Apie praeinančius metus kalbėjomės su Lietuvos jūrininkų sąjungos ir Jūrinės kultūros koordinacinės tarybos prie Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos pirmininku Petru Bekėža, žmogumi, laikančiu pulsą daugeliu jūrinių klausimų atžvilgiu, nevyniojančiu žodžių į vatą ir nebijančiu, kad bus greitai nutildytas.
Kokius išskirtumėte šiemet jūrinės bendruomenės gyvenimo pokyčius?
Anksčiau žiniasklaida daugiau nušviesdavo bent jau teigiamus uosto veiklos aspektus, o dabar apskritai tyla, nes kiekvienas - ar Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos direktorius, ar žemesnio rango darbuotojas - bijo pajudėti ir išlįsti į šviesą. Tai primena Sovietų Sąjungą - jeigu žolė per daug išlenda, tuojau nupjaunama. Susidaro įspūdis, kad visi bijo ko nors neprasitarti. Ko gero, žmonės nenori prarasti darbo vietos, nes situacija Lietuvoje gerų darbo vietų atžvilgiu nėra gera. Be to, ar generalinis direktorius, ar bet koks laikinasis vadovas niekada nesiima kokių nors veiksmų, reikalaujančių pertvarkos. Naujam vadovui vėlgi reikia laiko kojoms apšilti. Todėl ir tyla.
Ką manote apie tai, kad Susisiekimo ministerija turi labai kvalifikuotą vadovų transporto sistemoje atrankos įmonę? Ar tai pažangus dalykas ir ateityje galime tikėtis kompetentingų vadovų?
Tai kad išlindo yla iš maišo. Paaiškėjo, kad vadovais parenkami draugai ir artimieji. Ir Rokas Masiulis buvo toje sistemoje. Susidaro įspūdis, kad per tą įmonę įdarbinami saviškiai. Kai tokie dalykai vyksta, neramu, kad Klaipėdos uostui vadovauti atvažiuos žmogus, kuris paklaus, kaip nakčiai uždaromi Klaipėdos uosto vartai. Panašių klausimų jau girdėjome, kai atvykdavo vadovaujantys Susisiekimo ministerijos atstovai.
Kokie 2019-ieji buvo jūrinei bendruomenei, uostui, laivybos kompanijoms, jūrininkams, palyginti su ankstesniais metais?
Manau, kad, palyginti su ankstesniais metais, mes ritamės į apačią. Lietuvos saugios laivybos administracija tapdama Lietuvos transporto saugo administracija buvo sunaikinta, joje kaip ir Susisiekimo ministerijoje jūrinių specialistų, rengiančių teisės aktus ir kt. neliko. Uosto direkcijos veikla apmirusi, uosto bendrasis planas nepatvirtintas. Informacijos visuomenei visai mažai, todėl susidaro įspūdis, kad nieko šioje srityje nevyksta. Kai buvo nuolatinis direkcijos vadovas, turintis iniciatyvų, situacija buvo kiek geresnė, įvairūs klausimai buvo keliami ir ministerijoje, ir Vyriausybėje. Vis tiek buvo judama į priekį, tokios stagnacijos nebuvo.
O skandalai Seime nieko gero neduoda, tik jį žemina. Esminiai klausimai, kuriuos reikia spręsti valstybės mastu, nesprendžiami. Esame sustoję, nejudame į priekį, vadinasi, einame atgal. Tas pats vyksta ir jūrinėje sferoje. Anksčiau nors kažkoks judėjimas į priekį buvo. Bent jau jūrinėje sferoje Lietuva po truputį smunka žemyn. Lietuvos laivų savininkai nenori tiesiai šviesiai to sakyti, nes jiems nuolatos reikia susitikti su ministerijos, valstybinių įstaigų atstovais ir gauti įvairių pažymėjimų. Jie nenori gadinti santykių su valdžios aparato žmonėmis.
Kokie klausimai jūriniam sektoriui dabar svarbiausi?
Jūrinės bendruomenės, Lietuvos laivų savininkų asociacijos, Lietuvos jūrininkų sąjungos, Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos atstovai buvo susitikę su naujuoju ministru ir viceministru, kalbėjomės 1,5 val. Pateikėme daugybę teisės aktų, kuriuos reikia keisti pagal tarptautinės konvencijos dėl darbo jūrų laivyboje (MLC) reikalavimus. Ministerijai vadovaujant R. Masiuliui tai nebuvo padaryta. Dabar nurodėme, kokius saugios laivybos ir prekybos laivyno įstatymų straipsnius reikia keisti, net patys tekstą pakeitėme. Ministras J. Narkevičius pažadėjo, kad bus kalbamasi su specialistais, paragino teikti savo pasiūlymus ir įžvalgas, ką reikėtų taisyti. Jis informavo, kad prie Susisiekimo ministerijos bus sudaryta taryba iš jūrinės bendruomenės atstovų ir visi jūriniai klausimai bus aptariami joje. Žadėjo, kad už bendruomenės nugaros nebus teikiama priimti kokius nors įstatymų pakeitimus. Jau praėjo nemažai laiko, bet kol kas tokios tarybos nėra.
Bet juk visada nauja valdžia žada įsiklausyti į jūsų nuomonę, steigti ar tarybą, ar darbo grupę, bet paskui visa tai pamirštama. Tikite, kad šitie pažadai bus tęsiami? Kol kas situacija tokia: jūs patriukšmaujate, bet viskas vis tiek eina numatytu keliu, esą senoji karta priešinasi bet kokioms naujovėms, nori dirbti atgyvenusiomis priemonėmis.
Ne visada, bet kartais mums pavyksta šio to pasiekti. Inicijavome peticiją ir parašų rinkimą, kad jūrininkų egzaminavimas nebūtų atiduotas VšĮ ir iškeltas į Kauną. Procesas buvo sustabdytas. Turime gerą įrankį ir, jeigu reikės, vėl jį panaudosime. Jeigu Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvencijos dėl darbo jūrų laivyboje reikalavimai nebus pritaikyti Lietuvoje, ilgiau gumos nebetempsime, informuosime TDO, kad mūsų šalyje MLC konvencija nėra iki galo įgyvendinta, kaip to reikalaujama.
Bet juk tie reikalavimai jau seniai turėjo būti įgyvendinti. Kas turėjo tuo pasirūpinti?
Iki šiol nėra sutvarkyti Lietuvos teisės aktai taip, kaip to reikalauja konvencija. Su jūrininkų darbu susiję klausimai nėra įteisinti mūsų teisės aktuose. Yra Lietuvos transporto saugos administracija, Susisiekimo ministerijoje Vandens transporto ir geležinkelių departamentas (dabar Vandens ir geležinkelių transporto politikos grupė - aut. past.), kuriuos į vieną departamentą sujungė tuometinis susisiekimo ministras Eligijus Masiulis. Jūrinių specialistų juose nėra, ko gero, todėl visi mūsų pasiūlymai kišami į stalčių, nes jiems jie nesuprantami.
Ponas Petrai, paprastai duodamas interviu nevyniojate žodžių į vatą. Ar tiesa, ar prasimanymas, esą Lietuvos transporto saugos administracija nori nutildyti Lietuvos jūrininkų sąjungą?
Girdėti girdėjau, bet nežinau, ar tai tiesa. Bet aš nebijau. Per savo gyvenimą buvau sulaukęs įvairių gąsdinimų, nes jau tiek metų esu Lietuvos jūrininkų sąjungos, ginančios jūrininkų interesus, pirmininkas. Jeigu būtų bandoma mane kaip nors paveikti, nepavyktų.
Dabar klausimas jums kaip Jūrinės kultūros koordinacinės tarybos pirmininkui. Ar taryba bandys kaip nors padėti sprendžiant Klaipėdos jūrų kadetų mokyklos problemas?
Problemas išgirdo ir Savivaldybės atstovai, ir miesto meras. Esminis dalykas - finansavimas,- daug ko nėra numatyta Savivaldybės planuose. Manau, kitų metų biudžete turėtų atsirasti lėšų suteikti mokyklai transportą ir kitiems dalykams. Reikalai lyg pradeda judėti, reikia žiūrėti, kuria linkme pakryps. Suprantama, mokyklos vadovai aštriau pasisakyti negali, o Jūrinės kultūros koordinacinė taryba gali. Jeigu matysime, kad situacija mokykloje nesikeičia, klausimą kelsime aštriai.
Finansavimo klausimas, žinoma, svarbus, bet ką reikia padaryti, kad tėvai nebijotų leisti vaikų į tą mokyklą?
Toks klausimas iškilo todėl, kad nebuvo daroma kadetų atranka, o priimami visi. Iš pradžių tokiose mokyklose visada su tuo susiduriama. Tie dalykai susitvarkys, kadangi mokykloje yra karinis parengimas, drausmė. Po kurio laiko patys kadetai reikš nepakantumą išsišokėliams. Reikia skirti dėmesio mokytojams, kurie veda užsiėmimus po pamokų, kad jų atlyginimai būtų normalūs. Koordinacinė taryba yra pasirengusi padėti mokyklai visais klausimas, kiek tik galės.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą