Šį kartą pateikiame V. Vaičekausko pasakojimą apie uosto reikalus Lietuvos nepriklausomybės pradžioje. 1990-aisiais susisiekimo ministru buvo paskirtas Jonas Biržiškis. Tų pačių metų pavasarį jau būdamas ministru jis atvyko į Klaipėdą, kurioje, kaip juokauja pokalbininkas, dar buvo gūdi Sovietų Sąjunga.
"Aš ir patikėjau"
"Atvažiuoja ministras, ateina pas AB "Lietuvos jūrų laivininkystė" vadovą Antaną Anilionį, šis sako kalbėsiąs tik su premjere Kazimiera Prunskiene. Jūrų perkėla, kurios viršininku buvau, tada dar buvo galinga. Sutikau ministrą gerai įrengtame svečiams skirtame kapitono kambaryje, nes tais laikais labai daug jų lankydavosi perkėloje. Apstatytame baldais, gautais iš "Laivininkystės", kuri tuo metu buvo turtingiausia įmonė Lietuvoje. Pavaišinau ministrą alumi iš skardinių, kurių tais laikais nebūdavo. Žmonės, gavę kokią skardinę, jos neišmesdavo, laikydavo kaip suvenyrą. Nuvedžiau ir parodžiau keltą. Žodžiu, pasirodžiau jam patikimas žmogus. Kai 1991-aisiais buvo švenčiami Naujieji metai, buvau vienintelis ne ministerijos darbuotojas, pakviestas pasilikti vakarėlyje", - dalijosi prisiminimais V. Vaičekauskas.
1991 metais rugpjūčio 19 d. prasidėjo pučas. Tuometinis prekybos uosto viršininkas Nikolajus Berežnojus, pasak pokalbininko, geras žmogus, tuo metu ilsėjosi uosto poilsio bazėje prie Platelių ežero, bet atvyko į Klaipėdą, nuėjo į karinį dalinį... Rugjūčio 21 d. pučas baigėsi, o tada prasidėjo santykių aiškinimasis. Ministerija nusprendė N. Berežnojų pašalinti iš pareigų.
"Man ministras sako: "Vaičekauskai, tampi uosto viršininku." Aš ir patikėjau. Su ministro pavaduotojais jo kabinete dar viskio butelį išgėrėme. Į Klaipėdą važiuoju jau kaip prekybos uosto viršininkas", - pasakojo pokalbininkas.
Sąjūdis reikalavo kito
Tačiau uostamiestyje Lietuvos patriotai, tarp kurių buvo ir Dionyzas Varkalis, reikalaudavę komunistų neskirti vadovais, sukėlė "kipišą". Anais laikais buvo laikomasi politikos, kad reikia stoti į partiją ir užimti vadovaujamus postus, kad rusų neprivažiuotų per daug. Tad daugelis buvo partiniai. V. Vaičekauskas buvo komunistas ir, pasak jo, pats Vytautas Landsbergis buvo komunistas ir skaitė marksizmo leninzmo paskaitas.
Žodžiu, Sąjūdis siūlė buriuotoju vadinamą Marių Eidukevičių ir V. Vaičekauskas suprato, kad nesiruošiama jo skirti uosto viršininku.
Kadangi jis pažinojo V. Landsbergio pavaduotoją Kazimierą Motieką, bandė ieškoti jo užtarimo. Mat 1990 metais K. Motieka vasarą su mašina norėjo keltu vykti į Vokietiją, bet jam kilo problemų ir perkėlos viršininkas padėjo jas išspręsti. Vėliau sutiko jį, grįžusį iš Vokietijos. Gavo jo pritarimą, kad reikia likviduoti perkėloje kabėjusį rusiškomis raidėmis užrašytą pavadinimą "Meždunarodnaja pereprava Klaipeda-Mukran". Netrukus metalinės raidės buvo nupjautos, o vietoje jų atsirado angliškai užrašytas pavadinimas. Žodžiu, jiedu susidraugavo ir šis paliko jam savo telefono numerį. Ištikus tokiai nesėkmei, V. Vaičekauskas paskambino K. Motiekai. Tas pažadėjo pakalbėti su J. Biržiškiu.
"Prisimenu, sėdžiu su kolega kabinete, jau buvo po darbo, įlekia ministras ir sako, kad reikia dviese pasikalbėti. Pareiškė, kad jeigu aš norintis, tai liksiu uosto viršininku, bet gal geriau man būti perkėlos viršininku. Ir pažadėjo išpildyti mano žydrąją svajonę. Mat aš turėjau idėją, kad perkėlą reikia atskirti nuo prekybos uosto, kaip padaryta Belgijoje. Kai perkėla ir keltai yra vienas ūkinis vienetas, gali gerai operuoti. Jis man tai pažadėjo. Paspaudėm rankas, bet tai niekada nebuvo padaryta", - pasakojo V. Vaičekauskas.
Padėjo rinkti komandą
V. Vaičekauskas buvo vienintelis prekybos uosto direktorato narys lietuvis, kiti buvo rusai. Po pučo juos visus reikėjo keisti, tad ministras prašė V. Vaičekausko padėti formuoti M. Eidukevičiui komandą. Tikėdamas, kad taps perkėlos kaip atskiro vieneto viršininku, jis tai uoliai darė. Merijoje tam tikslui buvo skirtas kabinetas, kur buvo kviečiami kandidatai. Buvo pasiūlyti Petras Stulga, Alvydas Dirvonas ir kt.
Kalbomis lyg ir buvo ruošiamasi tesėti ministro pažadą, tačiau realiai niekas nevyko. Kelerius metu buvo tampoma guma.
VOKAS. 1986 m. spalio 3 d. Klaipėdoje iškilmingai atidaryta tarptautinė geležinkelio vagonus gabenančių keltų perkėla, sujungusi Lietuvos uostą su Vokietijos Mukrano uostu (dabar Zasnicas). Kadangi tai buvo labai svarbus sovietams objektas, ta proga buvo išleisti net vokai.
O paskui nutiko įdomus dalykas. Kai paaiškėjo, kad 1991 metais įsteigtai Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai bus perduotos visos uosto rinkliavos, M. Eidukevičius ir kiti nusprendė streikuoti. Jis ir direktorato nariai įteikė ministrui atsistatydinimo pareiškimus. Vienintelis V. Vaičekauskas atsisakė jį rašyti.
Ministras išsprendė gudriai. Pareiškė, kad direktorius priėmė ne jis, o M. Eidukevičius, todėl ir negalįs atleisti. O pastarojo prašymą atsistatydinti J. Biržiškis patenkino. Tada buvo organizuotas prekybos uosto viršininko parinkimo konkursas, kuriame dalyvavo Sigitas Šileris, Petras Kravtas, ir V. Vaičekauskas. Pasak pastarojo, P. Kravtas buvo tikras, kad laimės, tad kvietė visus vakarienės. Bet tąkart laimėjo S. Šileris, o vėliau viršininko pareigas pradėjo eiti Benediktas Petrauskas.
Paskui buvo surastas kabliukas, kaip atsikratyti V. Vaičekausko - jo sūnus dirbo bendrovės "Krantas Travel" direktoriumi, kuri buvo susijusi su prekybos uostu. Kad tėvas ir sūnus neturėjo jokių piniginių santykių, ministras nenorėjo tikėti. Suprantama, naujas prekybos uosto vadovas formavo savo komandą. Ministras perkėlos viršininkui pasiūlė dvi esą geras vietas - arba "Giprorybflotą", kuris jau tada vargu ar bekvėpavo, arba upių perkėlą, t. y. dabartinę "Smiltynės perkėlą". Tada V. Vaičekauskas siūlė sukeisti vietomis jį su Eugenijumi Špėliu, kuris vadovavo žvejybos uostui. Žodžiu, V. Vaičekauskas neužleido savo posto perkėloje, ir viskas.
Kaip atsirado "Klasco"
1995 metais iš Susisiekimo ministerijos buvo gautas nurodymas pakeisti Klaipėdos jūrų prekybos uosto pavadinimą taip, kad jame neliktų žodžio "uostas". Klaipėdos žvejybos uostas tada ir buvo pavadintas "Klaipėdos Smelte".
Tuometinis prekybos uosto vadovas B. Petrauskas sušaukė neeilinį direktorato posėdį, kuriame dalyvavo technikos direktorius Petras Stulga, gamybos direktorius Egidijus Dagilis, komercijos direktorius Alvydas Dirvonas, ekonomikos direktorius Algirdas Kateiva ir Tarptautinės jūrų perkėlos direktorius V. Vaičekauskas.
Buvo pasiūlyta keisti pavadinimą į Klaipėdos jūrų krovinių kompaniją. Visi balsavo už, tik V. Vaičekauskas prieš. Jis aiškino, kad toks pavadinimas yra griozdiškas, kad klientams užsieniečiams bus neparankus toks ilgas pavadinimas. Jis siūlė pavadinimą daryti skambų ir trumpą, pavyzdžiui, "Klasco", orientuodamasis į jau buvusi skambų Lietuvos jūrų laivininkystės pavadinimą "Lisco", turėdamas omenyje anglišką pavadinimo "Klaipeda stividoring company" santrumpą. Visi entuziastingai sutiko, taip ir atsirado "Klasco" pavadinimas.
Perkėlos viršininku V. Vaičekauskas išsilaikė tol, kol Bronislovas Lubys privatizavo ir prekybos uostą, ir perkėlą kartu. Pokalbininko manymu, bijota jį imti ir atleisti, nes jis draugavo su V. Landsbergio padėjėju.
Privatizavus perkėlą iš pradžių, apie 1999 metus, jai vadovavo vokietis. V. Vaičekauskui siūlyta dirbti viename iš prekybos uosto kompleksų. Jis pareiškė nenorįs dirbti "Klasco" ir paprašė 100 tūkst. litų išeitinės kompensacijos. Nelabai norėjo duoti, bet davė, ir ilgametis vadovas išėjo iš darbo.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą