Prieš porą metų netikėtai iš darbo išėjo koncerno "Achemos grupė" valdomos AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos ("Klasco") gamybos direktorius Algis Latakas, uoste išdirbęs 17 metų. Tik šiandien jis prisipažįsta, kad vadovybės buvo paprašytas pusę metų niekur kitur nedirbti ir už tai jam buvo mokamas atlyginimas. Įdomu, kodėl žmogus, turėdamas mėgstamą darbą, gerą atlyginimą, autoritetą, nusprendžia viską mesti ir išeiti iš komforto zonos. Kaip jis po to jaučiasi ir gyvena toliau?
Gal jums vis dėlto buvo duota suprasti, kad turite palikti postą savo noru?
Ne, išėjau pats, bet sprendimą brandinau ilgokai. Jis buvo visiems netikėtas. Tai žinojo tik tuometinis generalinis direktorius Audrius Pauža. Kelis kartus važiavau į Vilnių. Buvau įkalbinėjamas likti. Būna, žmonės, norėdami pakelti savo vertę, pradeda gąsdinti išeisią. Mano atvejis nebuvo iš tų.
Paskutinę savo darbo dieną likus valandai iki darbo pabaigos išplatinau pranešimą, ir viskas. Pakviečiau kolektyvą į nedidelę vakarienę kavinukėje, tuo ir baigėsi mano karjera "Klasco".
Bet kodėl?
Nebemačiau perspektyvos ten dirbti. Daugelis dalykų, kurie buvo pradėti daryti, nebuvo man prie širdies, aš jų nesupratau, todėl taip ir nusprendžiau. Priimti tokį sprendimą buvo labai sunku. Turėjau geras pareigas, suprantamą darbą, per tuos metus buvau išsikovojęs įmonėje tam tikrą autoritetą.
Kaip jautėtės tapęs bedarbiu?
Iš pradžių mėnesį du buvo toks jausmas, lyg atostogaučiau. Buvau prikaupęs gal net 150 dienų nepanaudotų atostogų. "Klasco" dar man pusę metų mokėjo algą, kad neičiau dirbti niekur kitur. Bijojo, kad neišneščiau paslapčių. To susitarimo laikiausi.
Jeigu žmogus žino, kad po kiek laiko galės grįžti į darbą, jo psichologinė būsena stabili.
Kai išeini iš darbo nežinodamas, kas bus toliau, po tam tikro laiko atsiranda labai prastas nesaugumo jausmas, nerimas.
Nebežinai, ar eiti dirbti bet kur, ar dar bandyti kažko siekti. Pradedi blaškytis. Pinigai visada kažkada baigiasi. Dirbdamas gamybos direktoriumi tikrai gaudavau gerą algą. Įpranti gyventi pagal ją, o paskui nustoti taip gyventi sunku, nors nebeturi pajamų.
Neplautų indų stirta atsiranda nuo vieno neišplauto puodelio. Žmogus iš prigimties yra tinginys. Jeigu tik atsipalaiduosi, gali labai greitai apkiausti.
Dalios BIKAUSKAITĖS nuotr.
Kaip patekote į "Klasco"? Ar iš karto buvo pasiūlytos geros pareigos?
Kilimo esu nuo Plungės. Baigęs Vilniaus inžinerinį institutą atvažiavau į Klaipėdą ir pradėjau dirbti Autobusų parke, paskui turėjau įvairių privačių verslų, dirbau su švedais. "Klasco" Vystymo skyriuje pradėjau dirbti 1999-asiais, kai įmonė buvo privatizuota. 2000-aisiais buvau išsiųstas truputį pasimokyti į Italiją. Tuomet dar visų terminalų "Klasco" šiaurinėje dalyje nebuvo, mes pradėjome juos statyti. Buvau paskirtas vadinamojo Trąšų terminalo vadovu. Pradėjome nuo skystų trąšų, paskui statėme kupolinius sandėlius ir visus kitus. Tada stipriai vystėmės. 2006-aisiais buvau paskirtas "Klasco" gamybos direktoriumi, taigi buvau atsakingas už visus krovos dalykus, kurie vyko ir Trąšų terminale, ir Krovos terminale, ir Jūrų perkėloje.
Ar, kai jūs vadovavote "Klasco" gamybos procesui, irgi susidūrėte su tokia problema, kurią šiandien kelia miesto gyventojai?
Triukšmo, dulkių ir kvapų problema buvo visą laiką, nes įmonė yra mieste. Kai mes pradėjome statybos darbus šiaurinėje dalyje, Klaipėdoje dar nebuvo K raidės pastato, tų stiklinių namų. Paskui jie buvo pastatyti ir priartėjo prie uosto. Įmonei reikėjo galvoti, kaip sugyventi su tų namų gyventojais.
Buvau gavęs "Achemos grupės" prezidento amžinatilsį Bronislovo Lubio leidimą dalyvauti tarptautinėje veikloje. Du kartus per metus važiuodavau į pasaulinės Birių krovinių terminalų grupės organizuotas konferencijas, kurių metu dalindavomės patirtimi. Daug kalbėdavome apie uosto buvimą mieste. Beje, nuo gyvenamojo namo iki "Klasco" vienoje vietoje Sportininkų rajone yra tik 80 metrų. Tą problemą visaip sprendėme. Aš mačiau vienintelę išeitį - nesislėpti, kalbėtis su žmonėmis, išklausyti jų nuomonę.
Uostas nuo senų laikų buvo žmonėms kaip žaizda. Kai pradėjome vystyti šiaurinę dalį, statėme statines, žmonės, net nepradėjus dirbti, buvo labai nepatenkinti. Kai pastatėme kupolinius sandėlius, jie pradėjo skųsts, kad užstojome vaizdą į marias. Buvo priimtas labai skaudus įmonei finansiniu atžvilgiu sprendimas - buvo pastatyta triukšmą mažinanti sienutė palei visą gatvę prie "Klasco". Ji kainavo mums daugiau kaip milijoną litų.
Jūs visuomenei pristatydavote privatų suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą. Ar jums gaila, kad jūsų kūdikis mirė taip ir neišvydęs dienos šviesos?
B. Lubys apie SGD terminalą svarstė seniai, bet nebuvo gavęs palaiminimo iš Vyriausybės. Atsitiko taip, kad vieno prezidentės Dalios Grybauskaitės vizito Klaipėdoje metu dalyvaujant ir kitiems svarbiems asmenims jis gavo žodinį pritarimą.
"Achemos" bendrovei dujos buvo labai svarbus dalykas, norėta jas atsigabenti pigiau, nei perkant iš "Gazpromo". Kai buvo nutarta statyti "Achemos grupės" SGD terminalą, buvau paskirtas darbo grupės pirmininku, bet ėjau tas pačias pareigas dar ir "Klasco". Dirbau prie to SGD terminalo nuo pat pradžių iki pat galutinių dokumentų parengimo ir pristatymo atitinkamoms institucijoms bei leidimo statyti gavimo. Dokumentų buvo be galo daug, nes tai valstybinės svarbos objektas. Bet leidimo taip ir negavome, motyvuojant tuo, kad tai yra perteklinė veikla. Juk žinote, kad, kai mirė B. Lubys, visi reikalai pasikeitė. Bet aš dar kokius metus vargau su terminalo popieriais. Mūsų planuotas terminalas turėjo būti kur kas mažesnis, laivą būtume pirkę patys ir statę kitaip, bet principas būtų buvęs kaip dabartinio valstybinio terminalo.
Darbas prie SGD terminalo buvo labai įdomus. Jis netgi turėjo kūrybinę pakraipą, nes analogų daug nebuvo. Pinigų rengti dokumentams gal mes tiek ir neišleidome kaip valstybė savajam terminalui, nes daug darbų darėme patys. Bet saugos studijos negalėjome daryti patys, samdėme švedus, tai, žinoma, labai brangiai kainavo. Aišku, skaudu, kad neteko pamatyti rezultato, ką ir kalbėti.
Ar darbas prie SGD terminalo buvo įdomiausias per visą jūsų darbo uoste laikotarpį?
Man buvo įdomu statyti ir terminalus "Klasco" teritorijoje. B. Lubys norėdavo, kad mes išsiskirtume. 2002 metais vietoje paprastų statėme tris kupolinius sandėlius pagal amerikiečių technologiją, bet su prancūzais. Jie statomi labai įdomiai: pirmiausia yra išpučiamas balionas, paskui jis išpurškiamas specialia medžiaga, sudedama armatūra ir t. t. Paprastai balionas buvo pučiamas 4-6 val., kai būna ramiausias oras. Deja, vienas bepučiant suplyšo, visi galvojo, kad mūsų namas sugriuvo. Kai juos statėme, bokšte dar tebebuvo uosto kapitono tarnyba. Jos žmonės eina namo, mato, daromi pamatai, o atėję į darbą išvysta didžiulį kupolą. Nesuprasdavo, kaip čia mes taip greitai padarome. Tokie dalykai yra gyvenimo perlai.
"Achemai" reikėjo sandėlių uoste, jos pagamintoms trąšoms. Tuos kupolinius sandėlius pastatėme rugpjūtį. Tačiau tais metais Rusijoje užderėjo nepaprastai daug grūdų, o Europoje ir Kanadoje kaip tik jų trūko. Rusams atsirado poreikis eksportuoti grūdus į Vakarus. Mes tada priėmėme, sakyčiau, radikalų sprendimą - skirti tuos naujus sandėlius ne trąšoms, o grūdams, nes nebuvome pakrovę dar nė vienos tonos trąšų. Taip ir atsirado grūdų terminalas, kuris iki šiol tebėra. O 2004-aisiais baigėme statyti ir didžiulį trąšų sandėlį.
Mes norėdavome pirkti pigesnes technologijas, bet B. Lubys pageidavo, kad visur naudotume vakarietiškas ir naujausias technologijas. Man labai smagu būdavo atvažiavusiai delegacijai parodyti, kaip Lietuvoje dirbama. Vakarų Europoje jau daug yra senų dalykų, o mes statydami naujus sandėlius naudojome šiuolaikiškiausias technologijas, tai tikrai turėdavome kuo pasigirti.
Kas buvo sunkiausia dirbant "Klasco"?
Manau, kad visoms krovos kompanijoms sunkiausia yra išlaikyti nuolatinius krovinių srautus. Ypač Klaipėdoje šiuo atžvilgiu nelengva, nes įmonės konkuruoja tarpusavyje, krovinių kiekis ribotas. Slegia vidinė konkurencija savame uoste, konkurencija tarp Rytų Baltijos jūros uostų. Rusija yra nusprendusi per Lietuvą savo krovinių nesiųsti, pasistatė Ust Lugos uostą, tai didžioji krovinių dalis išėjo ten. 1999-aisiais, kai "Klasco" buvo privatizuota, visi jos pašaliai, net stadionas buvo nukrauti metalu. O paskui jo nebeliko.
Norėdamas išlaikyti krovinį turi krauti pigiai, negali kelti kainos, privalai įtikti klientui, kuris turi labai dideles derybines galias, palyginti su tavimi - susidaro gana bjauri situacija. Žinoma, tai ir įdomus darbas: vienas krovinys vienoks, kitas kitoks. Turi viską organizuoti, kad geležinkelininkai laiku jį atvežtų. Laivas atplaukia, oras prastas, krauti negali. Prisimenu, buvo vienas toks sausis, kai kokias 25 dienas negalėjome dirbti - lietus, sniegas, laivai stovi...
Be to, tai labai sunkus darbas, susijęs su daugybe žmonių, ir labai pavojingas. Buvo ir nemenkų žmonių traumų darbe, net žūčių. Tie dalykai labai skaudūs.
Kaip dirbdamas tokį sunkų vadovaujamą, alinantį darbą ilsėdavotės, kaip atgaudavote jėgas? Turite kokį nors hobį?
Gyvenau sveiką gyvenimo būdą, sportuodavau. Ir dabar, nors mano darbo diena paprastesnė, vis tiek kasdien 6 val. važiuoju į baseiną. Plaukioti man visą laiką sunkiai sekėsi, tai nusprendžiau nors kiek išmokti.
Seniau užsiėmiau automobilių sportu. Jie išliko mano hobis. Domiuosi muzika, kolekcionuoju vinilines plokšteles, tai labai geras poilsis. Nuvažiuoju kur nors ir nusiperku kokią vieną. Tai galėtum ir čia daryti, bet įdomiau nuvažiavus. Ieškai krautuvėlės, atrandi kokių 70 metų dieduką, sėdinti ir pardavinėjantį plokšteles, susipažįsti. Kai pradėjau važinėti po įvairius uostus ir terminalus, veždavausi sienines lėkštes. Jų jau turiu prisivaręs... Buvau nusipirkęs kartingą, bandžiau važiuoti Smalininkuose. Gaila, labai toli, nepavyksta suderinti laiko.
Ko jums labiausiai gaila iš anų 17 metų, praleistų uoste?
Man labiausiai gaila kolektyvo. Jo labiausiai pasiilgstu. "Klasco" dirba labai daug gerų ir itin profesionalių žmonių. Jie ypatingi. Net neįsivaizduojate, koks sudėtingas stividoriaus darbas. Jis turi sugalvoti, kaip į laivą pakrauti daugybę skirtingų armatūros rūšių. Dokininkai - užgrūdinta liaudis. Toje įmonėje auksiniai specialistai, aš jais labai didžiuodavausi, galvodavau, kur kitur dar būtų galima tokių rasti. Man net dabar neramu dėl jų, nenorėčiau, kad būtų nuskriausti. Nebetikiu, kad kada nors dar turėsiu tokį gerą kolektyvą. Žinoma, buvo visko. Puldavo aršios profsąjungos, tekdavo su jomis daug derėtis.
Ar šiuo metu jūsų veikla nors kiek yra susijusi su Klaipėdos uostu?
Jau visiškai ne. Dabar dirbu vienoje konsultacinėje Vilniaus bendrovėje, dažniausiai iš namų. Dabar mano darbas ramesnis. Mūsų projektai jau kiek kitokie, jie labiau susiję su chemijos pramone. Jau laukiu nesulaukiu, kada jie "užsives". Tada prasidės iššūkiai. Nenoriu dar nieko sakyti, nes būna, kad paleistą mintį kažkas pavagia. Išėjęs iš "Klasco" dabar bene labiausiai esu pasiilgęs iššūkių, man jų reikia, seniai jau jais degu.
Ar jau galite ištrinti savo atsiminimus apie uostą ir apie jį nebegalvoti?
Žinoma, kad ne. To neįmanoma ištrinti, nes tai vis dėlto didelė mano gyvenimo didelėje kompanijoje dalis. Dirbant "Klasco" daug visko nutiko. Buvo labai įdomus laikmetis - plėtra, statybos. "Klasco" iš mano atminties išsitrintų nebent jeigu senatvėje ištiktų koks Alzheimeris. Kartais manau, kad jau reikėtų pamiršti tą įmonę, nebegalvoti apie tai, kas joje vyksta. Bet vis tiek atbėga tos bangos... Galvoju, kaip sekasi, kokia jos perspektyva. Kai vaikai mus palieka, vis tiek visą laiką galvojame, kur jie yra, kaip jiems sekasi. Taip ir aš tebegalvoju apie savo įmonę, kurioje išdirbau 17 metų. Tiek, kiek patyriau ir išmokau "Klasco", per tris gyvenimus nebūčiau išmokęs jokiame universitete, todėl šiai įmonei esu be galo dėkingas.
Gal dabar gailitės, kad išėjote?
Tikrai ne. Gyvenimas toks, kad turi žiūrėti į priekį, daryti ką nors naujo, kurti, o ne griauti.
Tradicinis klausimas kaip buvusiam uostininkui - ar reikia išorinio uosto?
Tvyro didžiulė įtampa tarp Uosto direkcijos ir miesto valdžios. Manau, pirmiausia reikia suvokti, ką mes jame krausime. Dabartinio uosto galimybės šiandien dar nėra išnaudotos. Pietinėje miesto dalyje yra nemažai uosto rezervinės teritorijos. Negi viskas paremta kinų klausimu? Jeigu nebus naujo krovinių srauto, gali nukentėti dabartiniai uosto operatoriai. Man išorinis uostas imponuoja tik tuo, kad įmonėms darosi vis sunkiau būti miesto centre. Tai didžiulė problema.
Gal tos įmonės, pavyzdžiui, "Klasco" su savo biriais kroviniais, galėtų išsikelti į išorinį uostą? Ar tai būtų įmanoma padaryti?
Talinas problemą išsprendė iškeldamas visą uostą į Mugą. Roterdamas irgi vis eina ir eina į jūrą. Ten pristatė ir fabrikų, ir terminalų. Žinoma, įmanoma. Estai anglių terminalą įrengė supiltiniame uoste. Tačiau iškėlimui reikėtų milžiniškų lėšų, nes kompanijos jau yra tiek prisistačiusios. Jeigu terminalai numirtų per ilgą laiką, tada gal išoriniame uoste vystytųsi nauji. Man kaip piliečiui kyla klausimas, kodėl išorinis uostas negalėtų būti statomas Būtingėje? Ten jis niekam netrukdytų, gal tik latviai protestuotų. Tie žmonės, kurie stumia išorinį uostą, ko gero, tikrai turi daugiau informacijos ir viską yra labai gerai pasvėrę, žino, kas jame bus ir koks bus dabartinio uosto likimas. Manau, kad yra padarytas rimtas tyrimas. Mes galime tik pasidalinti savo pamąstymais.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą