Nors viešėdami Vilniuje Estijos ir Latvijos centrinių bankų vadovai ramino, kad jiems įsivedus bendrą ES valiutą kainos kilo nežymiai, vos 0,2-0,3 proc., paprasti žmonės skaičiuoja ne procentais, o eurais ir centais.
Maestro R.Paulo teigimu, Latvijai valdžios sprendimu įvedus eurą, kaip ir visada, vargšai tapo dar skurdesni, o turtingieji - turtingesni.
„Ypač kaime žmonės skundžiasi, kad viskas pabrango. Prekybininkai nebūtų verslininkai, jei perskaičiuodami kainas jų į sau naudingą pusę nesuapvalintų“, - sakė jis ir dar priminė, kad kainos ypač kilo ruošiantis įvesti eurą. Tai maestro matė savo akimis, gana dažnai pirkdamas kavos puodelį Latvijos radijo kavinukėje.
„Pamenu, puodelis kainavo 40 santimų. Paskui stebėjomės, kaip kiekvieną mėnesį kavos kaina vis ūgteli keliais santimais, o dabar, atsiradus naujai valiutai, puodelis kainuoja 3 eurus, - sako R.Paulas. - Suprantama, juk verslininkams reikia užsidirbti, taigi kainos pamažu auga link europinių, tik, va, atlyginimai ir su euru vis tiek lieka „pabaltijietiški“.“
Latvijoje kartu su euro įvedimu 25 latais padidinta minimali mėnesio alga kažkiek kompensavo kainų augimą. Tačiau socialines išmokas gaunančių žmonių perkamoji galia sumažėjo.
„Bet ir tie turtingesnieji labai nedžiūgauja, kad iš karto patekome į rojų. Nieko panašaus, - įsitikinęs R.Paulas. - Koks gi rojus su mūsų mažais atlyginimais, kai juos palygini su Vakarų valstybių? Štai mūsų mokytojai visai nuskurdinti, bruzda, planuoja streikus... O pensininkams tai jau tikrai rojaus vartai matyti, kai gauna savo mažulytes pensijukes! Ypač vargani pinigėliai tų žmonių, kurie dirbo dar tarybiniais laikais, tarsi jie būtų dėl to kalti...“
Dar labiau maestro apgailestauja dėl lato, kaip nacionalinės valiutos, praradimo.
„Latas buvo reikšmingas valstybingumo ženklas, kiek kovojome, kad turėtume nacionalinę valiutą. Bet pasirodė, kad verslininkams ji buvo neparanki, - sako R.Paulas. - Pas mus net 80 proc. žmonių buvo nusiteikę prieš eurą, bet valdžia buvo ne mūsų pusėje - kaip ir jūsiškė, išsigandusi atsisakė net referendumo, nors kitose valstybėse referendumai dėl euro įvedimo buvo rengiami.“
Paklaustas, ar pasiliko latų kada nors parodyti provaikaičiams, maestro teigė, kad jam, kaip ir daugumai latvių, brangiausias ir netgi švenčiausias nacionalinis pinigas yra ikikarinės Latvijos 5 latų moneta.
„Ji buvo sidabrinė ir liko nacionaliniu simboliu. O dabartiniai pinigai - visi vienodi, ypač vyresniam žmogui sunku atskirti, kokio nominalo tas pinigas, reikia labai atidžiai žiūrėti. Be to, ir sukčiai nesnaudžia...“ - kalbėjo R.Paulas.
Jis tikino nesąs didelis pesimistas, bet ir pro rožinius akinius į gyvenimą nežiūrįs: daugybė problemų yra ES ir Latvijoje, o didžiausia iš jų, kad jau beveik trečdalis latvių tautos paliko Latviją, išvažiavo į Vokietiją, Angliją, kur bando įsikabinti į geresnį gyvenimą.
„Čia pasilikusiems tenka kažkaip verstis - štai Lietuvos pasienyje gyvenantys žmonės apsipirkti dažnai važiuoja į jūsų šalį, nes daugelį būtinųjų prekių gali nusipirkti pigiau. Dalis gyventojų ir į Rusiją vogčiomis nukeliauja - ten nusiperka kažko“, - vardija maestro.
Išgirdęs, kad Latvijos valdžia jau pradeda kalbėti, esą euro stabilumui užtikrinti reikės įvesti naujų mokesčių, nes taip rekomenduoja Briuselis, R.Paulas džiaugiasi pasitraukęs iš politikos. Mat negalėtų pritarti valdžios pastarųjų metų sprendimams, kurie jam atrodo nepamatuoti, skirti ne daugumos dirbančių piliečių naudai, o skatinantys lupti nuo jų paskutinį kailį.
„Betgi ir jūsų tas pats laukia, jei valdžia jau taip užsimanė įsivesti eurą. Gausite tų visiems vienodų popierėlių, geležėlių ir jau nebereikės keisti valiutos važiuojant į Europą. O aš, kaip tikras latvis, patyliukais pakrizensiu, kad ir jums ne geriau nei mums, - šypsosi maestro, o atsidusęs prataria: - Kaip yra, taip - mes maži ir su mumis daro ką nori.“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą