Ar Šventojoje nuskendęs laivas statytas prieškario Lietuvoje?
D. Varkalis sako, kad Šventosios uoste yra išlikęs nuskendęs prieškarinėje Lietuvoje pastatytas žvejybos laivas. Jo teigimu, prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvos valstybė itin rūpinosi savo žmonėmis ir jų užimtumu. Tad buvo statomas ne tik Šventosios uostas, bet ir žvejybos laivai. Šventojoje buvę pastatyta apie 12 žvejybos laivų, kurių "pusdyzeliniai" varikliai buvę pagaminti Švedijoje. Patys laivai buvę ąžuoliniai. Jiems buvo renkami specialiai lenkti ąžuolai, kad nereikėtų pjauti špantų (španhautų).
Pasak pokalbininko, vienas toks laivelis buvo nuskendęs jūroje prie įplaukos į Šventąją. Kai jis dirbo Šventojoje su žemsiurbe už to laivelio jie kabindavo inkarus, ant gervių užkabindavo trosus, tačiau dabar jo buvimo žymių nebesimato.
Kitas laivelis yra pačioje Šventosios uosto teritorijoje nuskendęs prie ilgosios betoninės krantinės, esančios priešais pusiasalį. Iš vandens kyšo dalis jo denio. Žvejai pasakoja, jog tai buvo laivas, skirtas gyvoms žuvims pargabenti iš jūros. Jo triumuose buvo pragręžtos skylės, kad cirkuliuotų vanduo.
D. Varkalio manymu, tą laivą reikėtų pakelti, kaip reikiant apžiūrėti ir pargabenti į Lietuvos jūrų muziejų, jeigu jis tikrai yra iš tų pirmųjų ir vienintelių prieškario Lietuvoje pastatytų žvejybos laivų Šventojoje.
Šalia to nuskendusio laivelio yra ir galingosios žemsiurbės, su kuria D. Varkalis gilino Šventosios uostą, likučiai - du nuskendę pontonai.
Muziejininko požiūris
Lietuvos jūrų muziejaus Laivybos istorijos skyriaus muziejininkas ir istorikas Romualdas Adomavičius sako, jog visai galima daiktas, kad toks išskirtinis žvejybos laivo tipas, statytas prieš Antrąjį pasaulinį karą, yra nuskendęs Šventojoje. Anot jo, jis būtų vertingas istoriniu požiūriu, nes tokių laivų, kuriais buvo plaukiojama dar prieš karą, nėra išlikusių. Tačiau apie juos yra kalbama ir rašytiniuose šaltiniuose, turimi jų atvaizdai, kaip jie tada atrodė.
Pasak R. Adomavičiaus, tuo konkrečiu laivu reikėtų plačiau pasidomėti. Jeigu paaiškėtų, kad jis yra tas, apie kurį pasakojama, jis galėtų papildyti Lietuvos jūrų muziejaus istorinių laivų ekspoziciją. 20 a. pradžioje panašūs laivai buvo naudojami visoje rytinėje Baltijos jūros pakrantėje. Jie nebuvo skirti tolimiems reisams, tik dienai kitai išplaukti į jūrą. Anot muziejininko, būtų apmaudu, jeigu tokio laivo liekanos tiesiog būtų pražiopsotos.
Žemkasės, sovietmečiu valiusios Šventosios uosto įplauką, pontonai. |
Paklaustas, o kodėl iki šiol niekas nepasidomėjo šiuo laivu, nuskendusiu Šventosios uoste, R. Adomavičius atsakė, kad Šventosios uostas iki tol, kol nebuvo pajudintas jo atstatymo projektas, buvo tiesiog primirštas. O pastaruoju metu šiam uostui vis didesnį dėmesį skiria ir žiniasklaida, ir visuomenė.
Archeologinių tyrinėjimų rezultatai
"Vakarų ekspresas" jau rašė, kad ruošiantis pradėti atstatyti Šventosios uostą atlikti archeologiniai tyrinėjimai, kurių metu bandyta išsiaiškinti, ar būsimam uostui priskirtoje teritorijoje ir akvatorijoje nėra vertingų kultūriniu, paveldosaugos požiūriu objektų, kurie nukentėtų pradėjus čia statybas. Klaipėdos universiteto profesoriaus Vlado Žulkaus pristatytoje Šventosios valstybinio jūrų uosto archeologinių tyrinėjimų ataskaitoje teigiama, kad kokie nors apribojimai šios teritorijos naudojimui dėl kultūrinio paveldo neturėtų būti taikomi - kultūros paveldui reikšmingų dalykų, kultūrinio paveldo sluoksnių neaptikta, yra išlikę tik kai kurie XIX a. pabaigos ir XX a. objektai.
Beveik visi iš aptiktųjų objektų yra gamtiniai, daugiausia akmenys, kokios nors vertės paveldosaugos aspektu neturintys, išskyrus vieną. XVI-XVII a. medinio laivo liekanos, esančios 2,5-3 m gylyje į šiaurę nuo Šventosios uosto, maždaug už 2,5 km nuo jo akvatorijos, yra vertingos jūrinio paveldo požiūriu. Pernai profesorius V. Žulkus teigė, kad jokios grėsmės minėtam radiniui nebūtų, jeigu tam tikru atstumu nuo jo nebūtų judinamas gruntas. Profesorius siūlė perkelti laivą į didesnį gylį ir ieškoti būdų, kaip jį būtų galima išsaugoti. Jis neatmetė galimybės, kad šis laivas galėtų būti povandeninio muziejaus užuomazga. Tačiau apie žvejų laivą, statytą prieškario Lietuvoje, pristatydamas ataskaitą profesorius neužsiminė.
"Kasamas kanalas į niekur" "
Labai seniai buvau Šventojoje. Prisimenu, ten vyravo idilija. Buvo nuostabus žvejų kaimelis, pasieniečių draudžiama zona, į kurią įvažiuoti buvo galima tik griežtai su leidimais, visur tvarkinga, gražu. Šiandien man Šventoji primena kažkokio Vakarų didmiesčio laužyną, prikištą būdų. Jokio suderinimo architektūriniu požiūriu, baisus chaosas. Aš net neįsivaizdavau, kas ten darosi. Pilni miškai prikišti kaip šuns būdų laikinų medinių pastatų. Aš visiškai neatpažinau Šventosios. Ir toliau kasamas įplaukos kanalas. Didžiuliai sunkvežimiai pajūryje veža iškastą smėlį. Šventojoje kaip Bamo statybose kasamas kanalas į niekur. Jūroje iškasti kanalo neįmanoma. Tokie pinigai, taip teršiama gamta, aš nesuprantu, ką jie daro - jūros juk niekada neišsemsi. Atsisuks vėjas ir vėl bus tas pat - užneš", - neslėpdamas baisaus nusivylimo kalbėjo D. Varkalis.
Toks vaizdas pribloškė D. Varkalį. |
Rašyti komentarą