Moksliniai tyrimai
Ramiojo vandenyno vieta, žymima 15 pietų ilgumos ir 98 vakarų platumos, mokslininkams, ko gero, žinoma ne mažiau nei Bermudų trikampis. Tiesa, čia pastebima kiek kitokia anomalija: iš vandens girdimas keistas urzgimas, pereinantis į gailų dejavimą arba net primenantis riaumojimą.
Jį keičia kurtinantis kurksėjimas, atrodo, jog gelmėje sunkiai kvėpuoja gigantiška varlė. Kai kurie iš šių garsų girdimi tik keletą minučių, kiti - metų metus.
Beveik 11 metų amerikiečių okeanografų akustinių tyrimų projekto ekspedicija klausosi jūrų gelmių. Jos vadovas Kristoferis Foke, paskyręs savo gyvenimą paslaptingų Pasaulinio vandenyno garsų tyrinėjimams, juos klasifikuoja ir netgi suteikė vardus.
Pats melodingiausias garsas gavo moterišką vardą Julija, aštrus signalas tapo "švilpuku", sistemingas stuksenimas - "traukiniu". Tačiau svarbiausia - kas sukelia tokius vandenyno "skundus", - lieka paslaptis.
"Tai tikra vandenyno gelmių misterija, - sako K. Foke. - Mes girdime pačių įvairiausių dažnių garsus, kai kuriuos žmogaus ausis vos tepagauna, kiti girdimi aiškiai, tačiau jų tonas mums visiškai nepažįstamas."
Tyrinėtojai įtaria ir vulkanų išsiveržimą, ir ledkalnius, ir netgi iki šiol nežinomus jūrų gyvūnus - K. Foke nenori atmesti bet kokių galimybių ir teigia, kad jei vieną gražią dieną paaiškės kokio nors vandenynų giganto egzistavimas, skleidžiančio šiuos garsus, jis ne itin nustebs.
Savo tyrinėjimus ekspedicija atlieka naudodamasi pačia naujausia technika, galinčia klausytis okeano. Įrengtas po vandeniu mikrofonas, kuris kiekvieną pagautą garsą perduoda į specialų prietaisą, naudotą dar Šaltojo karo laikais. Jis vadinamas garso kontrolės sistema ir kažkada naudotas JAV karinių jūrų pajėgų sekti tarybinių povandeninių laivų judėjimui. Nuo 1991-ųjų ši sistema tapo prieinama civilinėms organizacijoms, atliekančioms mokslinius tiriamuosius darbus Pasauliniame vandenyne.
 |
| Galbūt vandenynų gelmėse išties egzistuoja gyvos būtybės, kurios iki šių laikų sugebėjo išlikti nepastebėtos žmonių? |
Kaip griaustinio grumėjimas po vandeniu girdėti žemės drebėjimas, paukščių čiulbesį primena kuprotųjų banginių "dainos", skambančiu stakato šimtų kilometrų atstumu savo meilės žodžius perduoda mėlynieji banginiai. Savo indėlį įneša ir naftos kompanijų įrenginiai, tiriantys jūros dugno geologiją.
Ekspedicijos nariai pagal turimas grafiškai pavaizduotų dažnių lenteles gali identifikuoti daugumą garsų. Šios charakteristikos leidžia nustatyti, kas yra garso šaltinis - mėlynasis banginis, laivas ar žemės drebėjimas. Tai padeda tyrinėti banginių "dainas", povandeninių drebėjimų pobūdį, lokalizuoti vulkaninius proveržius.
Vis dėlto per visus tuos metus K. Foke ir jo komanda buvo priversti ne kartą pasiduoti - jie negalėjo nustatyti garsų šaltinio. Taip mįsle liko įvairiuose rajonuose mikrofono užfiksuotas garsus "urzgimas". Buvo spėliojama, kad tai susiję su povandeninių kalnų grandinių vulkaniniu aktyvumu pusiaukelėje tarp Naujosios Zelandijos ir Čilės: lavos ir vandens susidūrimo rezonansas galėjo sukelti tokį skambesį.
Ypač intriguojantys jūrų akustikams atrodo garsai, primenantys banginių "dainas", tačiau besiskiriantys garsesniu skambesiu. Galbūt tai reiškia, kad vandenyno gelmėse išties egzistuoja gyvos būtybės, kurios iki šių laikų sugebėjo išlikti nepastebėtos žmonių?
Jūrininkai pastarąjį šimtmetį vis pranešdavo apie jūrų pabaisas, kurios gebėjo įtraukti į sūkurį didžiulį laivą. Australijos ir Naujosios Zelandijos paplūdimiuose iki šiol randami jūros išmesti didžiuliai nugaišę aštuonkojai. Šių gigantų gyvų niekas nematė, tačiau pagal savo biologines savybes jie negali skleisti garsų. Taigi mįslė, kas slepiasi vandenynų gelmėse, lieka neatskleista.
Kai kurių ekspertų nuomone, dėl tam tikro triukšmo kalti Arkties ledynai. Tai patvirtina nemaža tyrinėjimų. 1997 m. gegužę netoi nuo ekvatoriaus buvo užfiksuoti septynias minutes besitęsę garsai, kuriuos, rodos, skleidė besibrūžinantys vienas į kitą du didžiuliai paviršiai. Matavimai parodė, kad jų šaltinis buvo nutolęs dideliu atstumu nuo tyrinėjimų vietos - signalas, įveikęs šimtus kilometrų, sklido iš Antarktidos rajono. Mokslininkai padarė išvadą, kad užfiksuoti garsai atsirado dėl didžiulių ledo klodų prie šeštojo kontinento krantų trinties.
Antarktidos ledo klodai tyrinėtojams gali pateikti netikėtumų. Nauji hidrofonai jau įrengti keletoje kontinento pakrančių vietų. K. Foke su tuo sieja savo viltis sužinoti, ar keistuosius garsus skleidžia gelmėse besislepiantis monstras, ar tai tik ledyno dalis, nuslinkusi į vandenyną.
Parengė Lina SKRUIBYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą