Iš jūrų - į dokumentų ir prisiminimų marias

Randevu krante

Jau parengtas spausdinti trečiasis albumas "Lietuvos jūrų kapitonai". Kai 2001-aisiais idėja įamžinti kapitonus gimė Jūrų kapitonų klube, rinkti duomenis, nuotraukas spaudiniams pasišovė šio klubo narys Jakubas Jakubovskis, dirbęs ir žvejybos, ir transporto laivuose, pažįstantis daugelį tolimojo plaukiojimo kapitonų.

Kaip Jums sekėsi šis darbas?

Pradėjau nuo Jūreivystės mokyklos, kurią pats baigiau, archyvų. Paskui - iširusių žvejybos organizacijų archyvai. Kapitonų sąrašus papildžiau bendrovėse "Lisco Baltic Service", "Lietuvos jūrų laivininkystė". Žvejybos laivyno kapitonų ieškojau ir buvusio "Baltijos" žvejų kolūkio dokumentuose. Žodžiu, tai buvo didelis darbas. Rezultatas - 700 jūrų kapitonų pavardžių. Tačiau daugelio jų buvo pasikeitę adresai ir telefonai. Viską rinkau po kruopelytę lankydamasis pustrečio šimto kapitonų namuose. Būdavo, sutari dėl nuotraukų, o jų vis nepristato. Iš pradžių buvome nusprendę albumuose talpinti tik tebegyvenančius kapitonus. Bet paskui artimieji pristatydavo jau Anapilin iškeliavusio kolegos duomenis ir nuotraukas... Per trejus metus net keturiasdešimt kapitonų pasimirė.

Iširus Lietuvos laivynams daugelis didelę patirtį turinčių kapitonų liko be darbo, be pragyvenimo šaltinio. Ar lankydamas kapitonus radote tokių, kurių būklė būtų buvusi apverktina?

Ne, visiškame skurde gyvenančių neaptikau. Lankiausi pas pasiligojusius, sveikstančius po operacijų arba slaugančius savo negaluojančias žmonas. Degradavusių kapitonų tikrai nėra. Tiesa, kartą vieną prasigėrusį kapitoną mačiau gatvėje. Jo veidas viską pasakė... Nepriėjau ir nepakalbinau.

Džiaugiuosi, kad sumanymą man vis dėlto pavyko įgyvendinti: pirmajame albume yra patalpintos 258 kapitonų (tarp jų ir prieškario), antrajame - 112, trečiajame bus 170 kapitonų nuotraukos ir duomenys. Jūrų kapitonų klubo penkmečiui turėtų būti išleistas ir trečiasis albumas. Ta proga norėčiau padėkoti visiems, kurie finansiškai parėmė albumų leidimą, taip pat ir kolegoms, padėjusiems juos sudaryti - kapitonams Eimučiui Astikui, Pranui Michalauskui, Valdui Trakimui.

Girdėjau, kad jūs ir knygą parašėte...

Vėlgi Kapitonų klube tarėmės, kad reikėtų savo patirtį, nuotykius ant popieriaus išguldyti. Vis dėlto tai Lietuvos laivyno istorijos dalelės. Tad gimė "Autobiografija reisuose". Žinau, kad kapitonas Sigitas Šileris irgi knygą parašė.

Ir kas toje "Autobiografijoje reisuose" atsispindi?

Viskas - ir kokiais laivais plaukiau, ir su kokiomis įgulomis, ir kokius nuotykius patyrėme. Aš juk į 25 reisus kapitonu plaukiau. Tad prisiminti tikrai yra ką.

Ką tuose reisuose skaudžiausiai išgyvenote?

Skaudžiai išgyvenau tris įvykius. Bet galų gale tuose skauduliuose yra ir komizmo.

1969 metais DŽTŠ (didysis žvejybinis traleris šaldytuvas) buvau vyriausiasis kapitono padėjėjas. Laivą remontavome Taline. Kadangi kapitono nebuvo - visa atsakomybė teko man. O šalia buvo remontuojamas "Pioner Ukrainy". Jame nuo suvirinimo kibirkšties kilo gaisras, kuris persimetė ir į mūsų laivą. Paskui remontavomės dar trejus metus... O mane tardytojai gal pusę metų tampė. Tačiau šitoje situacijoje nei aš, nei kas nors iš įgulos tikrai nebuvome kalti.

Po penkerių metų buvau didžiojo tralerio šaldytuvo "Hubertas Borisa" kapitonas. Tirštame rūke vandenyse prie JAV krantų į mūsų laivą rėžėsi "Komsomolec Ukrainy". Nors šiuo atveju vėlgi nebuvome kalti, tuomet gavau griežtą papeikimą.

Ir nutik tu man taip, kad 1991 metais, kai pagal kontraktą kapitono vyriausiuoju padėjėju dirbau lenkų žvejybos laive, "Bolševik Ukrainy" savo tralu nukirto mūsų laivo tralą. Na, Ukrainos "pionierius, komjaunuolis ir bolševikas" mano gyvenime pėdsakus paliko...

Girdėjau, kad Jūs totorių kilmės.

Taip, aš esu tų totorių, kuriuos 1397 metais į Lietuvą atvežė Vytautas Didysis, palikuonis. Ir tėtis, ir mama - totoriai. Tėvas tai buvo šlėkta. Mat jo protėvius Vytautas Didysis buvo apdovanojęs ir titulais, ir žemėmis. Gimiau senojoje laikinoje Lietuvos sostinėje Naugarduke. Jis dabar Baltarusijos teritorijoje. O į Lietuvą parbėgome tuomet, kai tėvą prievarta buvo paskyrę besikuriančio kolūkio pirmininku. Pasiturintys kaimo gyventojai mūsų trobesius padegė. Tėvas nusprendė, kad bent šeimą reikia apsaugoti. Lietuvoje turėjome nemažai giminių. Mes, gyvenę Baltarusijoje, Jakubovskiai, Lietuvoje gyvenantys - Jakubauskai...

Ar išlaikėte kokius nors totoriškus papročius?

Liūdna, bet totoriai tiek Lietuvoje, tiek Baltarusijoje per 600 metų visiškai asimiliavosi. Nei tradicijų, nei papročių, nei šokių, nei dainų ir netgi patiekalų...Tik 40 totorių kaimo pavadinimas išlikęs. Bet tame kaime jau daugiausia lenkai gyvena.

Esu Totorių draugijos narys. Iš pradžių toji draugija tebuvo tik Vilniuje. Dabar jau yra ir Klaipėdoje. Aš, dirbdamas lenkų laive, buvau atradęs labai vertingą istorinę knygą apie totorius Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje. Ją padovanojau vilniečiams totoriams. Dabar ketinu ją atsiimti ir perduoti klaipėdiečių totorių draugijai. Savo istoriją turime žinoti.

Į jūras jau nebeplaukiate nuo 1999-ųjų. Ar lengva buvo tapti kranto žmogumi?

Jokių nepatogumų nejaučiau. Svajojau, kad grybausiu, uogausiu, na, pradėsiu gyventi sau. Bet gyvenimas susiklostė kiek kitaip. Deja, grybauti ir uogauti laiko neturiu.

Kaip Jums atrodo, kas reikšmingiausia nuveikta gyvenime?

Manau, kad tai, jog iš mano vedamų laivų į krantą iš reisų įgulos nariai grįždavo gyvi. O situacijų jūrose ir vandenynuose oi kokių yra buvę...

Kalbino Gražina JUODYTĖ