Krauju parašyti žvejybos jūrlapiai

Istoriniai vandenys

Praėjusį ketvirtadienį Salio Šemerio skaitykloje buvo surengta kapitono Žydrūno Naujoko bibliotekai dovanotų jūrlapių kolekcijos paroda.

Lietuvos marinistikos žurnalistų klubas "Marinus", bendradarbiaudamas su Ievos Simonaitytės viešąja biblioteka, šiemet vasarį jos patalpose atidarė aistringo buriuotojo keturvėjininko poeto Salio Šemerio-Šmerausko skaityklą su marinistiniu fondu. Džiugu, kad ne tik marinistinis fondas sparčiai pildosi, bet vis daugėja skaitykloje ir marinistinių renginių. Pristatydamas savo jūrlapių kolekciją, kapitonas Ž. Naujokas pasidžiaugė tuo, kad atsirado vieta, kurioje saugomi jūriniai reliktai, antraip ir ši kolekcija būtų dingusi.

Žydrūnas Naujokas jūrai paaukojo 46 gyvenimo metus, pradėdamas eiti tuo keliu nuo 1957-ųjų. 9 metus dirbo laivavedžiu, 34 - kapitonu. Kai jo klausdavo, ar jūroje sunku, atsakydavo: "Ne, bus sunku, kai liksime krante." Dabar jis sako, jog atspėjęs likimą.

"Mes Siera Leonėje dirbome daugiau kaip penkerius metus pagal sutartį su kompanija "Siera Fish Company". Dalį produkcijos turėjome pristatyti jai, nes žvejojome šios šalies teritoriniuose vandenyse. Galėjome žūklauti pačioje pakrantėje, svarbu buvo tik kad laivas neužplauktų ant seklumos. Išplaukdami iš Klaipėdos neturėjome jokios informacijos, jokių žvejybos jūrlapių, nes jų 1981-1985 metais tiesiog nebuvo. Nurodydavo tik šalį, prie kurios krantų turime dirbti, kada išplaukti, kada parplaukti, ir viskas", - pasakojo Ž. Naujokas.

Tais laikais Lietuvos žvejai turėjo tik bendrus jūrlapius, kuriais naudodavosi prekybos laivyno laivai. Pasak Ž. Naujoko, Siera Leonė - sunkus rajonas. Iš vietinių gaudavo informacijos tik apie nuotolius, kad laivas neišplauktų ant kranto.

Užtat teko imti popieriaus lapus, kuriuose nurodyta tik ilguma ir platuma, ir patiems viską žymėti - kur kokie rifai yra, kur tralai buvo suplėšyti, kur paliktos tralų lentos ir t. t. Žymėdavo ir pagal kranto objektus, ir pagal laivo grimzlę skaičiuodavo. Pavyzdžiui, T raide su raudonu tašku žymėdavo vietą, kurioje buvo sudraskytas tralas. Beje, žvejai gaudavo reisui 2-3 tralus, kurių vienas kainuodavo kaip lengvasis automobilis, tad juos reikėdavo labai branginti.

Ž. Naujokas pats paišė tuos jūrlapius, duodavo nurodymus savo laivavedžiams pašnipinėti kituose laivuose, ypač užsienio, žodžiu, rinkdavo informaciją apie žvejybos rajonus visais būdais ir kūrė jūrinės žūklės planšetus.

Paklaustas, ar dabar tie žvejybos jūrlapiai neprarado savo vertės, ar jais būtų galima naudotis, Ž. Naujokas atsakė: "Tie jūrlapiai parašyti krauju. Jų vertė tik didėja". Jau tada, kai jis nebeplaukė į jūrą, žmonės kreipdavosi į jį, prašydavo tų jūrlapių.

Grįžus iš reiso, Žūklės skyriuje jie būdavo dauginami. Mokslinis institutas Kaliningrade juos įvertino. Ž. Naujokui net 2 tūkst. rublių premija už juos buvo skirta, nors, žinoma, kol ji iki jo atėjo, beliko tik 100 rublių.

Ten, kur dirbo Lietuvos žvejai, ir Argentinoje, ir Angoloje, ir Mauritanijoje, ir Siera Leonėje, išskyrus Angolą, galima sakyti, jūrlapių nebuvo. Vietinių gyventojų pateiktuose jūrlapiuose neatitikdavo gyliai, kiti žymėjimai, jų vertė buvo nulinė, tad Lietuvos žvejai jais nesinaudodavo. Į visus klausimus atsakymus jiems turėdavo duoti tik Alachas.

"Per miegus girdžiu - mano laive kažkas pjauna malkas. Pašoku, bėgu ant tiltelio - vyrai ant denio iš tikrųjų pjausto į tralą pakliuvusią palmę, gelbsti tralą. Vadinasi, viena tralinė lenta jau ėjo krantu. Tai, kad po kiliu nebelikdavo vandens tame rajone, mums buvo įprasta. Darbas buvo sunkus. Pavargdavom tiek, kad užmigdavome stovėdami. Vietinė valdžia sakė, galite eiti kad ir krantais, kad tik žuvų pagautumėte. Žinoma, kuo arčiau kranto plaukdavome, tuo daugiau žuvų būdavo", - dalijosi prisiminimais senas jūrų vilkas.

Pasak jo paties, apie tų laikų žvejybą jis galėtų pasakoti be galo, kol visi klausytojai užmigtų. Paklaustas, kodėl ant kai kurių jūrlapių matyti moters siluetas, Ž. Naujokas juokavo, kad žvejai krante matydavo nuogas moteris, tad ir piešdavo jas. Piešiniai gražindavo jų niūrų gyvenimą prie Siera Leonės krantų. Lietuvos žvejams tais laikais teko ir džiunglių baimę nugalėti, ir bandyti čiabuviams, kurie žinojo tik tokią šalį kaip Amerika, paaiškinti, kur yra ta Lietuva. Beje, kadangi prie jų krantų daug laivų suduždavo, jie sau gultus darydavosi iš jų liekanų.

Ž. Naujokas mano, kad išliko tik pusė jo jūrlapių. Jis prisimena, kam skolino, tad tikisi dar bent dalį jų susigrąžinti. Ir dabartinius kažkoks jūrininkas jam grąžino po 10 metų. Tai, kad jie nedingo, kapitono manymu, yra likimo dovana.

Valentinas UBAS