„Smetonos" kapitonas  Antanas Kaškelis
„Smetonos" kapitonas Antanas Kaškelis

Antanas Kaškelis iš visų Lietuvos jūrų kapitonų turbūt gali pasigirti margiausia ir karingiausia biografija, nes jis, skirtingai nuo kitų šiame cikle aprašomų kapitonų, vadovavo karo, o ne prekybos laivui. Atėjo metas ir laivams, griaudėjusiems ne tik varikliais, bet ir pabūklais.

Antano Kaškelio gimimo vieta nurodoma skirtingai: vienur rašoma, kad jis gimė Panevėžio apskrities Linkuvos valsčiaus Vizgonių vienkiemyje (dabar – Pakruojo rajonas), kitur – Klemėnų dvare, Saločių parapijoje, Stanislovo Kaškelio ir Onos Brazdžiūnaitės šeimoje. Gimtosios vietos – toli nuo bet kokio didesnio vandens telkinio, tik Mūša vingiuoja per lygumas. Dviklasę mokyklą baigė Linkuvoje, o ūgtelėjęs iškeliavo į platųjį pasaulį.

1897 m. Antanas baigė Rusijos prekybos laivyno mokyklą ir pradėjo tarnauti Juodosios jūros prekybos laivyne. Vis dėlto, prekybos laivyno jūrininko karjera jaunuolio nepatraukė – norėjosi ten, kur šarvai, galingos mašinos ir dar galingesni ginklai – tad 1904 m. Kronštate (prie Sankt Peterburgo) baigė laivyno praporščikų (žemesniųjų karininkų) kursus ir – tiesiai į karą. Mat 1905 m. Rusijos imperija įsivėlė į konfliktą su vis stiprėjančia Japonija Tolimuosiuose Rytuose. Samurajų palikuonys taip sutaršė milžino molinėmis kojomis laivyną (ypač pražūtingas Rusijos laivynui buvo Cusimos mūšis), kad Antanui reikėjo džiaugtis likus gyvam (beje, Rusijos ir Japonijos kare dalyvavo ir kitas žymus jūrininkas, vėliau gyvenęs Nepriklausomoje Lietuvoje ir prisidėjęs prie jos laivybos plėtros – Teodoras Reingartas).

Po karo Antanas Kaškelis išėjo į atsargą, tačiau ne tinginiauti – jau 1907 m. jis baigė Vladivostoko Aleksandro jūrų mokyklą ir įgijo tolimojo plaukiojimo kapitono kvalifikaciją. 1914 m. – naujas karas, ir Antanas Kaškelis vėl pašauktas karo tarnybon. Tarnavo šiaurėje, tolimajame Archangelske, prie Baltosios jūros. Pradžioje - vyresniuoju karininku transporto laive, vėliau jau teko vadovauti minų traleriui (karo laivui, skirtam išminuoti jūrų kelius), vėliau - netgi minų tralerių grupei. Sėkmingos tarnybos rezultatas – mičmano laipsnis laivyne ir du III laipsnio ordinai: Šv. Stanislovo ir Šv. Anos. Bet 1917 m. Rusiją supurtė iš pradžių demokratinė revoliucija, o paskui – ir bolševikų suorganizuotas perversmas. Netrukus prasidėjo ir žiaurus pilietinis karas, svetimas lietuviui, nors Rusijos imperijos laivyno karininkai ir sudarė svarbią Baltųjų judėjimo dalį, tad išėjęs į atsargą 1918 m. Antanas Kaškelis grįžo į Lietuvą.

Bet kur 1918 metų Lietuvoje pritaikysi savo jūrines, ir dar jūrų karo žinias? Nors karininko žinios – praverčia: padirbėjęs Šiaulių geležinkelio stoties viršininku, 1919 m. Antanas Kaškelis savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, gavo kapitono laipsnį, ir vykdė joje pačias įvairiausias užduotis: buvo Kauno vandens kelių rajono sargybos viršininkas, karininkas ypatingiems pavedimams prie Vyriausiojo štabo viršininko, tarnavo karo transporto padaliniuose (priklausė inžinerijos karininkų korpusui), 1927 m. išsitarnavo iki majoro laipsnio. Jo vardas nenuskamba nei prie „Klaipėdos atvaduotojų", nei arčiau jūros iki pat 1924 m., kai Antanas prisijungė prie Lietuvos jūrininkų sąjungos.

1927 m. liepą Lietuva nusprendė iš Vokietijos įsigyti laivą – minų tralerį „M-59" (beje, tai buvo Liudviko Stulpino iniciatyva), kadangi nuspręsta, jog jūrų valstybė turi saugoti ir savo jūrų sieną. O kuo ją saugoti, juk ne burlaiviais ir nerangiais garlaiviais? Be to, ramybės nedavė ir kontrabanda, plūsdavusi į Klaipėdos kraštą, ypač jūrų keliais. Lietuva turėjo keletą pakrančių apsaugos laivų skambiais pavadinimais „Savanoris", „Lietuvaitė", „Šaulys", bet „M-59" jau buvo kitas lygis: tikras karo laivas. Nupirkus iš vokiečių, jis buvo pervadintas „Prezidentu Smetona", sutvarkytas, išdažytas, ir iškilmingai išlydėtas saugoti pakrantės, ginkluotas trimis patrankomis (dvi - 37 mm, viena - 57 mm) ir kulkosvaidžiu. Bet pirmajam laivo vadui A. Daugirdui nutiko tiesiog tragikomiška istorija. Jūroje nutvėrus kontrabandininkų laivą „Hassan Bier", perėmus jo valdymą, kilo audra, dėl kurios laivo nesugebėta nutempti į Klaipėdos uostą, laivą sulaikę jūreiviai ir kontrabandininkai turėjo gelbėtis patys, buvo ir aukų, galiausiai jūreiviai į Klaipėdą grįžo pėsčiomis!

Regis, po šio incidento vadovybė suprato, kad karo laivui reikia asmens su tokių laivų valdymo patirtimi ir šis postas buvo pasiūlytas karininkui, ne iš pasakojimų išmanančiam minininkus – Antanui Kaškeliui. Nors kovoti su kontrabanda vis tiek sekėsi pusėtinai – kontrabandininkai susipažino su naujuoju jūrų galiūnu ir suprato: pamatai horizonte juodų dūmų stulpą, kurį čia gali mesti tik „Prezidentas Smetona", mauk kuo toliau. Ir maudavo, bei prisigalvojo naujų gabenimo metodų – nebeplaukdavo į teritorinę jūrą, krovinius išdalindavo mažiems žvejų laiveliams. Be to, laivui gal būtų užtekę greičio – bet kiekvienas jo išplaukimas buvo brangus ir ilgai trunkantis reikalas. Taip, „Prezidentas Smetona" keletą kartų sulaikė stambių kontrabandų (pavyzdžiui, 1930 m. vasario 6 d. operacija, nutvėrus kontrabandininkų laivą „Westa"), bet ilgainiui kontrabandos gaudymui teko įsigyti modernesnius ir greitesnius katerius, o „Prezidentas Smetona", nepateisinęs didžių lūkesčių, sustojo užkonservuotas beveik trejiems metams, tad kapitonas ir toliau tarnavo krante – Klaipėdos komendantūroje.

1935 m. kariuomenės vadas, generolas Stasys Raštikis nusprendė įsteigti Lietuvos karinį jūrų laivyną. „Prezidentas Smetona", žinoma, tapo šio laivyno flagmanu kaip karinis – mokomasis laivas. Kapitonas nepasikeitė – juo ir vėl paskirtas Antanas Kaškelis, o artilerijos karininku – leitenantas Povilas Julius Labanauskas, inžinieriumi-mechaniku – Antanas Darginavičius, navigacijos karininku – Vytautas Kuisinas. Kapitonui Antanui Kaškeliui nuo šiol buvo pavesta rūpintis vien tik laivo reikalais, jam suteiktos teisės, prilygstančios sausumos bataliono vadui. Antanas Kaškelis šių pareigų ėmėsi rimtai – jis parengė jūrinio mokymo programas, sukūrė jūrininkų uniformas ir vėliavas (Lietuvos karinio jūrų laivyno vėliava – trispalvė su raudonu skydu, kuriame – geltonas jogailaičių kryžius). 1936 m. Antanas Kaškelis buvo apdovanotas V laipsnio Vytauto Didžiojo ordinu. Taip pat turėjo Nepriklausomybės ir Kariuomenės savanorio medalius, gi rusiškus apdovanojimus buvo padovanojęs Linkuvos bažnyčiai.

Deja, bet 1937 metų vasarą Antano Kaškelio vadovaujamas laivas patyrė rimtą incidentą – dėl jo kaltės „Prezidentas Smetona" buvo išmestas ant seklumos ties Šventąja. Užstrigta taip rimtai, kad reikėjo kviestis pagalbą iš Danzingo (Gdansko) – keturis laivus – vilkikus, ir kainavo Lietuvai ji labai brangiai. Kainavo ir kapitonui Kaškeliui – nors po žinybinio tyrimo nuspręsta nieko atsakomybėn viešai netraukti, bet slaptu Krašto apsaugos ministro įsakymu jis gavo 25 paras namų arešto, ir, kai buvo išleidžiamas į atsargą, jo karinis laipsnis nebuvo pakeltas, nors taip buvo įprasta išlydėti vyresnius karininkus.

1938 m. Antanas Kaškelis vis dar vadovavo laivui, bet raportuose rašoma, kad laive aktyvus mokymas nevyko. Kaip ir daugelis jūrininkų, Antanas Kaškelis mėgo buriavimą, o 1938 m. buvo pirmosios tarptautinės buriavimo regatos Klaipėda – Nida vienas iš organizatorių, regatos žiuri teisėjas. Kapitono pavaldiniai – jūreiviai mini, kad kapitonas buvo teisingas vadas, reiklus, bet malonus žmogus. Turėjo ir pravardę – „Admirolas Tirpicas" (mat nešiojo tokią pačią įspūdingą barzdą kaip ir žymusis Vokietijos imperijos admirolas Alfredas von Tirpitzas). Be to – pamaldus, bažnyčią lankydavęs ir šeštadienį, ir sekmadienį. Turėjo nemažą šeimą – žmoną iš Estijos Eleną ir tris dukteris: Liudviką, Laidą ir Militą.

Klaipėdos netektis sudavė smūgį ir kapitonui, ir laivui. Pirmasis 1939 m. rudenį galiausiai išėjo į atsargą sulaukęs šešiasdešimtojo gimtadienio, antrasis – nebeteko savo uosto, ir blaškėsi tarp Liepojos ir Šventosios, kol, įgilinus Šventosios uosto kanalą, galėjo prisišvartuoti ten, bet laivo lemtis – kita įdomi istorija. Sovietinė okupacija irgi ištiesė bjaurius nagus – kapitonas buvo suimtas (o kaip kitaip – ir Rusijos imperijos, ir Lietuvos karininkas!), beveik metus kalintas, po to, pasirašius sutikimą bendradarbiauti su rusų agentais Vokietijoje, jam buvo leista repatrijuoti, tačiau Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą, ir kapitonas Lietuvą paliko tik 1943 m. Deja, nukeliavo netoli – į amžinybę išplaukė dar nesibaigus karui, 1944 06 Schivelbeine (dabar Świdwin, Lenkija).

Raktažodžiai
Sidebar placeholder