Šiemet Pasaulinė jūros diena švenčiama rugsėjo 25 d., t. y. šiandien. Pirmą kartą ji buvo paminėta 1978 m. kovo 17 d. Pastaraisiais metais ši diena pažymima rugsėjo mėnesio pabaigoje.
Paprastai švęsdama šią dieną Tarptautinė jūrų organizacija (IMO) atkreipia dėmesį į kokį nors nors vieną savo veiklos aspektą. IMO - Jungtinių Tautų Organizacijos žinyba, atsakinga už saugumo jūroje didinimą, paramą efektyviai navigacijai ir taršos profilaktiką. Šiemet jos dėmesio centre - pasiaukojančiai dirbantys žmonės tam, kad jūrose vyrautų rimtis, saugumas ir švara.
IMO nori atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį į tai, kad šiandien keli tūkstančiai jūrininkų dirba ir gyvena laivuose kaip vergai, nors jų teises gina daugybė Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų. Tarptautinių reikalavimų nesilaikymas sąlygoja substandartinės laivybos atsiradimą. Raginama vengti nacionalinių laivybos kompanijų žlugimo ir kelti jų lygį. Šiais laikais jūrinės valstybės turi stengtis išsaugoti savo jūrines tradicijas.
Nuo seno jūrininkų profesija laikoma viena pavojingiausių. Kasdien rizikuodami savo gyvybėmis ir sveikata jie užtikrina laivybos funkcionavimą. Kadangi 90 proc. krovinių gabenama jūromis ir vandenynais, jūrininkai yra pasaulinės ekonomikos ramstis.
2000 metais Tarptautinė laivybos komisija, atlikusi tyrimą laivuose, rado daugybę pažiedimų. Buvo nustatyti tokie fizinio pasityčiojimo iš jūrininkų faktai kaip sumušimas, seksualinis priekabiavimas. Kai kuriems jūrininkams nebuvo teikiama kvalifikuota medicinos pagalba, jie gyveno pasibaisėtinomis sąlygomis, buvo prastai maitinami arba laikomi pusbadžiu. Kai kurios įgulos buvo apskritai pamestos likimo valiai.
Komisija priėjo prie išvados, kad kelių tūkstančių jūrininkų, atliekančių tarptautinius reisus, gyvenimas laivuose atitinka šiuolaikinės vergovės formas.
Paaiškėjo, jog delsiama jūrininkams mokėti atlyginimus netgi po kelis mėnesius, o kai kurie buvo priversti laukti atlyginimų metų metus ir viltis, kad bus sugrąžinti namo. Kai kurioms jūrininkų šeimoms nebuvo pervedami mėnesiais vyrų uždirbti pinigai ir jos atsidūrė skurde.
Nuo 1996 iki 2001 metų Tarptautinei transporto darbuotojų federacijai (ITF) pavyko sugrąžinti jūrininkams 168,3 milijono JAV dolerių skolą, atsiradusią dėl nesumokėtų atlyginimų. Tai yra vidutiniškai daugiau nei po 28 mln. dolerių 680 laivų per metus. 2002 m. ITF grąžino jūrininkams rekordinę nesumokėtų atlyginimų ir premijų sumą - 31 mln. JAV dolerių.
Ne visi darbdaviai nori investuoti lėšas į jūrininkų kvalifikacijos kėlimą, kas yra vienas iš saugios laivybos garantų. Nekvalifikuotas jūrininkas gali kelti grėsmę laivo saugumui. Rimties, saugumo ir švaros jūrose užtikrinimas priklauso tik nuo kompetentingų ir mėgstančių savo darbą jūrininkų.
Laivų savininkai siekdami mažinti pervežimų savikainą mažina laivų įgulų narių skaičių. Būtino įgulos narių skaičiaus nebuvimas laivuose kelia grėsmę jiems patiems ir aplinkai.
Norėdamos kuo daugiau uždirbti laivybos kompanijos aukoja darbo saugą, saugumo techniką. Jūrininkai dažnai verčiami susitaikyti su baisiomis darbo sąlygomis.
IMO nori atkreipti dėmesį į tas laivybos kompanijas, kurios kenkia saugios ir patikimos laivybos prestižui. Šalių vyriausybės raginamos pripažinti - kad užtikrinant ramybę ir saugumą jūroje jūrininkai vaidina pagrindinį vaidmenį. IMO ragina šalių vyriausybes sudaryti jūrininkams tokias darbo sąlygas, kad jie galėtų panaudoti visus savo profesinius įgūdžius bei siekti profesinių aukštumų.
Pastebėta, jog aštrios konkurencinės kovo sąlygomis išgyventi pavyksta tik toms jūrininkų įdarbinimu užsiimančioms kompanijoms ("kruingo" kompanijoms), kurios gali pasiūlyti kvalifikuotas įgulas už mažą atlyginimą.
Yra smerktini kai kurių "kruingo" kompanijų agentų platinami tarpusavyje vadinamieji juodieji jūrininkų, kurie nerekomenduotini priimti į darbą, sąrašai. Neretai į tuos sąrašus patenka ir tie jūrininkai, kurie savo teises gina padedant profsąjungoms ar kreipdamiesi į ITF.
Įvairūs sukčiavimo būdai tapo galimi laivų savininkams pradėjus naudotis neegzistuojančiomis holdingo kompanijomis. Dažniausiai naudojamas kompanijos, įregistruotos keliose ofšorinėse valstybėse, variantas.
To dėka sukuriamas toks slaptumo tinklas ir laivas registruojamas taip, kad jo tikras šeimininkas sunkiai surandamas. Jeigu kas nors nutinka, jis lieka anonimas.
Pasitaiko atvejų, kad norint gauti draudimą, laivai tiesiog nuskandinami. Išsigelbėję įgulos nariai jokio atlyginimo už darbą juose negauna, nes neranda laivo savininko. Painiavos norint nustatyti savininką dėka seni laivai, išnaudoję visus resursus, tebeplaukioja vandenynais ir kelia grėsmę aplinkai bei jūrininkų gyvybėms. Šio slaptumo dėka laivai jau sėkmingai naudojami ir ginklų bei narkotikų kontrabandai gabenti.
Labai patogus būdas nepaisyti daugybės reikalavimų yra vadinamosios vieno laivo kompanijos. Neretai pasitaiko atvejų, jog laivui patyrus avariją ar nuskendus savininkas gauna draudimo įmoką ir skelbiamas kompanijos bankrotas. Taigi laivo įgula paliekama be nieko, o savininkas sėkmingai naudojasi kitais savo turimais laivais.
Realų ryšį tarp laivo valstybės, su kurios vėliava jis plaukioja, numato Jungtinių Tautų Organizacijos jūrų teisės konvencija. Ji įpareigoja savininką kontroliuoti, kad būtų laikomasi laive tos šalies, su kurios vėliava jis plaukioja, įstatymų. Kitos valstybės vaikosi naudos, ignoruoja tarptautinius jūrų teisės reikalavimus ir "nuomoja" savo vėliavas. Jų vėliavos yra vadinamos pigiomis arba patogiomis vėliavomis. Šios valstybės nereikalauja jokios kontrolės ir tai leidžia laivo savininkui samdyti įgulas už mažą atlyginimą, paleisti vandenynais plaukioti "geldas", keliančias grėsmę jūrininkų gyvybei ir aplinkos saugumui. Kiekvienos naujos "pigios" vėliavos reklamoje nurodoma, jog leidžiami mažiausi atlyginimai jūrininkams ir garantuojamas minimalus kišimasis į laivo savininko reikalus.
"Pigiomis" vėliavomis naudojasi laivų savininkai, nenorintys vykdyti griežtų savo šalies reikalavimų. "Pigių" vėliavų sistema taip pat leidžia laivo savininkui slėptis už neegzistuojančių kompanijų.
Tarptautinei jūrų organizacijai nerimą kelia juntamas substandartinės laivybos pakilimas. Yra nemažai laivų savininkų, kurie nepaiso nei tarptautinių, nei savo šalies reikalavimų, nei pagaliau žmogaus teisių, išnaudoja jūrininkus kaip kokius vergus ir to dėka uždirba milijonus. O blogas pavyzdys užkrečia.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą