Lietuvoje dažnai bandoma spekuliuoti sakant, kad didžioji dalis įmonių Lietuvoje yra smulkios. Bet visi pamiršta, kad kapitalo požiūriu reikia sujungti labai daug smulkių įmonių kapitalus, kad suma atstotų vienos didelės įmonės kapitalą. Akivaizdu, kad mums reikalingos didelės įmonės, rimtos užsienio investicijos, kurios atneštų į Lietuvą technologijas, kapitalą ir sukurtų palankią ekostruktūrą smulkiajam vietiniam verslui.

- Bet šiandien tai nevyksta. Esame nepatrauklūs ar tiesiog trūksta valstybinio požiūrio?

- Manau, tai yra kultūriniai veiksniai. Kartais ir valstybė kai kur nesistengia, kai kur persistengia. Žinote, būtų galima prisiminti buvusio JAV prezidento Ronaldo Reigano (Ronald Reagan) frazę: „Baisiausias dalykas, kuris gali nutikti verslininkui, - tai, kai prie tavęs priėjęs žmogus pasako, kad jis yra iš valstybės tarnybos ir nori tau padėti.“ Šis pokštas pasako nemažai tiesos, nes valdžia dažnai mano, kad žino geriau, daro taip, kaip jai atrodo geriau. Tačiau nesikonsultuoja su verslu, neįvertina, kokie gali būti rezultatai. Dažniausiai yra padaroma, o tik paskui susiduriama su pasekmėmis, kurias pajaučia visa visuomenė.

Žinoma, ši problema aktuali ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių valdžioms. Lieka tikėtis, kad dabartinės daugumos programoje įrašytas sąnaudų ir naudos analizės metodas, priimant sprendimus, bus naudojamas. Tai reiškia, kad jie suskaičiuos, kiek kainuoja vienas ar kitas priimamas sprendimas, sužinos, kokia iš jo bus nauda, ir tik tuomet sprendimą priims. Netaikant tokios analizės, lieka tik sąnaudos, o naudos nebelieka.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"