Maskvos kūdikis - Tarptautinė jūrų perkėla

Retrozona

Tarptautinė jūrų perkėla (TJP, dabar Jūrų perkėlos terminalas), pastatyta prasidėjus visuotiniam atšilimui Tarybų Sąjungoje, būdama itin svarbus objektas išgyveno laukinius permainų laikus.

Perkėla buvo sukurta kaip tuometinio Prekybos uosto padalinys (dabar Klaipėdos jūrų krovinių kompanija) ir nuo projektavimo pradžios pastatyta per 34 mėnesius, nepaisant aktyviai protestavusių Lietuvos žaliųjų. 1986 m. spalio mėnesį perkėloje išleistas pirmasis keltas "Mukran".

Poreikis statyti geležinkelio vagonams skirtą perkėlą atsirado prasidėjus atšilimui Rytuose, kuriuose dominavo TSRS, siekiant užtikrinti nenutrūkstamą karinių krovinių į Vokietijos Demokratinę Respubliką (VDR) tranzitą, nes Lenkijoje vis didesnę įtaką įgyjančios "Solidarumo" profsąjungos atstovai keletą kartų geležinkelio vagonų ratus virino prie geležinkelio bėgių ir taip stabdė karinį tranzitą. Iš VDR į Klaipėdą atkeliavę kroviniai toliau išjudėdavo į Rusiją.

Vėliau per Klaipėdą išvedant rusų armiją iš VDR Lietuvos sąjūdžio aktyvistai su Zigmu Vaišvila priešakyje taip pat siūlė blokuoti karinį tranzitą, bet tokiems žingsniams pasipriešinta.

TJP kaip organizacija tais laikais buvo ypač vertinama. Ten dirbęs ir kabinetą turėjęs vokiečių atstovas Volfgangas Didrichsas turėjo net diplomatinį rangą - vicekonsulo statusą. Buvęs perkėlos direktorius Vytautas Vaičekauskas pasakojo, jog tuo metu, kai Michailo Gorbačiovo vadovaujamoje Tarybų Sąjungoje buvo uždraustas alkoholio vartojimas, į TJP atvykus Algirdui Brazauskui jį šampano taurei į savo kabinetą pasikvietė V. Didrichsas, mat konsulo kabinetas pagal diplomatijos taisykles yra atstovaujamos šalies teritorija ir ten galioja tos valstybės įstatymai.

Pirmoji lietuviška viza

Trečiųjų šalių piliečių tranzitas (išskyrus Vokietijos ir TSRS) per Tarptautinę jūrų perkėlą nebuvo leidžiamas.

Dar 1991 m. perkėlos direktoriui į Maskvą teko vežti nepriklausomos Lietuvos premjero Gedimino Vagnoriaus laišką, kuriame prašoma leisti per TJP trečiųjų šalių piliečių tranzitą. 1991 m. liepos 3 d. griūvančios TSRS saugumas (KGB) davė leidimą trečiųjų šalių piliečių tranzitui.

Nors leidimas jau buvo gautas, tačiau tų pačių metų rugpjūtį atvykęs Izraelio pilietis Gilas Gotfridas, atvežęs dovanas surengtam grožio konkursui, per TJP įleistas nebuvo. Tada perkėlos vadovas skubiai išsiuntė telegramą KGB karininkams Maskvoje, kurie davė sutikimą įleisti svečią. Tai įvyko 1991 m. rugpjūčio 16 d., prieš pat rugpjūčio 19 dieną įvykusį pučą Maskvoje. Nuo to momento prasidėjo laisvas žmonių judėjimas per TJP.

Jau nepriklausomoje Lietuvoje perkėlos svarba dar labiau išryškėjo. Čia 1992 m. Užsienio reikalų ministerijos atstovai išdavė pirmąją lietuvišką vizą - tai buvo paprasčiausi plėšomi popieriaus lapeliai. Be to, Tarybų valdžios armija iš čia išvesta pirmiausiai visoje Lietuvoje.

Galėjo nelikti ir Klaipėdos

Iš VDR išvedant rusų kariuomenę perkėla buvo labai apkrauta. Karinis tranzitas buvo skirtas tarybinės armijos grupei Vokietijoje, kurią reikėjo visiškai aprūpinti, o iš VDR, žlugus komunistiniam režimui, reikėjo viską išgabenti. Kariniai kroviniai buvo keturių saugumo lygių: A, B, C ir D. D kroviniai buvo patys pavojingiausi. Perkėlos darbuotojai nežinojo, kas vežama, nes Karinio transporto skyrius jiems tik pranešdavo, kiek ir kokio saugos lygio vagonų bus. Tačiau pagal taikomas saugumo priemones galima buvo spręsti, jog tai itin pavojingi sprogmenys.

Kai kurie kariniai kroviniai buvo vežami vadinamosiose petiorkose - penkių vagonų sąstate, skirtame šaldytiems kroviniams. Nors taip buvo maskuojamas krovinys, tačiau jį lydėjusių aukšto rango karininkų skaičius bylojo, koks pastarasis yra svarbus.

Buvo atvejis, kai galėjo ne tik perkėlos, bet ir pusės Klaipėdos nelikti. Taip nutiko todėl, kad vagonus atplaukus į uostą atkabindavo visas laivo personalas (net ir gydytojas), ir kažkuris jų neteisingai atkabino kablį laikiusį vagoną. Todėl išsijudino pilni aviacinių bombų vagonai. Laimei, pastarosios buvo be sprogdiklių ir nieko nenutiko. Apie tuomet kilusį pavojų V. Vaičekauskui prasitarė krovinį lydėję karininkai.

Po nepriklausomybės atkūrimo perkėloje dar kurį laiką šeimininkavo ir Lietuvos, ir Sąjungos pasieniečiai. Muitinę Lietuva galutinai perėmė 1991 m. po Maskvoje įvykusio pučo.

Tačiau nepriklausomos Lietuvos pasieniečiams, nors ir susitarusiems tuo metu su Sąjungos pasienio vadais, atsisakyta perleisti perkėlą. Aidėjo ir į orą rusų kareivių paleisti šūviai. Po tokių įvykių Lietuvos pasieniečiai kartu su perkėlos vadovu, prieš tai gavę Krašto apsaugos ministerijos pavaduotojo Cirilio Norkaus leidimą, užsibarikadavo ir paskelbė bado akciją. Tai įvyko šeštadienį, o pirmadienį, prasidėjus naujai darbo savaitei, TJP galutinai buvo perduota Lietuvos muitininkams.

Pirmasis išgabentas ZIL

Perkėla buvo pastatyta geležinkelio sąstatams gabenti, šalia jos atsirado "Draugystės" geležinkelio stotis. 1986-1990 metais TJP iš visų krovinių kariniai sudarė 50 proc., kiti - vokiečių ir rusų pagaminta produkcija. 1986-1989 m. keltai perkėloje lankydavosi kasdien ir buvo perkrauta beveik 7 milijonai bruto tonų krovinių.

Maždaug 1991 m. pradėjo mažėti ir visai pasibaigė karinis rusų tranzitas. Tačiau dar iki tol pradėta mąstyti, ką reikia daryti, kad objektas neliktų be darbo. Todėl nuspręsta ją pritaikyti treileriams ir autotreileriams, vadinamiesiems ro-ro kroviniams, krauti.

Kompanijos "Lietuvos jūrų laivininkystė" vadovai tuomet buvo įtikinti, jog jų keltus reikia pritaikyti gabenti treilerius, nors Lietuvoje tuo metu vakarietiškų treilerių dar nebuvo nė kvapo.

Todėl dar 1989 m. keltu iš Lietuvos išsiųstas pirmasis treileris - tarybinis vilkikas ZIL su priekaba, pakrauta keramikos plytelių, pagamintų Dvarčionyse.

Pirmasis treileris buvo išskirtinis ir tuo, jog nebuvo jokių taisyklių ir instrukcijų, kaip tvarkyti krovinio dokumentus, kaip jį registruoti, kaip patikrinti. Jas teko sukurti patiems perkėlos darbuotojams. Laivai iš pradžių nebuvo perdaromi, tik geležinkelio bėgiai užkalti lentomis. Treilerių srautas ūgtelėjo ne iškart. 1990 m. jų buvo gabenta labai nedaug, 1993 m. - jau maždaug 56 tūkst. treilerių abiem kryptimis.

Į Vakarus tuo metu daugiausiai plūsdavo metalas, o į rytus - cigaretės ir alkoholis. Nemažai pastarųjų krovinių "nusėsdavo" ir Lietuvoje. Žinia, tuo laukinio kapitalizmo laikotarpiu praturtėjo daug lietuvių, dalis prisidėjusių prie nelegalios veiklos buvo nuteisti ar net prarado gyvybes. Apie 1997 metus baigėsi metalo, alkoholio ir cigarečių gabenimo karštinė.

Domėjosi saugumas

V. Vaičekauskas pasakojo, jog anuomet uosto vadovais itin domėjosi jau nepriklausomos Lietuvos saugumo tarnybos atstovai. Tai buvusiam perkėlos direktoriui pavyko išsiaiškinti anaiptol ne maloniausiu būdu. Jis pasakojo, jog perkėloje dirbusi sena valytoja paprašiusi įdarbinti dukrą. Kaip tarė, taip ir padarė. Tačiau po kelių savaičių naujoji valytoja dingo ir nieko nepranešusi darbe nesirodė apie 2 savaites.

V. Vaičekauskas tuomet paprašė pateikti nedarbingumo pažymą, tačiau vietoj to sulaukė neprašyto svečio apsilankymo, kuris pareiškė esąs saugumo šnipinėti siųstas agentas, o naujoji valytoja esanti jo žmona. Kadangi pastaroji valiusi ir jo kabinetą, tad jis padaręs visų direktoriaus kabinete rastų dokumentų kopijas.

Norėdamas įsitikinti, ar jo nešantažuoja, V. Vaičekauskas paprašė garso įrašų ar kitokių įrodymų. Nors ir nenorėjo, saugumietis po kurio laiko atnešė įrašą, kuriame buvo įrašytas pokalbis su vienu iš tuometinių Klaipėdos saugumo karininkų.

Imantas PALIAKAS