AB "Lietuvos jūrų laivininkystė", kol dar nebuvo parduota danams, turėjo per 20 laivų, specialiai pritaikytų medienai gabenti. Tiesa, jie galėjo imti ir kitokį krovinį, tačiau plukdyti lentas geriau apsimokėjo, o ir jūreiviams labiau patikdavo švelnesnis laivo siūbavimas jūroje ir ilgesnis jo stovėjimas uostuose.
Šių eilučių autorius 12 metų vadovavo Suomijoje statytam miškovežiui, turinčiam ledo klasę. Sovietmečiu kiekvieną vasarą plaukdavome į šiaurę, į Arkties vandenyną. Aplenkę Norvegiją, kirtę Barenco ir Karos jūras, pasiekdavome Jenisejaus upės įlanką ir, įveikę per šimtą jūrmylių, jau upėje paimdavome du locmanus. Jie keisdamiesi kas 4 valandas padėdavo mums nuplaukti dar 350 jūrmylių, kol pasiekdavome nedidelį Igarkos uostelį.
Kaip gyvenvietė Igarka buvo žinoma nuo XVI a., bet oficialiai miesto teises įgavo tik 1931 metais. Iki 1971 m. į šį uostą atplaukdavo ir užsienio laivai. Igarka, ko gero, buvo vienintelis Sovietų Sąjungos miestas, kuriame buvo leidžiamas vietinis laikraštis anglų kalba.
Šiame mieste vis dar gyvena nemažai lietuvių, Stalino laikais ištremtų iš Lietuvos žmonių ir jų palikuonių. 1950 m., kaip prisimena vienas iš tremtinių, atvežtų į Igarką, buvo labai nustebęs, pamatęs miestelio klube lietuvių kalba parašytą plakatą apie šokių vakarą.
Kvėpuoti lengviau
Paprastai tekdavo padaryti tris reisus, jeigu plaukdavome į Angliją ar kitus Vakarų Europos uostus, o jeigu kursą brėždavome Viduržemio jūra, iki žiemos spėdavome tik du kartus sugrįžti į Arktį. Keli šimtai Lietuvos jūreivių prisimena šiuos šiaurinius reisus.
Pagal to meto darbo įstatymus, aplenkusiems Nordkapą buvo didinama alga - taikomas koeficientas 1,7, be to, dar būdavo skiriamos papildomos poilsio dienos pridedant po vieną už Arktyje praleistas 5 paras. Taip buvo daroma todėl, kad atseit ten ore yra mažiau deguonies. Tiek aš, tiek laivo jūreiviai noriai priimdavome tas lengvatas, nors to deguonies stygiaus ir nepastebėdavome. Gal deguonies ir buvo mažiau, užtat kvėpuoti buvo lengviau, nes to oro nepalyginsi su industrijos užterštu Europoje.
Tada išjungdavo variklį...
Be to, kapitonams ir šturmanams buvo lengviau vesti laivą, nes Arktikoje nėra žvejų laivų, kurių kitose jūrose gausu ir kurių reikia saugotis. Ir nesikirsdavo laivų kursai, nes trasa buvo viena.
Vasarą čia naktys šviesios, saulė dažnai net nenusileidžia. Tiesa, kartais būdavo rūkas, bet rūkų būna ir kitur. Dažnai stebėdavome miražą - itin geras matomumas, kai buvo galima matyti laivus ar krantus už pusšimčio ir daugiau mylių, tiesa, kartais apverstus "aukštyn kojomis". Kitas nepakartojamas reginys - šiaurės pašvaistė - lyg vėjo blaškomos spalvotos užuolaidos per pusę dangaus.
Ledo laukai stabdydavo laivų judėjimą, bet ledlaužiai padėdavo mums pasiekti atvirus vandenis. Ant tiltelio būdavo vienintelis rūpestis ir įtampa - kad neįsirėžtum į priekyje plaukiantį karavano laivą, jau įstrigusį ledo lauke. Kartais įstrigdavo net ir galingi ledlaužiai, kurių įplaukus į ledo laukus tekdavo laukti net keletą parų. Tada mechanikai išjungdavo pagrindinį variklį, laive būdavo tylu, ramu, jūreiviai gerai pailsėdavo.
Pasiekę Jenisejaus upės žiotis ir paėmę locmanus dar visą parą ir šešias ar aštuonias valandas plaukdavome upe kvėpuodami stulbinančiu taigos spygliuočių miškų kvapų prisotintu oru. Ne veltui rusai laiko sibiriečius sveikiausiais žmonėmis. Tai patvirtina ir statistika: Igarkoje žmonių ir vaikų mirštamumas mažesnis nei kituose Rusijos miestuose.
Svečiai iš Klaipėdos
Mūsų laivai būdavo sutinkami džiugiau nei kitų laivininkysčių, nes, pavyzdžiui, Archangelsko laivai prieš tai užsukdavo į savo uostą ir įvairias vakarietiškas dovanėles palikdavo namuose, o Igarką jau pasiekdavo tušti. Tuo tarpu lietuviai atplaukdavo tiesiai iš Vakarų pasaulio ir turėdavo kuo pamaloninti vietines damas.
Vienas mūsų jūrininkas V. Romanenka dėl asmeninių priežasčių paliko laivyną ir trims navigacijos sezonams apsigyveno Igarkoje. Jis tapo pakrovimo skyriaus viršininku, sustiprino drausmę krovėjų brigadose, be to, aprūpindavo stividorius mobiliaisiais radijo telefonais. Tuo metu tai buvo didelė naujiena ir akivaizdi pažanga darbo organizavimo srityje.
Artėdamas prie uosto susisiekdavau su juo ir mes lietuviškai aptardavome stovėjimo uoste ir pakrovimo perspektyvas. Toks nesuprantamas pokalbis piktindavo Šiaurės laivyno kapitonus. Jie priekaištaudavo sakydami: "Vėl savus be eilės nori krauti..." Aš jiems atsakydavau: "Kas čia savi? Juk tai jūsų Archangelsko uosto punktas, o mes tik svečiai iš Klaipėdos..."
Bus daugiau
Eimutis ASTIKAS, jūrų kapitonas
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą