Valdžios nervingumas: kratos Seime, tylėjimo strategijos ir politinė įtampa

VE.LT

2026-02-13 10:55

Lietuvos politinę padangę sudrebinusios kratos pas Saulių Skvernelį ir Kazį Starkevičių tapo lakmuso popierėliu, atskleidusiu esminius nesutarimus tarp teisės profesionalų ir politikų.

Laidoje „Lietuva tiesiogiai“ išsiskyrė trys esminės kryptys: teisinė gynybos laisvė, politinė atsakomybė ir institucinis spaudimas.

„Politinis palankumas“: Frazeologizmo kilmė ir kontekstas

Pirmadienį (2026 m. vasario 9 d.), oficialaus teisėsaugos komentaro metu, iškart po atliktų kratų Seimo narių Sauliaus Skvernelio ir Kazio Starkevičiaus darbo vietose bei namuose Generalinės prokuratūros prokuroras Gintaras Urbelis viešai pavartojo terminą „politinis palankumas“

Prokuroras šį terminą panaudojo aiškindamas, ko būtent ieškoma ir kuo įtariami veiksmai šioje stambioje korupcijos byloje.

Kokia buvo pagrindinė mintis?

Prokuroras G. Urbelis leido suprasti, kad tyrimas sukasi ne apie tiesioginį „kyšį į rankas“ (kaip klasikinėse bylose), o apie tai, kad už tam tikrus sprendimus ar įtaką buvo atsilyginama politiniu palankumu – t. y. nepinigine nauda, kuri pasireiškia parama, postų skirstymu ar palankių sprendimų priėmimu.

Laidos dalyvių reakcija į šį terminą

Laidoje „Lietuva tiesiogiai“ šis prokuroro pasakymas buvo narstomas po padidinamuoju stiklu:

Advokatas Remigijus Merkevičius ironizavo, kad prokuroras užsiima „lingvistika“, o ne teise. Pasak advokato, Baudžiamajame kodekse tokio nusikaltimo kaip „palankumas“ nėra.

Jis pabrėžė, kad teisėje viskas turi būti pamatuojama ir konkrečiai įvardijama, o šis terminas – tai „sparnuota frazė“, skirta sukurti visuomenės įspūdį, bet neturinti teisinio svorio.

Politikas, buvęs pareigūnas Dainius Gaižauskas gynė prokuroro pasirinkimą.

Gaižausko nuomone, prokuroras galėjo sąmoningai parinkti tokį terminą kaip tyrimo taktiką, siekdamas stebėti politikų reakcijas ar net priversti juos pasijusti nesaugiai ir „prasikalbėti“.

Seimo narys Mindaugas Lingė pastebėjo, kad toks nekonkretumas („politinis palankumas“) sukuria informacinį vakuumą, kurį užpildo spekuliacijos.

Jam užkliuvo tai, kad visuomenė paliekama nežinioje, kas konkrečiai yra tas „palankumas“ – ar tai teisėta politinė parama, ar nusikalstama veika.

Remigijus Merkevičius: „Teisė virsta džiazu“

Merkevičius kategoriškai gynė K. Starkevičiaus sprendimą nekalbėti STT. Jis priminė Konstitucijos 31 straipsnį ir akcentavo, kad bet koks pasakytas žodis streso būsenoje gali būti interpretuojamas prokurorų ar teisėjų nešališkai.

„Kuo mažiau kalbi, tuo tau naudingiau“, – konstatavo jis, atmesdamas prielaidą, kad tyla lygi kaltei.

R. Merkevičius teigė, kad G. Nausėda, deklaruodamas tikėjimą kratų pagrįstumu, peržengė savo kompetencijos ribas. Tai jis pavadino „sovietiniu metodu“ – formuoti kaltės nuomonę dar neprasidėjus teismo procesui.

Dainius Gaižauskas: „Valstybė serga“

Buvęs pareigūnas ir NSGK narys situaciją matė per operatyvinio darbo ir aukštosios politikos moralės prizmę.

Priešingai nei advokatas, Gaižauskas teisino prokuroro mįslingas frazes. Jis užsiminė, kad tyrėjai dažnai sąmoningai teikia dozuotą ar dviprasmišką informaciją, siekdami sukelti įtariamųjų reakciją ar klaidinti juos tyrimo labui.

D. Gaižauskas griežtai kritikavo tylėjimo taktiką. Pasak jo, aukščiausio rango politikai (kaip eks-premjeras ar partijų lyderiai) negali gintis kaip „paprasti mirtingieji“.

Jis teigė, kad visuomenės pasitikėjimas valstybe reikalauja maksimalaus skaidrumo, todėl politikas privalo paaiškinti situaciją, net jei advokatai pataria tylėti.

Jis rėžė tiesiai: jei kratos pasiekė buvusius ir esamus valstybės vadovus, vadinasi, sistema yra korumpuota „iki kaulų smegenų“. Jis užsiminė apie 22 milijardus eurų krašto apsaugos lėšų, kurių skaidrumas jam kelia abejonių.

Mindaugas Lingė: „Atskirti teisinę ir politinę atsakomybę“

Konservatorių atstovas bandė balansuoti tarp pasitikėjimo savo partijos nariu ir pagarbos teisėsaugos institucijoms.

M. Lingė priminė, kad jo atstovaujama politinė jėga nesilaiko taktikos „laukti galutinio teismo sprendimo“ – narystė partijoje suspenduota iškart, pabrėžiant politinės higienos svarbą.

Politikas pripažino, kad šiuo atveju visuomenė ir patys politikai gauna itin mažai konkrečios informacijos, lyginant su „MG Baltic“ byla.

Jis kėlė klausimą, ar teisėsaugos pasirinktas „tylos ir šešėlių“ kelias nesuteikia pagrindo spekuliacijoms apie politinį užsakymą.

M. Lingė atkreipė dėmesį į „laiko sutapimus“. Jis pastebėjo, kad tokie rezonansiniai tyrimai kartais pasitarnauja prezidentūros darbotvarkei, ypač kai šalies vadovo reitingai smunka ar kyla konfliktai su valdančiąja dauguma.

Visuomenės teisė žinoti prieš asmens neliečiamumą

Laidos pabaigoje išryškėjo esminė dilema, kurią geriausiai apibendrino R. Merkevičius: ar įmanoma atlikti kratas Seime „tyliai“?

Nors teisininkas teigė, kad būdų yra, politikai sutiko, kad viešumas tokiose bylose yra neišvengiamas, tačiau pavojingas, nes politinė reputacija dažnai sužlugdoma gerokai anksčiau, nei prokurorai pateikia svarius įrodymus.