Laivų mechanikas dabar skaito pasakas

Tęsiame publikacijų ciklą, kuriame pristatome išskirtines Klaipėdos uosto krovos kompanijų profesijas ir asmenybes. Šį kartą supažindiname su AB "Smiltynės perkėla" laivyno techninės priežiūros vadovu Tomu Šniepiu, kuriam šią vasarą bus 32 metai. Šiandien kaip tik sukanka septyneri metai, kai jis dirba šioje bendrovėje. Per tą laiką jis jau du kartus palypėjo karjeros laiptais. Vaikinas prisipažįsta, kad jūra - ne jam, užjūryje lindėdamas mašinų skyriuje romantikos nepajuto.

Tik atėjęs į bendrovę, T. Šniepis trejus metus dirbo pamaininiu mechaniku. 2014 metų sausio 30 d. tapo "Smiltynės perkėlos" laivyno vyresniuoju mechaniku, o 2019-ųjų lapkritį pakilo ir dar vienu laipteliu - pradėjo vadovauti visai techninei laivyno priežiūrai. Šias pareigas eina jau metus ir tris mėnesius.

"Šios pareigos man labiausiai patinka. Tai nėra sėdimas biure monotoniškas darbas. Tenka ir keltuose lankytis, ir su tiekėjais bendrauti, dalyvauti dokiniuose remontuose. Anksčiau gal buvo kiek lengviau, nes buvau vieno kelto vyresnysis mechanikas, o dabar tenka atsakyti už visus. Jeigu skubus atvejis, tai nesvarbu, ar šventė, ar savaitgalis, dirbame 7 dienas po 24 valandas", - juokauja Tomas.

Paklaustas, kas sunkiausia dabartiniame jo darbe, ar dažnai jam skundžiasi keleiviai, atsakė: "Keleiviai pas mane neateina, nes mašinų skyrius - ta vieta, į kurią pašaliniams užeiti draudžiama. Tik kartais praveria duris. Sunkiausia, kai negali mechanikams paaiškinti. Tarkime, įvyko koks nors gedimas, skambina mechanikas, tu žinai, ką reikia daryti, bet negali paaiškinti, ypač jeigu tai būna nauji priimti žmonės. Tada apsirengiu ir vykstu į vietą, parodau arba kartu padarome tą darbą. Kartais bėda gali būti ir viena, ir kita, reikia bėgti žiūrėti. Gal man ir lengviau orientuotis, nes esu dirbęs mechaniku."

Būna, rampa nepasikelia...

Keleiviams susidaro įspūdis, kad "Smiltynės perkėlos" keltai niekada negenda. Tomas sako, kad taip atrodo todėl, kad jų priežiūra gera. "Žinoma, keltai sensta, bet mes stengiamės juos prižiūrėti ir būti prisiruošę visiems gyvenimo atvejams. Jei didesnė problema, tariamės su bendrovės technikos ir infrastruktūros direktoriumi.

Yra buvę, kad plaukiant keltui užgeso vienas iš variklių, bet tinkamai sureagavome į susidariusią situaciją ir jį užvedėme. Būna, rampos nepasikelia, pavėluoji 5-10 minučių išplaukti.

Mūsų įgulos gana kvalifikuotos, jos problemas dažniausiai išsprendžia pačios.

Būna ramių dienų, bet būna ir tokių, kai viskas sukrenta į vieną vietą. Žiemą šiek tiek lengviau. Dažniausiai kursuoja du keltai, vienas stovi. Dėl ledų jokių problemų. Mūsų naujieji keltai yra ledo klasės, turi žemai didelius sraigtus. Be to, ir žiema pas mus ilgai neužsibūna. Didesnių problemų kyla ruošiantis sezonui, tai pareikalauja daugiausiai mūsų pastangų, nes vasarą dirba visi keltai, atsarginio nebeturime", - sako laivyno techninės priežiūros vadovas.

MĖGSTAMIAUSIAS. Keltas "Baltija" - mėgstamiausias AB "Smiltynės perkėla" laivyno techninės priežiūros vadovo Tomo Šniepio keltas.

Paklaustas, ką mano apie keltą "Kintai", T. Šniepis atsakė: "Senas patikimas keltas. Moraliai jis pasenęs, nebeatitinka šiuolaikinių žmonių poreikių. Bet su juo įgulos nariai puikiai susitvarko, nes daugelis jų nuo šio kelto pradėjo dirbti "Smiltynės perkėloje". Tikimės greitai jį pakeisti nauju, kuris jau statomas. Ne kartą lankėmės Vakarų Baltijos laivų statykloje, darbai vyksta labai sparčiai, tikimės, kad jie bus baigti laiku ir vasarą turėsime naują laivą. Manau, jis bus kokybiškiausias mūsų keltas."

Pasiteiravus, koks laivyno techninės priežiūros vadovo mėgstamiausias keltas, atsakė: "Baltija", kuriame pats dirbau. Jis išskirtinis, juodas su paveikslu ant borto ir gana patvarus. Tai antras keltas po "Neringos" iš Bulgarijoje pastatytų laivų serijos. Jis jau buvo patobulintas.

Mano svajonė - labiau prisidėti prie viso laivyno atnaujinimo. Norėtųsi sukurti ką nors naujo, galbūt labiau ekologiško, bent jau įdėti savo indėlį į tai.

Planuojant naujus laivus reikia rengti technines specifikacijas lyginant su senaisiais keltais. Matai, kur ką galima patobulinti, kad įgulos nariams būtų kuo lengviau dirbti. Glaudžiai bendradarbiaujame su kapitonais, mechanikais, kad būtų gerai ir jiems, ir mums."

"Pajutau, kad tai ne man"

Tomas gimęs ir užaugęs Klaipėdoje. Jį nuo mažens traukė technika. Iš pradžių galvojo studijuoti automechaniką. Tačiau su laivais buvo susijęs senelio darbas, o tėvas dar ir dabar tebedirba uoste. "Pasirinkau laivų mechaniką. Ji platesnė, labiau apčiuopiami visokiausi mechanizmai, kurių paprastame automobilyje nėra. Be to, jeigu reikėtų pereiti prie smulkesnių mechanikos darbų, būtų daug lengviau", - sakė jis.

T. Šniepis nesvajoja dirbti dideliuose jūriniuose laivuose, vykti į egzotiškus kraštus. Tokiuose laivuose atliko dvi praktikas. "Baigęs Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą buvau vieną reisą jūroje, bet pajutau, kad tai ne man. Mano reisai buvo ilgi, 3-4 mėnesiai. Buvimas ištisai uždarose erdvėse man netiko. Nėra jūroje tokios romantikos, apie kurią daug kas šneka. Kapitonams galbūt patinka žiūrėti į saulėlydžius, saulėtekius, o mechanikui mašinų skyriuje jų nematyti. Kitiems patinka eiti į jūrą, ir uždarbis ten visai kitoks. Nežinau, ar jis atperka nebuvimą su šeima per tuos ilgus reisus. Pradėjau ieškotis darbo krante. Netikėtai buvau pakviestas į "Smiltynės perkėlą", į pirmą darbo pokalbį", - pasakojo mechanikas.

"Tėti, noriu pas tave į darbą"

Pasak T. Šniepio, jo šeima tipiška lietuviška: jis, žmona ir du vaikai. Augina dvejų ir ketverių metų berniukus. Abu jie labai domisi mašinytėmis. "Buvau didįjį sūnų atsivedęs į keltą. Man atrodo, kad jam patiko plaukti. Kartais pasako: "Tėti, noriu pas tave į darbą."

Pasiteiravus apie hobį, Tomas atsiduso: "Dabar pagrindinis mano hobis - auginti vaikus, padėti žmonai. Jai sunku, ypač dabar, kai karantinas, niekur neišeisi, nenuvažiuosi.

Gamtą mėgstu, bet prie jūros vaikščioti nelabai traukia, galbūt todėl kad prie jos esu užaugęs. Mane daugiau vilioja ežeras. Jūros užtenka. Vos ne kiekvieną dieną matau Kuršių marias. Grožinės literatūros dabar neskaitau, tik vaikams pasakas. Domiuosi naujomis technologijomis, skaitau straipsnius, žurnalus. Muzikai vietos mano gyvenime visada yra. Kai nėra nei žmonos, nei vaikų, atlikdamas namų ruošos darbus mėgstu pasileisti garsiai.

Moku gaminti ir valgį, bet nepasakyčiau, kad būčiau didelis šios srities mėgėjas. Dabar šią sritį esu kiek apleidęs galbūt todėl, kad žmona visą laiką namuose, bet ji jau greitai išeis į darbą. Mėgstu eksperimentuoti. Žmonai patinka, kai aš gaminu, nes tada ji turi daugiau laisvo laiko. Didysis sūnus visada prašo blynelių, o aš lietinius daryti dar nesu gerai išmokęs. Mažasis valgo viską. Mes tuo labai džiaugiamės, nes pirmas sūnus buvo nevalgus", - savo šeimos džiaugsmus ir vargus pasakojo Tomas.