Jūrai ir uostui paaukoti gyvenimai

Pagerbtieji

Pristatome keturis iš dvylikos pagerbtųjų, kurie praeitą ketvirtadienį Susisiekimo ministerijoje buvo apdovanoti Lietuvos Respublikos jūrų transporto darbuotojo garbės ženklu.

Pagerbtųjų vardu kalbėjęs kapitonas Antanas Anilionis juokavo, kad jūrininkai turėjo nemažai jau seniai nebeegzistuojančios šalies apdovanojimų, tad buvo vadinami dinozaurais. Dabar, turėdami ir Lietuvos apdovanojimus, jie pajaunėjo.

10 metų vadovavo "Laivininkystei"

Antanas Anilionis kapitonu jūroje išdirbo apie 20 metų. Buvo jūrininkų gerbiamas kapitonas. Sakoma, jog jam nė karto laive nereikėję kelti balso norint ko nors pareikalauti.

1989-ųjų rudenį jam buvo patikėta pakeisti Alfonsą Ramanauską, dvidešimt metų vadovavusį "Lietuvos jūrų laivininkystei", nuo pat pirmosios jos įkūrimo dienos. Didįjį "Laivininkystės" laivą A. Anilionis tarp pavojingų povandeninių rifų ir seklumų vedė 10 metų.

Daugelis jūrininkų mano, kad tik todėl, kad Antanas Anilionis sugebėjo įtikinti tuometinį susisiekimo ministrą Joną Biržiškį, Lietuvos prekybos laivynas buvo išlaikytas ir jo neištiko liūdnas likviduotos Lietuvos valstybinio žvejybos laivyno įmonės "Jūra" likimas.

A. Anilionis "Lietuvos jūrų laivininkystei" vadovavo iki 1999-ųjų. Ją palikti teko dėl ligos. Kapitonas apgailestauja, jog per mažai jam buvę duoto laiko dirbti šiame bare. Paklaustas, kaip vertina dabartinę "Laivininkystę", A. Anilionis atsakė: "Dabar šis laivynas jau nebe mūsų, o danų. Žinoma, man dėl to skauda širdį. Nemaniau, jog buvo būtina ją privatizuoti. Kam reikėjo parduoti "Laivininkystę", jeigu ji ir taip galėjo dirbti?"

10 metų ant uosto kapitono tiltelio

Buvusį Klaipėdos valstybinio jūrų uosto kapitoną Nikolajų Severinčiką komandiruotėje Londone netikėtai užklupo liga, privertusi palikti kapitono tiltelį 1998 metų pabaigoje. Uosto kapitonu jis išdirbo 10 metų. Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo uoste buvo daugybė darbų. Daug ką čia reikėjo sukurti, užmegzti ryšius ir t. t.

Labiausiai N. Severinčikas prisimena avarinį įvykį uoste, dėl kurio jam teko nemiegoti dvi naktis. Sugedus varikliui per audrą dreifuojantis laivas buvo nešamas į krantą. Reikėjo priimti teisingą sprendimą. Suklysti nebuvo galima. Iš pradžių kai kuriems darbuotojams uosto kapitono įsakymas nupjauti laivo inkaro grandinę atrodė esąs keistas, tačiau kai laivas buvo išgelbėtas, įsitikinta, jog Nikolajus Severinčikas neklydo.

"Daug buvo nepageidautinų situacijų ir nemiegotų naktų. Ką padarysi, toks buvo mano darbas. Manau, visada reikia būti pasiruošusiam įveikti didžiausias blogybes. Tam, kad laivai galėtų plaukioti saugiai, uosto tarnybos turi daug dirbti",- sako N. Severinčikas.

Beje, prieš pradėdamas dirbti uosto kapitonu Nikolajus Severinčikas dar 15 metų išdirbo tolimojo plaukiojimo kapitonu žvejybos laivuose. Dabar jis dirba Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijoje referentu teisės klausimais.

Visas gyvenimas - žvejybos uostui

Ilarionas Legenzovas šiuo metu vadovauja LKAB "Klaipėdos Smeltė" geležinkelio ir laivyno tarnybai. Klaipėdos žvejybos uoste pradėjo dirbti dar tada, kai jame buvo daug medinių krantinių, ir dirba jame jau 39 metus.

Gimė 1943 m. Mažeikių rajone Laižuvos miestelyje. 1967 m. baigė Leningrado politechnikos institutą ir įgijo mechaniko specialybę. Yra dirbęs ir žvejybos uosto viršininko pavaduotoju, ir Lietuvos žuvies pramonės gamybinio susivienijimo "Litrybprom" (vėliau - įmonė "Jūra") generalinio direktoriaus pavaduotoju. Lietuvai tapus nepriklausoma, ėmėsi privataus verslo. 1995 metais buvo pakviestas grįžti į žvejybos uostą, t. y. į "Klaipėdos Smeltę".

Įsimintiniausias įvykis - Žvejų kultūros ir sporto rūmų Klaipėdoje atidarymas. Būdamas "Litrybpromo" generalinio direktoriaus pavaduotoju rūpinosi šio objekto statyba. Tam, kad tokie rūmai atsirastų uostamiestyje, reikėjo nemažai visų žuvininkų, jūrininkų pastangų.

I. Legenzovo manymu, šiandien uostui labiausiai trūksta plėtros. Norint pritraukti krovinius į "Smeltę" reikia, kad gylis prie krantinių būtų 12-14 m, o ne 6,5-8,5 m kaip sovietmečiu. Didžiausias I. Legenzovo noras, kad kuo greičiau būtų pradėta "Smeltės" krantinių rekonstrukcija.

I. Legenzovas didžiuojasi tuo, kad dukra Natalija Družinina savo gyvenimą susiejo su laivais. Baigė Kaliningrado technikos institutą, daug metų dirbo laivų statykloje "Baltija", dabar laimėjo konkursą ir dirbs laivų remonto įmonės finansų ir ekonomikos direktore.

Tai jūroje, tai krante

Laivavedys Michailas Jurčionokas jau 5 metus dirba jūrų krovinių kompanijos "Bega" krovos darbų komplekso viršininko pavaduotoju laivybai. Planuoja laivų pastatymą prie krantinių, atsako už darbų saugumą.

15 metų jis plaukė į jūrą, vien tik Klaipėdos prekybos uoste (dabar KLASCO) išdirbo 18 metų. Jo darbo stažas - 46 metai.

Gimė 1938 m. Baltarusijoje. Į Lietuvą atvyko 1953 m., mokėsi Klaipėdos jūreivystės mokykloje. Nuo 1958 metų dirbo žvejybos laivuose. Įstojo į Kaliningrado institutą toliau mokytis laivavedybos. Nuo 1962-ųjų 6 metus dirbo prekybos uosto locmanu, vėliau - 5 metus Latvijos laivininkystės tanklaiviuose. Paskui grįžo į prekybos uostą, dirbo locmanu, vilkiko kapitonu. 3,5 metų dirbo prekybos uosto kapitono pavaduotoju.

Vėliau vėl pradėjo eiti tarnybą laivuose. 8 metus dirbo Leningrado ekspedicinei gelbėjimo kontorai priklausiusiuose vilkikuose gelbėtojuose. Vėl grįžo į Klaipėdos prekybos uostą, ėjo uosto kapitono pavaduotojo pareigas. Su tuometiniu uosto kapitonu Nikolajumi Severinčiku dirbo dvejus su puse metų, paskui vėl plaukiojo laivais. Sušlubavus sveikatai grįžo į krantą, dirbo įvairiose kompanijose. Netgi dalyvavo kuriant vidaus vandenų mažųjų laivų inspekciją.

M. Jurčionoko dukra Viktorija Sokolova - muzikantė, baigė konservatoriją, tačiau dirba "Achemos" ekspeditorių grupėje. Dabar ji neakivaizdiniu būdu mokosi uosto valdymo specialybės Lietuvos jūreivystės kolegijoje, toje pačioje mokymo įstaigoje, kurią prieš daugelį metų baigė tėvas.

Nespėta išvesti tanklaivio

Bene sudėtingiausias M. Jurčionokui buvo uosto kapitono pavaduotojo darbas. Tuo metu prekybos uosto kapitono tarnyboje dirbo tik trys žmonės - kapitonas, pavaduotojas ir vyr. locmanas.

Labiausiai atmintyje įstrigo ypatinga situacija - 1992 m. lapkričio 10 d. Klaipėdos uosto vartuose nuskendo tanklaivis "Globe Assimi". Paklaustas, kodėl nuskendo tanklaivis, M. Jurčionokas juokavo, kad tokia lemtis jį ištiko dėl Klaipėdos moterų. Tanklaivio nesugebėta laiku išvesti iš uosto todėl, kad laive, kurio įgulos didžiąją dalį sudarė graikai, nebuvo kai kurių įgulos narių, tarp jų ir kapitono. Jie svečiavosi pas merginas. Kol juos surado, buvo prarastas laikas - prasidėjo didžiulis štormas. Buksyruoti laivo nebebuvo galima, jis pradėjo pats plaukti iš uosto ir neišplaukė.

Apie kitus jūrų transporto darbuotojus, apdovanotus garbės ženklu, pasakosime kituose numeriuose.

Dalia BIKAUSKAITĖ