Klajonės po jūrą ir save

Buriavimas

Toliau spausdiname Pilies jachtų uosto kapitono, buriuotojo Rimtauto Rimšo pirmosios knygos "Klajonės po jūrą ir save" ištraukas.

- Security, security, security, - sutarška 16-as kanalas. "Gdynios radijas" perspėja, kad tuoj dvidešimt antruoju transliuos navigacinius įspėjimus. Laukiu. Pasirodo, Kolbergo raudonoji ugnis ant molo nedega (matyt, elektrikas naktį neina lempučių sukinėt). Man į Kolbergą nereik, na, bet vis vien - ačiū.

Beeinant pas Tave Pasikeitė metų laikai - Buvo vasara, o dabar ruduo. Nešuos marškiniuos Tavo atvaizdą Ir džiaugiuosi, kad turiu tiek daug...

Kristiansio. Amžinai salas gaubiantis žuvėdrų klyksmas. Atrodo, žuvėdros visur vienodos, ir klykia jos visur vienodai, bet visi, kas čia bent kartą buvo, sutiks su manim, kad čia jų klyksmas ypatingas. Pilnas lyg ir sielvarto, lyg ir ilgesio. O gal paprasčiausiai čia, šitame sename uoste tarp dviejų akmeninių salų, tarp šitų senovinių sienų mes tiesiog girdime kitaip. Ir laiko pojūtis čia kitoks. Ir erdvės. Čia nėra kur skubėti. Šių laikų pilietis, išsiveržęs iš didmiesčių ir atvykęs čia, apeina salą per pusvalandį. Jis jau nebemoka neskubėti ir tik išplaukęs iš čia suvokia, kad paliko kažką, dėl ko visą likusį gyvenimą norės vėl sugrįžti. Sugrįžti, suvokus visą šiuolaikinio gyvenimo prabėgomis beprasmybę, visą noro turėti, ypač noro turėti daugiau už savo kaimyną, absurdą.

X X X

Atsibundu nuo sunkiais batais apautų kojų žingsnių. Nebūsiu apsirikęs dėl ankstyvų svečių. Ropštis iš gulto, kad dar suspėčiau bent į kelnes įšokti, jau nebėra prasmės. Tegul tie, kas dabar brazda deniu, jaučia nors mažytį nepatogumą, prikėlę mane iš miego.

- Hello, - veide, pasirodžiusiame virš liuko, nė lašelio šypsenos, - Danish customs. - Hello, - atsakau tokiu pat agurkų rasalo tonu, - gal galėtumėte pasakyti, kiek dabar valandų? Galva liuke įgauna ne tokią rūškaną išvaizdą, tačiau iškalbingai duoda suprasti, kad matė ant šturmano stalelio šalia mano galvos gulintį chronometrą. - Gal galėtume pamatyti laivo dokumentus? Žinoma, kad galėtumėte, misteri, juolab kad jie guli visai šalia manęs, ir prašau nesitikėti, kad aš atsikelsiu iš lovos pirma, nei jūs pats to paprašysite. Niekada nemėgau šitos tarnybos. Suprantu, kad be jos neišsiverstų jokia valstybė, kad be jos Vakarų Europa greitai virstų Vakarų Afrika, tačiau kiekvieną kartą vis susiduriant su pasienio tarnybų pažiūra, kad "gal tu ir nesi prasikaltėlis, tačiau mes tuo norime įsitikinti patys", norom nenorom įgyji joms alergiją. Alergiją muitinės šunų seilėms, varvančioms ant pagalvių, alergiją šeriams, kuriuos šie nesidrovėdami drabsto visur, kur tik beįkištų snukį jų stropiems šeimininkams paliepus.

Kad ir kaip būtų keista, negalėčiau nieko bloga pasakyti apie dirbančius jose vyrus - neteko girdėti, kad jie labai džiūgautų, radę tai, ko ieškoję. Santūrūs, protingi, išmanantys jūros gyvenimą, atskubantys į pagalbą jūroje bėdon patekusiam laivui neretai anksčiau už tikruosius gelbėtojus. Nepalenkiami ir nepaperkami - neįsivaizduojama, kad kokiam nors Vokietijos ar Skandinavijos šalių muitinės pareigūnui būtų galima pasiūlyti kyšį ar bandyti išsiprašyti, jei jau esi nutvertas "šmugelį" bevežantis.

(Bus daugiau)