Kapitonas Ž. Naujokas dirbdamas laivuose rašė dienoraštį. Dar tada, kai jau veikė Sąjūdis, kai Lietuva tapo nepriklausoma, jau buvo keliama Lietuvos vėliava, bet dar stovėjo sovietų daliniai, vyrai viename iš laivų matė tą kapitono dienoraštį. Tačiau saugumas spėjo jį anuliuoti. "Mat rašiau apie tai, ką mačiau jūroje. Padariau klaidą, kad parašiau per daug. Mano akyse nuskendo latvių laivas prie Norfolko, prie Jungtinės Karalystės, su visa įgula. Tanklaivis tiesiog dingo. Mes netoli dreife gulėjome. Tai parašiau visą teisybę. O sovietų laikais laivai juk neskęsdavo. Laivuose buvome sekami saugumiečių. Gaila, kad pražiopsojau dienoraštį, tai buvo jau gatava knyga", - prisiminimais dalijosi kapitonas.
Ž. Naujokas vien tik ant kapitono tiltelio praleido 36 gyvenimo metus, o iš viso jūromis plaukiojo 50 metų su daugiau kaip 14 laivų.
Ilgesys lieka ir krante
Pirmoji A. Žičkuvienės ir Ž. Naujoko knyga - "Laiškai iš jūros. Jūrų kapitono Naujoko žvejybos istorija". Jai pasirodžius, vėliau prireikė tęsinio - laiškų į jūrą, taip atsirado antroji knyga "Ilgesio tiltai". Tos knygos vertingos dar ir tuo, kad XXI a. popierinių laiškų jau, galima sakyti, niekas neberašo.
"Namiškių prašiau saugoti laiškus. Pakavau juos fanerinėse dėžutėse. Iš daugiau kaip 800 laiškų mano parašytų per gyvenimą iš jūros, išsaugojau 460. Vienas lagaminas su laiškais ir Argentinos, Klaipėdos laikraščiais supuvo jūroje. Man gaila Argentinos laikraščių, kuriuose buvo daug lietuvių emigrantų pasakojimų. Ačiū likimui, kad nors tiek dar pavyko išsaugoti", - kalbėjo kapitonas Ž. Naujokas.
Žurnalistė Vida Bortelienė sako neįsivaizduojanti, ką koks nors vyras galėtų dar jautriau ir gražiau parašytų nei Žydrūno laiškai iš jūros. "Niekada nepagalvojau, kad Žydrūnas taps rašytoju", - prisipažįsta jo brolis, taip pat kapitonas Vygantas Naujokas.
A. Žičkuvienė 30 metų rašė straipsnius jūrine tematika. Bet ir sulaukusi pensijos negali nurimti. Jai vis atrodo, kad tai, kas svarbiausia, taip ir liko už borto. Antrojoje knygoje ji norėjo parodyti tą begalinį ilgesį krante. Iš 20 žurnalistės kalbintų kranto žmonių pasidalinti tuo ilgesiu sutiko tik trys. Beje, skaitydama tuos laiškus į jūrą ne viena moteris, krante besiilginti jūrininko, pagalvoja - juk tai mano laiškai.
Kapitonas Sigitas Šileris padėkojo autoriams už kitokį jūreivio pavaizdavimą. Šias knygas galima pavadinti jūreiviško gyvenimo lyrika. Pirmoje - jūrininko laiškai į krantą, o antroje - laiškai jūrininkui iš kranto. Jūrininkai išplaukia į reisus, o krante, pasak Ž. Naujoko, lieka gyvosios našlės.
Turbūt rašydavo naktimis
"Padėjau ruošti knygą "Ilgesio tiltai" ir, mano pačios nuostabai, sunkiausia buvo rasti žodžius prierašui po mamos - jaunos, gražios, įsimylėjusios ir be galo laimingos - nuotrauka. Žodžiai atėjo po keleto dienų: "Joana - bus lemta mylėti ir laukti visą gyvenimą." Mylėti ir laukti - šiuose dviejuose žodžiuose telpa visi penkiasdešimt mamos su tėčiu nugyventi metai, matuojami išsiskyrimais ir susitikimais.
Suprantu, kokia nelengva jūreivio žmonos dalia. Kiek reikėjo jėgų laikyti visus keturis namų kampus per pusmetį ar ilgiau trunkančius tėčio reisus. Darbas, buitis, rūpesčiai dėl vaikų... Nepaisant visko, puikiai prisimenu visada paruoštus karštus pusryčius prieš mokyklą, mamos nertas baltas apykakles mokyklinei uniformai...
Tik štai niekaip nepamenu, kada mama rašydavo tėčiui laiškus. Turbūt naktimis ir turbūt todėl, kad tyloje, savo mintyse ir baltame popieriaus lape pabūtų kartu su juo. Kad mintimis pereitų tuo begaliniai ilgu ilgesio tiltu nuo širdies iki širdies. Kalbu apie mamą, o omeny turiu visas jūreivių žmonas, jūreivių vaikų mamas", - sako Eridana Palšmitienė, kapitono Ž. Naujoko dukra.
"... saugok tą savo skiedrelę..."
"Tie laiškai... Nerimo kankinamas jūreivis ateina pas mane ir sako, kad jau du laiškus parašęs, o atsakymo iš jos nėra. Nežinau, ką pasakyti, bandau ir taip, ir anaip guosti. Laiškai buvo tai, kas mus laikė vieną prie kito. Jie buvo mūsų gyvenimo dalis. Žmona mėgdavo mano laivą vadinti skiedrele. Sakydavo: "Tu saugok tą savo skiedrelę tarp vandens kalnų, kad neprapultų, o aš saugosiu namus ir dukreles. Per tuos laiškus sužinodavau, kad mano antroji pusė gyva, myli mane, laukia, sutiks, - pasakojo kapitonas Ž. Naujokas. - Vyrai tais laiškais gyvendavo. Mes rašėme po vieną, po du, kartais net tris laiškus. Vieną išsiunti, imiesi kito. Turėjome savus kelius, kaip perduoti laiškus. Juos paimdavo tie įgulos nariai, kurie skrisdavo lėktuvais namo. Kartais jie pasiekdavo adresatą per parą. Eidavau į ambasadas, perduodavau savo vyrų laiškus, per konsulus. Paskui pastebėjau, kad jose jie tikrinami. Ir per užsienio laivus, visokiais keliais siųsdavome laiškus. O gavę juos vis skaitydavome ir skaitydavome. Perskaitei ir vėl pradedi iš naujo. Laiškai buvo mūsų dvasios penas, užtat galėjome toje jūroje išsilaikyti, nebijoti uraganų."
Skaudžioji pusė dar neatskleista
Kapitonas Ž. Naujokas prisimena, kaip jį išsiuntė į Liepoją (Latvija) tarnauti eskadriniame minininke. Jis buvo miškuose, specialiai pastatytame uoste, į kurį suplaukdavo ir povandeninių laivų. Savo laive pastebėjo vokiškus užrašus. Pasirodo, sovietai torpedavo jį ties Liepoja ir šis nuskendo 50 metrų gylyje. Paskui rusai jį iškėlė ir naudojo. Ž. Naujokas užsitarnavo raketinio katerio, kuris virš vandens plaukia dideliu greičiu, kapitono pavaduotojo pareigas, gavo kapitono leitenanto laipsnį.
Ėjo trečiojo šturmano pareigas didžiajame žvejybos traleryje "Zigmas Angarietis". Tas laivas po remonto Taline pirmas turėjo plaukti į Afriką. Vakarop pas Ž. Naujoką apsilankė saugumiečiai, tad suprato, kad Afrikos jam šį kartą nematyti.
Apie Ž. Naujoką, kaip jis dirbo krante, garsiojoje Lietuvos valstybinėje žvejybos laivyno įmonėje "Jūra", apie tolimuosius jo reisus spaudoje nemažai rašyta, tačiau liko dar neatskleista skaudžioji jo gyvenimo ir darbo laivyne pusė. Galbūt sulauksime ir trečios knygos.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą