Pasakoja jūrininkai
Neseniai iš reiso grįžęs kapitono vyresnysis padėjėjas Aleksandras Grečinas į redakciją kreipėsi, pasak jo paties, kaip į paskutinę instanciją, galinčią jam padėti surasti Jungtinių Amerikos Valstijų tanklaivio savininką, nesumokėjusį pinigų už darbą dviem jūrininkams klaipėdiečiams.
Nors jau praėjo beveik ketveri metai nuo tų įvykių, Aleksandras negali pamiršti, jog buvo apgautas, jog jam nepadėjo nei JAV dirbantis Tarptautinės transporto darbuotojų federacijos (ITF) inspektorius, nei Niujorke esančio Jūrininkų teisių centro direktorius. A. Grečino manymu, tai galėjo nutikti nebent Afrikoje, bet ne tokioje šalyje kaip Amerika.
Skola - 6 tūkst. dolerių
Tuometiniame Leningrade jūrinius mokslus baigęs laivavedys Aleksandras Grečinas į jūrą plaukia nuo 1979 metų. Yra dirbęs ir AB "Lietuvos jūrų laivininkystė", ir bankrutavusios Lietuvos valstybinės žvejybos laivyno įmonės "Jūra" laivuose.
Nuo 1996 metų, kai žlugo "Jūra", iki šiol dirba užsienio laivuose, plaukiojančiuose su Maltos, Kipro, kitų šalių vėliavomis. Per visą ilgą darbo laikotarpį vienintelį kartą labai skaudžiai apgautas buvo 2002-aisiais - JAV laivo savininkai jam iki šiol skolingi apie 6 tūkst. JAV dolerių.
Laivas turėjo plaukti
A. Grečinas kartu su kitu klaipėdiečiu antruoju mechaniku Sergejumi Služenikinu 2001 metų gruodžio 22 d. pasirašė darbo kontraktus Klaipėdoje, įdarbinimo agentūroje UAB "Techmaris". Pagal juos jie turėjo dirbti 4 mėnesius, iki 2002 metų balandžio 22 d., nedideliame JAV kompanijos "Regency Shipping Company" tanklaivyje "Reliable II". Kapitono vyresniojo padėjėjo atlyginimas - 2200 JAV dolerių per mėnesį.
Turėdami "Techmario" parūpintus bilietus, jie išskrido į Niujorką. Oro uoste juos pasitiko patys laivo savininkai Godwin Akrobire ir Harry Ogunleye ir nuvežė į laivą, stovėjusį Niujorke, JAV kompanijos "K-Sea", neseniai tanklaivį pardavusios firmai "Regency Shipping Company", teritorijoje. Laive "Reliable II" jau rado vyresnįjį mechaniką, atvykusį iš Hondūro.
Po kelių dienų iš Latvijos atvyko ir kapitonas Viktoras Vyšniovs, paskui ir jūreiviai iš Hondūro. Taigi įgula buvo surinkta. Klaipėdiečiai tikėjo, kad tanklaivis bus nuplukdytas į Afriką ir gabens krovinį kursuodamas tarp Nigerijos Lagos ir Portharkorto uostų. Manė, kad laivas yra paruoštas plaukioti. Savininkai pasakė, jog dar reikia baigti tvarkyti dokumentus, šį bei tą padaryti laive prieš išplaukiant. Pavyzdžiui, reikėjo įrengti GMDSS, kad tanklaivį būtų galima plukdyti per vandenyną į Nigeriją.
Paaiškėjus, kad laivas neapdraustas, sausio 15 d. jo įgula buvo apgyvendinta Niujorko viešbutyje ir į tanklaivį sugrąžinta vasario 5 d. Po kurio laiko vėl buvo apgyvendinta viešbutyje, ir vėl grąžinta į laivą. Belaukiant, kad laivas tuoj tuoj išplauks, baigėsi ir klaipėdiečių kontrakto laikas. Savininkai įkalbėjo juos dar pasilikti. Tačiau tanklaiviui taip ir neišplaukus iš Niujorko, po šešių mėnesių namo jie išskrido 2002-ųjų birželį.
Teismui - per menka suma
Per visą tą buvimo laive laiką kilo nemažai problemų. Reikėjo ieškoti savininkų, kad skirtų pinigų įgulai maitinti, reikalauti žadėto kas mėnesį mokėti atlyginimo. Todėl A. Grečinas kreipėsi į ITF inspektorių Niujorke Enrico Esopą. Jis atvykdavo į laivą, rašydavosi, kiek laivo savininkas skolingas jūrininkams. E. Esopa pasakęs, jog reikia palaukti, kol skola bus apie 100 tūkst. dolerių, tada būsią galima kreiptis į teismą. Pasak A. Grečino, tam, kad būtų sukaupta tokia suma, reikėjo tame laive sėdėti mažiausiai trejus metus.
Misionierė Virginia Gonzales patarė kreiptis į Jūrininkų teisių centro Niujorke direktorių Douglą B. Stevensoną. Jis taip pat bandė konsultuoti, padėti.
Vietoj pinigų - raštelis
Gegužės vidury laivą paliko kapitonas. Kurį laiką klaipėdiečiai tanklaivyje buvo dviese. A. Grečinas, kuriam darbdavys buvo skolingas apie 7,8 tūkst. dolerių, nenorėjo vykti namo. Tačiau antrasis mechanikas S. Služenikinas, kuriam amerikiečiai buvo mažiau skolingi, daugiau kentėti nebesutiko, o vienas likti laive Aleksandras pabijojo.
Buvo sutarta, kad išvykimo dieną laivo savininkas atsiskaitys su jūrininkais oro uoste. Tačiau H. Ogunleye sumokėjo A. Grečinui tik 1,5 tūkst. dolerių ir davė raštelį su savo parašu, kad likusius pinigus sumokės per du mėnesius.
Dar būdamas oro uoste A. Grečinas susisiekė su D. B. Stevensonu. Šis suteikęs vilties, pasakęs, kad nereikia jaudintis, kad galima ramiai skristi namo, kad toks raštelis Amerikoje turi juridinę galią.
Tačiau pinigų A. Grečinas neatgavo iki šiol. Visą tą laiką jis susirašinėjo su Jūrininkų teisių centru Niujorke. Išsiuntė ir įgaliojimą samdyti JAV advokatą ir vesti bylą. Pagaliau pernai vasarą jis gavo paskutinį laišką, iš kurio suprato, kad jam JAV daugiau niekas nebepadės.
Pats ieško savininko
Didžiulės darbo laivuose patirties turintis A. Grečinas negali suprasti, kodėl JAV pareigūnai negali surasti laivo, kuris stovi Niujorke, savininko? Kodėl negali areštuoti laivo ir parduoti? Pasak jo, net pardavus tanklaivį kaip metalo laužą, užtektų pinigų atsiskaityti su įgula.
Aleksandras kaltina ir D. B. Stevensoną, kuris jam suteikęs vilties Niujorko oro uoste. Dabar vyresnysis kapitono padėjėjas mano, kad nereikėjo išvykti ir palikti laivo, kol nebuvo atsiskaityta. Kitiems jūrininkams, kurie gali patekti į panašią situaciją, jis nori patarti, kad nereikia leisti darbdavio skolai didėti. Kai tik pradedama nemokėti už darbą, reikia tuojau išvykti.
A. Grečinas mėgsta jūrą. Pasak jo paties, ten jo siela atsigauna. Tačiau Aleksandras niekaip negali susitaikyti su tuo, kad JAV jis buvo priverstas žemintis, prašyti pinigų maistui, prašyti sumokėti atlyginimą. Pasak jo, sovietmečiu bent ministerija gynė jūrininkus, o dabar jie tapo antrarūšiais žmonėmis, jų niekas negina.
Dabar kapitono vyresnysis padėjėjas pats bando ieškoti "Reliable II" savininkų. Jis tikisi, kad jam dar kas nors padės, o jeigu nepavyks, savo "bylą" jis ketina perduoti tęsti anūkams.
"Mes ne visagaliai"
Paprašytas pakomentuoti situaciją Lietuvoje dirbantis ITF inspektorius Andrejus Černovas "Vakarų ekspresui" sakė pažįstantis ITF inspektorių Niujorke E. Esopą, yra girdėjęs ir apie Jūrininkų teisių centrą, turintį savo internetinį puslapį, ir jo direktorių D. B. Stevensoną. A. Černovo teigimu, tiek vienas, tiek kitas jie nemažai padeda jūrininkams. Pavyzdžiui, E. Esopa nuo 2003 metų sausio 1 d. iki šių dienų yra atkovojęs jūrininkams 252 tūkst. JAV dolerių. Lietuvoje dirbantis inspektorius mano, jog jeigu minėti asmenys nepadėjo A. Grečinui, vadinasi, buvo kokios nors objektyvios priežastys.
A. Černovo teigimu, kai kurie jūrininkai nestoja į Lietuvos jūrininkų sąjungą, neparemia jos savo nario mokesčiais, o nutikus kokiam nors incidentui prašo pagalbos. Nepaisant to, kad jie nėra profsąjungos nariai, stengiamasi padėti ir jiems. "Deja, mes ne visagaliai. ITF inspektoriai neturi burtininko lazdelės. Yra tokių laivų savininkų, kurie apgaudinėja ne tik jūrininkus, bet ir agentavimo kompanijas, ir laivų remonto įmones, kurioms lieka skolingi kur kas didesnes pinigų sumas. Jie tai daro gerai apgalvodami savo žingsnius, tad juos sučiupti nėra taip lengva. Aš nesuprantu žmonių, kurie kaltina ne juos apgavusius laivų savininkus, o ITF inspektorius, bandžiusius jiems padėti", - sakė A. Černovas.
Jo teigimu, ITF inspektorius negali padaryti daugiau nei leidžia šalies, kurioje jis dirba, įstatymai. Pavyzdžiui, JAV teismai ieškinių, kurie nesiekia net 20-30 tūkst. dolerių, netgi nepriima.
Dalia BIKAUSKAITĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą