Aplinkos apsaugos agentūros Jūrinių tyrimų departamentas dvejus metus įgyvendino projektą, kurio metu buvo įrengti 8 vadinamieji hidrologiniai postai Baltijos jūroje ir Kuršių mariose. Vieni jų sudėtingesni, kiti paprastesni.
Paprasčiau pasakius, buvo įrengtos stotelės, matuojančios įvairius hidrologinius parametrus - vandens lygį, bangavimą, sroves, temperatūrą, druskingumą ir kt. Projektas kainavo apie 3 mln. Lt, apie 90 proc. sudarė Europos Sąjungos lėšos. Sutartis dėl šio projekto įgyvendinimo buvo pasirašyta su Vilniaus UAB "Labochema", kuri reikalui esant samdė įvairią techniką.
Nidoje įranga, kuria matuojamas vėjo stiprumas, sumontuota ant pasieniečių bokštelio. Nidoje, mariose, pastatytas įrenginys, panašus kaip Klaipėdoje esantis už šiaurinio molo, tik neturintis poliaus, paprasčiau pasakius, vamzdžio, kurio davikliai matuoja vandens parametrus. Ventės rage irgi atsirado panašus įrenginys. Hidrologinis postas buvo įrengtas ir Uostadvaryje, ir Šventojoje, ir Juodkrantėje, ir Palangoje ant tilto.
Projekto darbai jau baigti. Pastaruoju metu Aplinkos apsaugos agentūra jau gauna duomenis, kurie saugomi serveryje. Jūrinių tyrimų departamento direktorius Algirdas Stankevičius sako, kad maždaug po dviejų savaičių jais galės pasinaudoti ir visuomenė. "Taip, žmonės galės viską žinoti, ir kokios bangos kyla, ir koks vandens lygis ir t. t. Netrukus informuosime visuomenę, kokiame tinklalapyje bus galimas rasti tuos duomenis. Ji galės gauti skirtingą informaciją iš skirtingų postų", - sakė A. Stankevičius.
Paskutinis postas - Melnragėje
Paskutinis šiemet vasaros pabaigoje buvo įrengtas hidrologinis postas Melnragėje, jūroje už šiaurinio molo. Spalį klaipėdiečiai matė paskutinius darbus, kurie buvo atidėti laukiant geresnių oro sąlygų. darbus.
Pats hidrologinis prietaisas, t. y. sarkofagas su davikliais, guli ant jūros dugno. Iš jo eina 100 m ilgio kabelis iki apvalaus vamzdžio, esančio per 50-60 metrų nuo prietaiso, ir kyla aukštyn. Pats vamzdis, tiksliau sakant, polius, yra 27 m ilgio, pribetonuotas jūros dugne, ir 5 m išsikišęs virš vandens. Vamzdyje yra įranga, siunčianti duomenis į krantą, jo viršuje įrentas siųstuvas, antena, saulės baterijos. Pasak "Labochemos" projektų vadovo Aurimo Mačerniaus, tas vamzdis yra zonoje, kur laivai neplaukioja, be to, jis yra pažymėtas jūrlapiuose, pats skleidžia signalus, kuriuos laivai mato, tad iš esmės laivybai neturėtų trukdyti.
Spalio viduryje į tą vamzdį buvo dedamas hidrobetonas, kad jis tvirčiau laikytųsi ir atlaikytų dideles bangas. Betono maišus į vamzdį krovė AB "Latvijos tilti" kranas, esantis ant plaukiojančiojo pontono. Tuo tikslu technika į jūrą buvo išplukdyta kelis kartus. Idant pataikytų maišą į vamzdį, reikėjo kad plaukiojanti priemonė turėtų atramines kojas ir stovėtų stabiliai. Be to, prie vamzdžio buvo privirintos kopetėlės, kad būtų galima užlipti, jame buvo išpjautos durelės, kad žmonės galėtų įeiti į vidų ir pajungti visą įrangą. Beje, tame vamzdyje gali sutilpti du trys 180 m ūgio žmonės. Jame jau buvo specialistai, kai reikėjo testuoti įrangą.
Kainavo nervų
A. Mačernius, paklaustas, ar šis projektas buvo sudėtingas, atsakė, kad jis kainavo nemažai nervų. Blogiausia buvo tai, kad neturėta gyvo pavyzdžio. Norvegai jūroje turi nemažai švyturių, tad norint sumontuoti daviklius jiems problemų nekyla. O Klaipėdoje reikėjo sugalvoti, kaip jūros dugne esantis prietaisas (kuo jis arčiau dugno, tuo duomenys tikslesni), galėtų perduoti duomenis į krantą, t. y. kur įtaisyti prietaisus, negalinčius būti vandenyje. Galų gale buvo surastas vamzdžio, kuriame sumontuota norvegiška įranga, variantas.
Kitas dalykas, "Labochemai" buvo sunku rasti rangovą, kuris galėtų plaukti į jūrą ir atlikti minėtus darbus. "Atrodo, Klaipėdos uoste dirbančių įvairius darbus kompanijų daug, o kai tik reikia plaukti į jūrą, tuojau atsiranda kliūčių. Laimei, tai galėjo padaryti "Latvijas tilti", - sakė A. Mačernius.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą