Po nuosmukio savaitės ir chaoso Kinijos akcijų rinkose, antroje savaitės pusėje Kinijos akcijos pradėjo kilti. Tačiau po juanio devalvacijos ir „juodojo pirmadienio“ pasaulis nerimavo kaip Kinijos valdžia suvaldys savo ūkį. Panika buvo jaučiama ne tik Kinijoje, ji buvo prasidėjusi ir Azijos, Europos bei JAV rinkose.
Apie tai – pokalbis LRT TELEVIZIJOS laidoje „Savaitė“ su ekonomistu Raimondu Kuodžiu.
Ar Kinijos ekonomika iš tiesų yra tokios būklės, kad jau verta kilti panikai?
Pirmiausia, nerimauja Kinijos valdantieji, kurie gana gerai „išvairavo“ ekonomiką po 2008 metų krizės, kilusios JAV, skatindami netradicines aktyvias priemones. Jos gana gerai veikė, nes visa ta komandinė linija nuo partijos iki valstybės kontroliuojamų bankų, kurie dalino paskolas vyriausybės remiamiems projektams, suveikė.
Ekonomika beveik nekrito 2008 metų krizės metu, bet, kita vertus, tas skatinimo paketas paliko tam tikrų neigiamų reiškinių. Kadangi Kinijos valdžia manė, kad reikia statyti miestus, naujus kvartalus, tai jie pristatė labai daug tokių kvartalų, kurie iš esmės nėra apgyvendinti.
Dabar tai grįžta kaip bumerangas. Kadangi patys žmonės išsigando, kiek yra pristatyta būstų, jie bijo, kad kainos kris. Būstų rinka Kinijai žymiai svarbesnė, negu akcijų rinka, apie kurią daug kalbėta praeitą savaitę.
Taigi valdantieji turi problemų, juolab, kad ir eksportas liepos mėnesį pradėjo kristi. Palyginti su praėjusiais metais, jis nukrito daugiau kaip 8 proc. Labai subtilus klausimas, kaip pakeisti eksportu paremtą plėtros strategiją į vidaus rinka paremtą modelį.
Bet kiek tada tas procesas gali užsitęsti?
Kinijos valdžia yra įsivariusi save į kampą. Jie mąsto: „jeigu mes parodysime mažesnį ekonomikos augimą, negu 7 proc., tauta nesupras“ ir jie daro viską, kad išlaikytų tokius sparčius augimo tempus.
Bet kodėl taip turėtų tęstis? Dabar visi suvokia, kad tai tęstis nebegali. Reiktų tarsi persiprogramuoti kokiems 4–5 proc. augimo, kas yra pakankamai daug, lyginant su likusia pasaulio dalimi. Bet partijai tai yra problema. Ir yra įtarimų, kad statistika netgi yra klastojama.
Aš prisimenu, kaip Šaltojo karo laikais buvo matuojamas Tarybų Sąjungos ekonomikos augimo greitis. Mažai kas Vakaruose tikėjo oficialiąja statistika, tai žymiai patikimesnis indikatorius buvo paimti vandens iš upių, pamatuoti, kaip keičiasi išmetamų teršalų į upes kiekis, ir iš to tu daugiau ar mažiau žinai, kokiu greičiu auga metalurgijos pramonė, chemijos pramonė ir t.t. Tai, manau, kad prie panašių detektyvinių metodų bus grįžtama ir dabar.
Lietuva turi planų Kinijoje: verslas ten turi planų ir ypač – maisto pramonė, transporto sektorius. Šita situacija gali sukliudyti mūsų verslui ten įsikurti, ar ne?
Kaip sako patys mūsų verslininkai, Kinija yra tokia didelė, kad tas lašelis Lietuvos eksporto paslaugų, transporto, yra toks juokingas. Kad ten viską „suvalgys“ – mūsų sūrius, transporto paslaugas – , nėra problema.
Problema yra ta, kad iš esmės yra labai didelis atstumas, reikalavimai kokybei, popierizmas, vertimas į kinų kalbą – šitie procesai trunka labai ilgai. Tai kalbėti apie kažkokius rimtesnius tiesioginius poveikius ar dabar, ar ateityje, kol kas nėra rimta.
Visi sutaria, kad netiesioginiai poveikiai bus žymiai didesni. Kokie tie netiesioginiai poveikiai? Dažniausiai mes eksportuojame į ES, tad turime žiūrėti, kas darysis (su rinkomis, į kurias eksportuojame – red.) – Vokietija, Italija, Skandinavija –, kurios nemažai eksportuoja į Kiniją. Akivaizdu, kad gero čia nelauk.
Dauguma pasigedo mūsų valdžios komentaro – jeigu nepaklausi, tai nieko ir nekomentuoja apie tą Kinijos akcijų rinką.
Iš dalies aš politikus suprantu. Jie dažnai naudoja tą „baltąjį melą“ arba tiesos ne visą pasakymą tiesiog nenorėdami gąsdinti visuomenės. Politikai visada stengiasi atrodyti ramūs, orūs ir nepanikuojantys.
Atrodyti nepanikuojančiu – gerai, bet būti pasirengusiam – jau yra šiek tiek kas kita. Tai, kaip jūs manote, ar neatsitiks tokia nelaimė, kaip atsitiko 2008-aisiais, kai paaiškėjo, kad esame, deja, bet visiškai nepasirengę?
Politikos pobūdis yra toks, kad dažniausiai niekas neturi plano A, ką jau kalbėti apie planą B. Yra daug reformų Lietuvoje, kurios turėjo būti darytos prieš 10–15 metų, bet nėra daromos. Tai čia yra planas A, kuris stringa. Mes naiviai galime tikėtis, kad politikai turės planus B įvairioms krizėms, bet jie paprastai reaguoja jau po fakto, tokiu kaip gaisrų gesinimo būdu, ypač, kai žiniasklaida atkreipia į ką nors dėmesį.
Išeina toks savaitinis vajus – šimtas laidų tuo pačiu klausimu, aišku, jau tada premjeras ar koks nors ministras turi vaikščioti į tas laidas ir kažką ten bandyti mekenti, žadėti, kad tuoj sutvarkys. Tai nesitikėkime per daug iš politikų.
Būtų negerai nepašnekėti apie Rusiją. Kai virš Kinijos ekonomikos yra pakibusios problemos, tai jos naikina ir viltis, kad augs naftos kainos.
Aišku, Kinijos įtaka žaliavų kainoms yra milžiniška. 2007–2008 metais Kinijos augimas sukėlė beprotišką žaliavų kainų augimą. Viskas brango: maistas, metalai ir pan.
Dabar vyksta atvirkščiai. Rusijoje... aš nežinau, turėtų būti visiška depresija vyriausybėje, matant, kas darosi. Juolab, kad jie niekaip nesugebėjo, nepaisant pažadų, diversifikuoti savo tos vadinamosios „ekonomikos“. Tad prognozės pakankamai niūrios.
Ką jūs prognozuotumėte artimiausiu metu šiai šaliai?
Man kažkaip norisi palyginti su Stalino laikais. Tik, man regis, kad Rusijos visuomenė yra kitokia. Ji žymiai labiau hedonistinė, pripratusi prie prabangos, prie kelionių. Stalino laikais visuomenė nematė tų Vakarų, jie nežinojo, koks gyvenimas ten. Juos buvo žymiai lengviau konsoliduoti apie kažkokius šūkius, kaip pavyzdžiui, „Už Tėvynę“ ir t.t.
Pavyzdžiui, maisto deginimas pavojingas ta prasme, kad visa tai gali baigtis liaudies maištu. Nemanau, kad liaudis susiburs apie dabartinius lyderius taip, kaip būrėsi apie Staliną ir buvo pasiryžę žymiai didesnėms aukoms tos Tėvynes vardan.
Kadangi politika didžiąja dalimi yra komunikacinis žaidimas, tai jau nebėra idėjų kovos arena, todėl į tuos sūrių deginimus taip ir žiūrėkime – kaip į komunikacinį žaidimą žmogaus, kuris pusiau desperacijoje, kuris pats mato, kad visas tas jo planas šauna į jį.
Tas Krymo kąsnis yra tikrai per didelis ir juo galima užspringti, o ir sankcijos, kurių nesitikėta, iš tikro veikia. Patys Rusijos ekonomistai, analitikai baiminasi maisto trūkumo metų gale ar kitų metų pavasarį. Čia rimta problema.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą